Širdies norų šeimininkai, arba tai, kas širdimi apkabinama

Palangoje labai daug gražiai sutvarkytų sodybų. Šiame mieste gyvena daug gražių, išmintingų ir dorų žmonių. Mano kelionės pas Laimutį ir Silvą Kondratus, gyvenančius  Palangos regioninio parko teritorijoje ir ten „karaliaujančius“ jau du dešimtmečius, kitoks. Man norisi susitikti su tais žmonėmis ne vien iš smalsumo visa tai pamatyti. Man norisi apkabinti neapkabinamą, kurio jau niekada nebus, bet jis akmeniu atgulė ne tik prie šių žmonių  sodybos durų. Jis liečia ir mano prisiminimus apie tuos žmones, kurie buvo mūsų gyvenimuos, nes jie –  Palangos veidas.

Savo širdies norų šeimininkai

Pasigirsiu – turiu aš savo gyvenime draugą, savo klasioką Reinoldą Liaudanską, kuris yra mano rašinių apie palangiškius inspiratoriumi.  Šis vyras puikiai žino kas kurorte vyko, vyksta , ar ateityje planuojama, nes jis yra šio miesto patriotas, vietinis. Jis čia užaugo.

Prie sodybos durų mus pasitinka ponia Silva. Jos nemačiau gal tris dešimtmečius. Viena kitai, kaip pridera, apsikeičiame komplimentais,  o Reinoldas gauna dar  nuoširdų draugės apkabinimą. Daug metų buvo kaimynai ir vaikystės draugai. Reinoldas šypsodamasis prisipažįsta, kad žaidė kartu su Silva smėlio dėžėje.

 Dėžės smėlį išnešiojo metai, tačiau liko tai, kas širdimi apkabinama – žmonės ir prisiminimai apie juos.

Mus pasitikęs sodybos šeimininkas Laimutis Kondratas į apkabinimus nesileidžia.  Jis ruošia kavą ir skuba mus supažindinti su tuo, kas svarbiausia, – kas šiuose namuose gyvena. O čia gyvena ne tik daugybė nuotraukų albumų, paveikslų, senoviniai prosai (lygintuvai), Silvos jaunystės laikų mažų ąsotėlių kolekcija, Laimučio didžiulė pušies lenta, kurią jis parsitempė iš pajūrio po „Anatolijaus“. Dabar ant jos stovi senovinis radijo imtuvas,  veikiantys seni  laikrodžiai, tarpukario svarstyklės.  Koridoriuje, ant sienos „gyvena“ gražiai įrėminta judviejų giminės istorija.

Rašinyje netilptų visa tai papasakoti.  Ypač tai, kas rankomis neapkabinama, bet  Silvai ir Laimučiui  brangu .  Tai judviejų  surinkta, sunešta, draugų dovanota, tai kas šildo, kas tikra ir turi istorines šaknis. Kas  leidžia jiems šiandien didžiuotis savimi  ir garsiai įvardinti : „Esame savo širdies norų šeimininkai“.

Pradžių pradžia – noras būti

Laimutis ir Silva Kondratai prisimindami pradžių pradžią pasakojo, jog pradžia buvusi labai sunki, pinigų visai neturėję. Tačiau, anot Silvos, „gal mano Angelas Sargas – Baba, ar „Viršus pasakė“, kad esame toje vietoje, kur mums bus gera. Čia turi būti mūsų tėviškė. Mes turime ją patys pastatyti. Baba su Bočiumi nuo tremties pasislėpė Latvijos Priekulėje. Buvo išbuožinti, neteko namų.  Baba savo patarimais iš aukštybių vadovavo darbams. Norėjo, kad ši vieta taptu tuo, ko jiedu su Bočeliu neteko. Tai ir pasidavėm – atminimą čia gyvenusių žmonių išsaugojom, sienas palikę, meile apkabinėję, džiaugsmu, sutarimu, kantrybe grindę, pastatėm savo namus“. 

Atsitiktinumų nebūna

Gurkšnodami gardžią, Laimučio paruoštą kavą, susipažįstu su turbūt šios vietos kaltininke, – nuo laiko jau kiek pablukusia nuotrauka, kuri mini šios sodybos atsiradimo pradžią  –  laukymėje stovintį seną namą. Nuotrauka daryta palangiškio E. Benečio 1998 metais. 

Esame Nimerzetoje. Toje vietoje, kurioje iki XIX a. pabaigos viešpatavo smėlio pustomos kopos, vėliau –  vokiečių rankomis susodinti medžiai, vietoje, kur niekas niekada neaugo. Kitaip tariant esame buvusios jūros dugne. 

Vyresnės kartos palangiškiai gerai mena, kad Nimerzeta buvo teritorija, kurią valdė rusų pasienio kareiviai, neva, kad priešas mus neužpultų.  Apie tą laiką, kai rusų noras buvo nuvyti lietuvius nuo jūros, gali paliudyti kalto metalo kryžius, kurį rusų kareiviai buvo prikalę prie medžio. Medis augo keldamas kryžių į dangų tol, kol vieną dieną audra gražino jį žemėn.  Dabar jis visiems laikams stovi pastatytas po šermukšnio krūmu sode.  

Anot Silvos, „ atsitiktinumų nebūna.  Nusipirkome plynę, šabakštyną, griuveną. Nusipirkome vietą,  kuri traukė. Pro ją važiuodavom prie jūros naktimis pasivaikščioti.  Nebuvo dar regioninio parko, tik ką buvo išprašyta sovietinė kariuomenė, palikusi radijo lokacinę stotį. Vietiniai dar ją gerai aptampė – vokiška plyta – vertybė. Ir raudonikius čia  žmonės rinko“.

Akiniai ant krūmo

 Taigi, brūzgynus šeimininkai iškirto, namus restauravo ir naujus pastatė. Šiandien, keliaudami  po šių dviejų žmonių sukurtą „mažą miestelį“,  kuriame yra ir biblioteka, ir  pirtelė, ir Laimučio „profsąjungos kabinetas,“  – meistarnė,  ant namo sienos sukabintos dūdos, kolekcija kepurių, tinklai, niekam nebenaudojamos įvairios medžiagos iš kurių šeimininkė gamina puikius žaislus, senoviniai rakandai, net  akiniai, kurie, pakabinti  ant krūmo  žvelgia į saulę tarsi norėtų, kad žmonės čia atvykę, nusišypsotų.   Matomai gamtai reikia tokių entuziastų, kurie  iškastame tvenkinyje laikytų  žuvis tam, kad jos būtų, kad vaikai išmoktų sugauti savo „auksinę žuvelę“.  

Klausiu, o kam visa to reikia: kepurių kolekcijos, drabužių palėpėje, dūdų ir visokių  rakandų?   

„Buvo mūsų šaunus šokių kolektyvas, vadovaujamas Daivos  ir Pauliaus Sangavičių. Šokom daug metų,  laisvalaikį  praleisdavome kartu. Mes abu – gegužiukai. Vyšnios žydi...O kaip „Vyšnių sodas“ be to meto apdarų, atributikos?  Nėra mūsų namuose daiktų be istorijos ir atminimo“,– sako ponia Silva. 

Sutinku, kai prieš savo akis  ant pirtelės namelio sienos matai įspūdingą L. Skučaitės – Kuklienės paveikslą,  atsiradusį  po planero šioje sodyboje. Atrodo, akis saugo šiuos namus nuo pikto, nuo blogio, nuo miesto triukšmo, jei norit – nuo pražūties. Taip, kaip ir R.Klimavičiaus darbas – „Išmestas laikas“, ar A.Miežio – „Nesenstantys sodybos šeimininkai“ .

Mamutė

Silva Čeporiūtė –Kondratienė -  vyresnės kartos, įžymios  lituanistės, mokytojos didžiąja raide – Genovaitės Čeporienės – Urbonienės duktė.

 Esate miesto vaikai , dabar – laisvi turėti tai, ko širdis troško, o ką pasakytų  šiandien tavo , kaip tu ją gražiai visada vadindavai – mamutė, Silva ?

„Ji neilgai sodyboje gyveno. Mamutė – kaimo vaikas, bet visą savo gyvenimą atsidavusi tik savo profesijai. 1949 m. tapo palangiške.  Ji visada didžiavosi savo mokiniais, visais.  Kiekvieną mokinį reikia mylėti. Jos mokiniais buvo V.Galdikienė,  A. Lukauskytė, J. Liachovičius, A.Tapinas, S. Povilaitis. L.Laucevičius visą gyvenimą rašė jai laiškus.  Buvo dėkingas, kad išvedė jį  aktorystės keliu. Per savo pedagoginio darbo (46 metus ) mokė tėvus, vaikus, anūkus lietuviško žodžio, pastatė 40 spektaklių, režisavo “Amerika pirtyje”.  Mamutė buvo ryškus Palangos veidas”.

Mokytoja  buvo ir mano lietuvių kalbos mokytoja . Prisipažinsiu, esu nekartą buvusi  „po pamokų“ P. Aksionaičio gatvėje, kur mokytoja gyveno.  Šios „ popamokinės pamokos“ tada atrodė lyg bausmė už savo tinginystę, dabar –  tarsi postamentas šventai mokytojo profesijai.  Tos vakaro pamokos yra tai, kad aš  iki šiol galiu pakartoti skardžiuosius  ir dusliuosius priebalsius, mokytojos pateiktus  įdomiai sukurtais vaizdais.  Silva  prisimena, kaip mamutė sakydavo: “Kai sutinki nepažįstamą, visada išsitrauk nosinę, jei turi slogą, kad neapturėtum gėdos“. Ir žino vaikas, kad žodį reikia rašyti su nosine, žino –  be taisyklių“. Aš, savo ruožtu, visoms savo kartos mergaitėms galiu atskleisti savotišką paslaptį:  jei nenorite turėti raukšlių, kasdien kartokite tik penkias raides – a, e, i, o, u, ir būsite gražios.

Klausiu, kaip jai, paauglei, reikėjo kęsti mus, juk mes savotiškai atimdavome mamos ir dukros laiką būti kartu?

Tokių minčių negalėjo būti ,– atsako Silva. „ Man reikia, kad vaikas mokėtų. Jei atėjo –  bus nors  kartą perskaitęs. Ir šeštą valandą vakaro mūsų  namuose duris atverdavo mokykla. Mamutė  buvo griežta, bet teisinga. Ji mokė būti žmogumi, darbščiu, kūrybingu, žaismingu, atviru ir sąžiningu. Ji žinojo, kas yra karas, nepriteklius, kas yra melas. Tačiau ji visada šypsojosi. Mamutė turėjo du priešus: karvę, kuri ant ragų už kailinių pakėlė septynmetę piemenę ir nubloškė į balą. Ir kitą –tikrintoją, kuriai nepatiko jos dėstymo metodika, diktantai, be idėjinio užtaiso, klasės valandėlės penktokams su kultūrinėmis nesąmonėmis ,– kaip naudotis peiliu ir šakute, kaip šokti, kaip berniukams gerbti mergaites“.  Ir dar vieną, prisiminusi  sakau Silvai : „Mandagumas nieko nekainuoja, bet viską perka“.  Ši  išmokta taisyklė man ypač pravertė ilgus metus gyvenant užsienyje.

Ko trūksta?

Silva, ko šiandien tau trūksta? 

„Trūksta – „Kur bėgi, vakali...“. Trūksta pabendravimo, patarimų, pašnekėjimo, trūksta mamos suprantančio žvilgsnio, nes mamos akys nemeluoja. Mama myli širdimi.

Po šių žodžių mano vaizduotėje vėl iškilo Mamutės jaunystės ir jau aštuoniasdešimtmetės – stovinčios šalia motociklo –  jos gyvenimo svajonė, nuotraukos, Silvos ir Laimučio babytės ir dieduko – anūkės piešiniai koridoriuje ant sienos, šalia Silvos prosenelių sodybos nuotraukos, šalia  Laimučio giminės narių  ir kitų jiems mielų žmonių.

Įdomu, ką šiandien pasakytų anais laikais statęs Prišmontas, ar vėliau 1928 m. iš Leipalingio atsikraustęs Bleizgys?   Ar jis galvotų, jog kada nors čia apsigyvens  palangiškių šeima,  kurs savo gyvenimą  ir jausis laimingi?  Juk neveltui Laimutis savo sode pasodino trešnę vardu „Silva“. Keturis dešimtmečius ranka rankon drauge, tikėdami  vienu žodžiu  – meilė.   „ Kraujas užverda skirtingu laiku, todėl ir sutariam“,– juokiasi Laimučio žmona.

Ko palinkėtumėte Palangai ir palangiškiams?

„Palanga stengiasi neatsilikti nuo kitų Lietuvos kurortų“ – sako Laimutis Kondratas. „ Mes taip pat kvėpuojame miesto problemomis ir jos džiaugsmais. Man yra liūdna, kad prasidėjo trintis tarp atvažiavusiųjų ir vietinių gyventojų. O vietiniu tampi negreit...Kaip man pasakojo šviesios atminties architektas G. Likša, po 25 metų, pragyventų mieste, jis išgirdo: “Tu ne vietinis”.  Pagarbos vienas kitam siūlas įtemptas... Vienu žodžiu – miesto druska – žmonės, kūrę šį miestą, turi išlikti. Ne tik nuo rūmų prasidėjo Palanga. Ją sulipdė, šildė ir žvejas, ir mokytojas ir tas, kuris vasaromis užleisdavo savo lovą poilsiautojams. Kurorto muziejuje tai ypač reikėtų akcentuoti.  Palanga yra ir kurortas, ir miestas. To nereikia pamiršti“.

Laimutis linki palangiškiams būti savo miesto patriotais, gerbti ir mylėti savo miestą. Ponia Silva pritaria vyro linkėjimams ir priduria, „kad žmonės, atvykę gyventi  į Palangą matytų šilumą ir šviesą, kurtų, o ne pyktį ir nuoskaudas barstytų. Geriau  vakarais savęs paklaustų: ką šiandien gero pats padarei,  kad gali gyventi ramybės karalystėj ir Dievo užantyje – Palangos miestelyje“. 

Kai buvo šios puikios sodybos įkurtuvės, jos buvo pavadintos „inkilinėmis“, nes visi kas atvyko, visi šokėjai atvežė šeimininkams dovaną – inkilą.  Antanas Švėgžda net 22 inkilus padovanojo, – prisimena Laimutis.

Ir man, įamžinusiai sodybos „Provincija“ šeimininkus kartu su savo klasioku prie jos vartų, taip pat norėjosi įkelti inkilą, –  nematomą, bet  širdimi apkabinamą.

Irena Valužė