Šokiruota Palangos viešnia Ieva: „Jis, žaltys, tą varlę, va, akyse sumutojo...“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014-09-11
Peržiūrėta
237
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Šokiruota Palangos viešnia Ieva: „Jis, žaltys, tą varlę, va, akyse sumutojo...“

Tikrai poetiškai rugpjūčio antrojoje pusėje prasidėjo 2014-ųjų „grybapjūtė“. Karščius pakeitusios trys liūtingos paros ūmiai „užvirino“ jaunų ir žiliukų palangiškių grybautojų aistras. „Kazlėkais naujų kotedžų stogus galėtume uždengti. Pilna visur. Sveikų, kaip baltasriubės miltiniai kleckiukai. O ką, patys tikriausi baravykų „pusbroliai“ yra „slidokai“, – taip „šakniniai“ gyventojai vadina kazlėkus. Tik nusivalyt gumines kazlėkų kepurėles reikia valtį per jūrą irkluojančio vyro kantrybės. Bet... noras norėti gimdo norą galėti. Nieko greitai. Nieko dykai. Nieko amžinai. Palangos smėlynai išmoko kantrybės. O jūra plaukti išmoko net akmenis genialiojo Mikalojaus Čiurlionio plaukais. Garbės žodis toje teritorijoje sutvirtėji, lyg Ąžuolvartis.

Rugpūčio 29-ąją kazlėkus nužvalginėjome tik akies krašteliu. Mat pridygo ir baravykų, raudonviršių, lepšiukų visose miškingose Palangos „dvarvietėse“ tarp Šaipių – Nemirsatės, ten, slėniai, vadinami Litorinos Ramuva ir už Palangos ligoninės, aplink vandentiekio teritoriją iki „Medvalakio“ sodininkų sodybviečių:

Vienoj pusėj – prūsų,

Kitoj pusėj – rusų

Baravykai

Mūsų Palangoj

Daug jų turi latviai, –

Tik neauga gatvėj

Ir jūružės mėlynoj

Bangoj

Kai kuriems „grybeiviams“, taip pat ir šių eilučių autoriui nuo pernelyg „uolaus“ ėjimo į tikslą suskirdo kojų pėdos ir kulnai, bet... argi nepakentėsi? Miškuose grybaudamas, kiekvieną rudenį jaučiu šalia einančią ir a.a Mamą.

Visos priemonės veda į gerą tikslą. Ne tik grybai svarbu. Akistata su Gamtos dieviška didybe. Su keturkojais ir sparnuotais pajūrio gyventojais, su gulbėm, kormoranais, net Jūrų rupūže (ciegorium) dviračių take, kurią, nors ir karpuotai, sako, nuodingu odos kostiumėliu, – nori ar nenori! – tenka pasilenkti, stverti plikom rankom ir švystelėti į šalitakio krūmynus: „Durne, suvažinės, juk tiek ratų ir sportinių žygeivių batų, žūsi per savo smalsumą, – ak tu, jūrų rupūžėle, rūpi stebėt vasariškai judantį gyvenimą, kaip žurnalistams...“

Beje, esu numetęs į žoles daug varliukų ir rūpužiukų, bet, pabandžius vėl grįžti namo įprastu dviračiu taku, jeigu prie jūros – vėjai, – visi tie jūrų ciegoriai vėl, kaip rusai sakytų, „tūt, kak tūt“.

O dabar – apie netikėtai rugpjūčio 29-ąją stebėtą Litorinos Ramuvos įkalnyje gal šių metų vasaros patį Žalčių karalių. Šioje vietoje mano melo elementų nėra. Oho! Ant vienos „super vaizdingos“ samanotos kalvelės, lyg laimėtą piniginės loterijos piniginę sumą laikraščio lentelėje akys smagiai ir žaibiškai suskaičiavo net šešis bučinio vertus baravykaičius: „Ateikit, pupos, į mano gurbelį, eisim sykiu į Palangą, sykiu nudžiuginsim žmoną Vladą jos gimtadienio proga... Kaip tik jūsų ir atėjau“... Ūmai pasigirdo moteriškas šūksmas: „Kas čia do sirenijos?“ Senjorų metuose gali daug viliokiškų garsų pasigirsti: jūros bangos primena traukinių dundesį į Girulių stotį, o moteriški balsai gal ir už šampano taurę mielesni. Vyrų fantazija – beribė. Atidžiau nužvalgiau ir kalvos viršūnę, ir kraterį“... Žiūriu stovi rožine spalva pasirėdžiusi, nemeluotai gražios šypsenos jauna moteris ir mojuoja ranka, kurioje – baltablynis išmanusis telefonas. Mat kaip: ji mane matė, o aš, keistas „žioplelis“ – čia tai je! Lobis kaip tie baravykučiai...

Ši moteris, o gal dar ir mergina, buvo labai išsigandusi. Tiesiog suakmenėjusi. Leidžiantis į nuokalnę link gražuolės grybautojos, prisistačiusios Ieva iš Vilniaus, gyvena prie Labanoro girių, maldavo: „Greičiau, greičiau, išveskit mane iš čia į dviračių taką, aš visai praradau orientaciją, kur esanti, mane, va, labai šokiravo ligi šiol nematytas gyvenime vaizdas. Grybaudama vos neužmyniau ant tokio didžiulio, į smauglį panašaus, galingo žalčio. Tikrai ilgesnis negu metras. Ir dar, va, vienas. O jis storulis žaltys... jis... jis... jis... Mačiau, kaip jis, tas plieninis pantis didelę varlę, buvusią arti mano grybo per keletą minučių... jis tą varlę ar rupūžę sumutojo... Žiūrėkit, pilve išsipūtusi vargšė... Imkit mano mobilųjį, jums gal drąsiau, pafilmuokit tuos abudu žalčius. Čia jų yra daug. Aš išsyk pagalvojau, kad gali būti nuodingosios angys, gyvatės, ir man – „amen“. Tai laimė, kad jus pamačiau. Imkit mano baravyką, tik greičiau išveskit į dviračių taką“, – prašė, ne, moteriškai maldavo sąžiningai išsigandusioji Palangos – Nemirsetos vasarotoja Ieva. Su malonumu pavedėjau iki dviračių tako, buvo gal 200 metrų. „Ne amen, ne amen, žaltys šventas Kūrinys ir Adomo – Ievos sergėtojas. Juk jūs jo neužmynėt, o smagiai sušnypštė, gal manydamas, kad norit jo grobį – varlę atimti...“

Jei atvirai, patiko man jaustis išvaduotoju. Bet namuose laukė žmona.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Pirmąjį teismą prapylusi Palanga liko teisi visuomenės akyse  2

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2017 12 15 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Visoje Lietuvoje išgarsintame kare dėl paplūdimių tualetų – pirmasis savivaldybės mūšis pralaimėtas. Palangos valdžios skundą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos administracinis teismas nusprendė, kad šią vasarą paplūdimiuose konteinerinius tualetus savivaldybė pastatė neteisėtai.


Tikrai poetiškai rugpjūčio antrojoje pusėje prasidėjo 2014-ųjų „grybapjūtė“. Karščius pakeitusios trys liūtingos paros ūmiai „užvirino“ jaunų ir žiliukų palangiškių grybautojų aistras. „Kazlėkais naujų kotedžų stogus galėtume uždengti. Pilna visur. Sveikų, kaip baltasriubės miltiniai kleckiukai. O ką, patys tikriausi baravykų...


Rugsėjo trečiąją, grybaudamas aplink tas vietas, kur buvo dar „Draugo Palaičio diskoteka“, senojo Palangos „Vandentiekio“ teritorija, vos auliniu guminiu batu neužmyniau ramiai į seną priešgaisrinę žarną susivynojusį žaltį. Šventą ir neklastingą padarą. Štai ir minimas potyris įtikino: neskaudink sakralios Gamtos gyventojo ir jis tavęs tikrai...


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Skundų dėžutė.


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Politikų, bendruomenės lyderių žodis.


„Mano akyse Palanga augo, auga ir dabar. Galia tik, kad šis procesas kurį laiką buvo kiek sustingęs. Anuo metu kurortas sparčiai plėtėsi, nes vietos valdžia glaudžiai bendradarbiavo su Vilniumi, gerai, kad dabartiniai miesto vadovai vėl tą aktyviai daro“, – sako dvidešimt metų prie Palangos valdžios vairo stovėjęs tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininkas, po...


 Ar galima sumaišyti skęstantį žmogų su... plūduru? Vienoje J. Basanavičiaus gatvėje esančioje kavinėje, padavėja dirbanti Karolina T. (redakcijai merginos pavardė žinoma), sunkiai tramdydama jaudulį pasakojo, kaip jos ir kartu buvusios draugės akyse praėjusio pirmadienio vakarą prie gelbėtojų posto, prie tilto jūroje nuskendo maždaug keturiasdešimties metų vyras. Mergina...


Palangos Botanikos parke – itin reta viešnia

Lidija Umbrasienė, 2011 07 05 | Rubrika: Miestas

Birželio 30 dienos rytą Palangos botanikos parke, šalia senojo tvenkinio, pastebėjau retą žąselę – baltaskruostę berniklę (Branta leucopsis). Nebaikštus paukštis vejoje lesinėjo žolę. Kiauktelėjusi prikimusiu balsu, žąselė nužingsniavo prie tvenkinio atsigerti. Atsigaivinusi vėl grįžo žoliauti. Nors paukštis buvo šalia tako, bet praeinant nenuskrido...


Visuomenės veikėja, Labdaros ir paramos fondo „Vinco Kudirkos“  vardui įamžinti  Valdybos narė, dviejų vaikų motina, vertėja, genetikė – Aloyza Lukšienė. Be to, ponia Aloyza – „etatinė“ Palangos viešnia, nors didžiąją dalį atostogų nuolat praleidžianti pas dukrą Amerikoje.


Sunerimę palangiškiai į „Palangos tilto“ redakciją atnešė raštus, kuriuose pateikiama informacija, jog teritorijoje šalia Klaipėdos plento, prie degalinės „Lukoil“, pradedamas rengti detalusis planas.  Pasak vienos šiame mikrorajone gyvenančios miestelėnės, kurorte akyse nyksta žalieji plotai, o šiuo atveju jau „okupuojamas“ ir esantis miegamajame rajone. Anot jos, prie daugiabučių...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius