Su spalvotais rudenio sparnais...

Palangos tiltas, 2025-10-23
Peržiūrėta
561
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Su spalvotais rudenio sparnais...

Vėjas, su spalvotais rudenio sparnais atskriejęs per laukus, miškus ir gatves, paklojo margaspalvius kilimus ant tėviškės žemės, retsykiais juos aplaistydamas šaltu lietučiu ar pašildydamas šykščiais saulės spinduliais. Spalio mėnuo buvo derlingas savo šventėmis. Gražiai buvo paminėtos Senjorų, Mokytojų, Policijos darbuotojų ir kitų profesijų dienos. Mes, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ nariai, savo kūriniais prisidedame prie auksinio rudens pašlovinimo. 

                                       TIKĖJIMAS

                                  Dievu gerumu likimu 

                                  Sapnais ženklais atvirumu

                                  Svajonėmis užsispyrimu

                                  valia grožiu tikiu

                                  jūros ošimu

                                  vėjo smarkumu

                                  medžių kalbėjimu

                                  lietaus nuoširdumu

                                  paukščių giesme

                                  saulės šiluma

                                  dangaus gilumu

                                  širdies plazdenimu

                                  žodžių laisvumu aš tikiu

                                 ir savo buvimu tikiu

 

                                             Eglė Baranauskaitė
                         ...........................................

                                          SUGRĮŽIMAS

 

                                         Atvėrė vakaras plačiai duris
                                         Į seklumas tamsios bedugnės.
                                         Nerimastingai gręžiasi viltis
                                         Į tolumą be pėdsakų sekundėm.

                                         O atšiaurioji sąstingio šalna
                                         Tarytum žolę apkabina sielą.
                                         Neabejinga žemės artuma
                                         Savin sugers šią rudens gėlą.

                                         Ir susijungia du pasauliai tyliai
                                         Su nenumaldoma baigties galia.
                                         Kai, regis, laikas pasuktas nežymiai,
                                         Iš sąmonės išsiveržia dvasia!

                                         Tegul naujoji gyvastis kerojas,
                                         Kur žemės šydas praeitį užklos.
                                         Ir nebūties ekstazėj suliepsnojęs,
                                         Vėlei į pradžią grįšiu atgalios...

                                                                     Mantas Bublys
                                             ................................................

                                             ***

                                  Žiedlapių puslapiuos – vizijos,

                                  šalnos balsas – į spalio brydę...

                                  Iškalbėjęs rugsėjo rožančių 

                                  vėjas parneša rudenio mirą...

 

                                  Ją sudegins spalvų paletėj,

                                  ji jausmais išsilies žmoguje

                                  ir į dangų debesis sėjęs

                                  Dievas bris basomis lietuje... 

 

                                  O pažvelgęs į sodo moteris - 

                                  palinkės joms laimingos kelionės,

                                  juk nešioja pavasario sopulį –

                                  sodo moterys obuolio rojuje...

                                  Žiedo puslapiuos – rašmenys,

                                  dar dvi stygos Orfėjo liutnoje

                                  ir pražydę samanom akmenys 

                                  šildys einančio Dievo kojas... 

                                                       Adelė Daukantaitė
                                   ..................................................
                                          LAPŲ  AUDRA

 

                                  Mes patekom į lapų audrą,

                                  Vėjo sūkurį šilto rudens.

                                  Skaudžiai akina  auksas berželių,

                                  Lengvai sklendžiantys ligi vandens.

 

                                  Tegu srūva ne laikas, o vandenys.

                                  Prisiliesim prie vėjo dainos,

                                  Liaunos pušys ir ūgliai keroti,

                                  Medžio rievės apsnūdę miegos.

 

                                      - - - - - - - - - - -- - - - - -

 

                                  Ugniniai lapai čeža mums po kojom,

                                  Ruduo šalnojantis, kviesis audras paūžt.

                                  Gyvenimas -tai ištisas arimas,

                                  O mes praeiviai čia - vis  bijantys... nebūt.

 

                                            Nijolė  Fultinavičienė 
                                  ....................................................................
                                             GELTONAS LAPAS


                                               Geltonas lapas
                                               Kaip saulės brolis,
                                               Tik šilumą vėjas išsklaidė. 

                                               
                                               Geltonas lapas -
                                               Pageltęs, nukritęs -
                                               Vis primena artėjantį šaltį.

                                               Geltonas lapas,
                                               Audros išblaškytas,
                                               Jis perdžiūvęs šnara,

                                               Neleidžia užmigti,
                                               Nurimti, pajusti
                                               Tą vėsiąją rudenio tylą.

 

                                                     Laimutė Kasparavičienė
                                             ..............................................
                                                  RUDENS ŽAVESYS

                                   Vėjo gūsiai glaudžiasi prie medžių rankų,
                                   Glosto jas, bučiuoja lyg žavias damas,
                                   Nuo jų pirštų skiautes paauksuotas renka
                                   Ir apkloja žemės veidą kilimais.
                                  Kilimais auksiniais nuskuba porelės, 
                                   Jais lėtai žingsniuoja močiutė sena,
                                  Straksi voveraitės ir pulkai paukštelių
                                   Nuo ankstyvo ryto, kol užges diena.
                                   Strėlėmis išaudus debesų drobules,
                                   Iš dangaus saulužė barsto rasomis.
                                  Gyvastis miškuos sau ruošia šiltus guolius,
                                  Kiminais iškloja ir samanomis.
                                  Žvaigždžių palydėtos gervių graudžios giesmės
                                   Nežiniai paliko gimtuosius lizdus...
                                  Rudeniniai vėjai neša žvarbą, vėsą,
                                   Naktimis uždangsto balutes ledu.
                                  Išdidžiai prie kelio su karolių pynėm
                                   Staiposi šermukšniai, kviesdami visus,
                                   Rankom prisiglaust prie žėrinčių krūtinių
                                   Ir pajausti, kaip žavinga ir šviesu...

 

                                                      Albinas Antanas Kazlauskas
                                       .............................................................
                                                  LIK SVEIKA, PALANGA!

                                                 O kaip greitai, taip greitai
                                                 Laikas tolin nuskriejo!
                                                 Atvykom – išvyksim,
                                                  Dienos trumpėja, mažėja.

                                                 Saulutė pro debesis žiūri
                                                 Ir stebisi, kur žmonių būta,
                                                 Prie vasarą kerinčios jūros,
                                                 Taip vieniša, liūdna ir tuščia...

                                                 Tik bangos į krantą puola,
                                                  Bet nusiminti neverta...
                                                 Nesakau aš: „Sudie, mūs gražuole!“
                                                 Lik sveika – iki kito karto!

 

                                                          Vytautas Lukšas
                                               ......................................................... 
                                                PAVYDŽIU PAUKŠČIAMS

                                            Pavydžiu paukščiams,-

                                                jie laisvi kaip vėjas,

                                                nes paskirta jiems panacėja

                                                 laisvo skrydžio, nevaržo judėjimo,

                                                giesmės gražumo.

                                                Dangaus tyrumo mėlis -
                                                Jų svaja, laukų platybių erdvės,

                                                Jų kelionė - miškų ir medžių žaluma.

                                                Namai jų - rūpestis kaip ir žmogaus:

                                                vaikus perėti, maitint, mylėti,

                                                į gyvenimą pakviesti.

                                                Ir joks įstatymas jiems negalioja -

                                                gyvent ar mirti,

                                                 nes jie - laisvieji piligrimai,

                                                Kelionę, savo būtį renkasi

                                                It nepriklausomybę.

                                                            Anelė Emilija Mažeivaitė
                                               ........................................................

 

                                                         IŠĖJUSIAI VASARAI

                                                   Vasara, prašau dar neišeiki,
                                                   Dar pabūk man žydinčia gėle!

                                                   Tegul saulė švelniai liečia veidą,
                                                   Ir lai šypsos vėjas ąžuole!
                                                   Tartum pasaka – tavieji žingsniai,
                                                    Laumės braido jūroj vakare...
                                                   Kai širdyje meilė vėl užgimsta,
                                                   Tyliai plazda vasaros kaitra.
                                                    Dar pabūk, kol kvepia lankoj mėtos,
                                                   Kol rugiagėlės dar žvelgia iš laukų.
                                                   Vasara, - tu mano meilės šviesos,
                                                    Nepalik manęs be jų sapnų!
                                                   Man ruduo dažnai primins tave,
                                                   Ir šnabždės vėl vėjai tavo vardą...
                                                   O kai naktį jis atskris žvaigžde,
                                                   Vasarą primins – saulėtą, karštą.

 

                                                                   Janina Narvilienė
                                                    ..........................................................
                                                          SKRENDU PAUKŠČIU

                                                      Lietuvių tautos genijui Gimtadienio proga. 

 

                                                       Čiurlena srauni Ratnyčėlė

                                                       Ji pasakas seka Žvaigždžių

                                                       Į širdį Čiurlionio suvėrė

                                                       Spalvas tėviškėlės miškų.

                                                       Kai ošia pušynai Dzūkijos

                                                       Simfoniją miško girdžiu

                                                       Ir dvasią Čiurlionio pajausti,

                                                       Sugrįžus gimtinėn geidžiu.

                                                       Skrendu aš paukščiu prisiglausti

                                                       Prie ištakų tavo senų...

                                                       Kaip gera žinoti ir jausti,

                                                       Kad laikas neturi ribų...


                                                                   *** ****

                                                       Tu jaunas paveiksluose savo

                                                       Tu gyvas žmonių širdyse

                                                        Čiurlionio kūryba iš Dievo

                                                       Ji virpa, kaip ryto šviesa

                                                       Klajoju po kosmosą tavo

                                                        Žvalgausi nuo bokštų aukštų:

                                                       Juk muzikoj tavo ir saulėj

                                                       Pajusti aš kelią galiu.

 

                                                        Genijaus talentas švyti

                                                       Stebuklų apstu gamtoje

                                                       Čiurlionio kūryba nemiršta

                                                       Ji žydi Vilties gėlėlė.

 

                                                             Alma  Panebažytė - Viskontienė
                                                       .......................................................

                                                                       ATMINTIS
                                                            Taip vešliai bujojo medžiai,

Vasarą prigėrę saulės,

Susenėjo rudenėlį,-

Meta žemėn lapus saujom.

 

Paukščiai krykštavo padangėj,

Stasys Povilaitis dainavo.

Dešimt metų jo nematom,

Paukščio balsu iškeliavo.

 

Artimi džiaugdamies ėjo,-

Jau dalis jų kapuose,

Meilė buvusiems šaukia,-

Lankysim, kalbėsim, viliuosi.
                                                                             Eduardas Povilaitis
                                                            ……………………………………………….
                                                                   RUDUO PALANGOJE

                                                            Ruduo keliauja Lietuvos laukais.

                                                            Paukšteliai jau moja sparnais

                                                            Ir grožisi

                                                            Medžių lapais gelsvais.

 

                                                            Vanduo čiurlena,

                                                            Upeliais bėga gatvėmis.

                                                            Aplink purslai nutyška,

                                                            Purvini nuo gatvės ir skaidrūs nuo pievų žolės.

 

                                                            Paukšteliai moja sparnais

                                                            Ir skrieja dainos į padangę.

                                                            Jos tolsta

                                                            Kartu su krintančiais lietaus lašais...

 

                                                            Lietus nuplovė

                                                            Ženklus, išspaustus 

                                                            Pajūrio smėly...

                                                            Ir jie išnyko amžinai...
                                                                   Nijolė Prušinskaitė - Bagdonienė
                                                      ........................................................

 

                                                        DVIDEŠIMT PIRMAS AMŽIUS

 

                                                        Naktis

                                                        Žemė ir nežinomi žemynai

                                                        Kalnai ir vandenynai

                                                        Harmonija ir chaosas

 

                                                         Valstybės ir Tautos

                                                        Draugai ir Priešai

                                                        Teisybė ir Melas

 

                                                         Raketos ir Dronai

                                                        Griuvėsiai ir Kraujas

                                                        Žmonės ir Nerimas 

 

                                                        Dirbtinės širdys

                                                        Dirbtinis intelektas

                                                        Protas ir beprotybė

 

                                                        Rytas

                                                         Išmintis ir Malda

                                                        Tikėjimas 

                                                         Viltis ir Gyvenimas

 

                                                                  Zita Pukinienė
                                                       ......................................
                            ČIURLIONIO MINTYS 

 

                     Kiek daug tyloj susikaupimo.

                     Kiek daug susikaupimo debesy, 

                     žvaigždėj, mėnulio šviesoje,

                     pajautimas - simfonijoj esi.

 

                     Kiek daug maldos tyloj, 

                     Visatos aukštis  šviečia.

                     Ir nutapyta Amžinybė ,

                     tarytum kviečia, ranką tiesia.

 

                     Čiurlionio nutapytos mintys,

                     vis rodo kelią Ten,

                     kur niekad dar nebuvom,  

                    bet kažkada ten būsim...

                               Stefanija Šaltienė
                    ...............................................



                                       RUDUO

                 Pirmieji saulės spinduliai paglostė beržą,
                 Nubėgo jo kamienu dar šiltu...
                 Gyvenimas kaip ir anksčiau vis verda,
                 Jam nesvarbu, ką begalvočiau aš ar tu.

                 Pas mus ruduo, jau lapai žemę kloja,
                 Eini po kojom kilimas įvairiaspalvis.
                 Štai beržas vienišas linguoja,
                 Ir lekia į pietus būreliais gervės.

                 Šermukšnis, tarsi susigėdęs,
                 Mojuoja purpurinėm uogų kekėm.
                 Jau vasarėlė saulės guoly miega,
                 Lietus ir vėjas pasakas jai seka.

                           Janina Vambutienė
                ......................................................... 

 

Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Vėjas, su spalvotais rudenio sparnais atskriejęs per laukus, miškus ir gatves, paklojo margaspalvius kilimus ant tėviškės žemės, retsykiais juos aplaistydamas šaltu lietučiu ar pašildydamas šykščiais saulės spinduliais.


Pianistė Julia Aleksandra „Pasaulis Tavo sparnais“


Kasmet besikeičianti Palanga naujovėmis stebina ir šįmet. Viena tokių naujovių – galimybė ant Palangos tilto nusifotografuoti ar nusifilmuoti su milžiniškais angelo sparnais. 


Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį Šventosios pagrindinė mokykla pasitiko iškilmingai pasipuošusi naujomis vėliavomis ir logotipais, vaizduojančiais baltą paukštį trispalvės ažūru dekoruotais sparnais. Mokyklos fojė sieną dabinantis Pasaulio medžio, lietuviams itin svarbaus simbolio, karpinys (dailės mokyt. D. Šimkevičienė) priminė, kad ir mūsų...


Mintys paraštėse (2011-08-23)

Linas JEGELEVIČIUS, 2011 08 22 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Subjuro orai, vydami būrius poilsiautojų į vilnius, kaunus, maskvas ar Balbieriškį. Matyt, neiškentęs rudenio dargana alsuojančios Palangos,    muzikologas, buvęs Seimo pirmininko patarėjas, o dabar „Delfi“ apžvalgininkas Anatolijus Lapinskas sukurpė straipsniuką „Palanga – tos pačios ir dar didesnės bėdos“, kurį mielai praėjusį...


Praėjusių metų lapkričio mėnesį Palangos vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“ ėmė vykdyti projektą „Viešosios įstaigos Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos „Palangos gintaras“ pastatų modernizavimas“ pagal Europos Sąjungos Sanglaudos skatinimo veiksmų programą „Aplinka ir darnus vystymasis“. Kaip pasakojo „Palangos gintaras“ direktorius Zigmas Paulauskas, tikimasi, kad...


Meilės židinį galima kurstyti ir su paslaptinga moterimi

Linas JEGELEVIČIUS, Ugnė RAUDYTĖ, 2011 03 06 | Rubrika: Miestas

Ar moterį reikia stebinti dovanomis, netikėtumais kiekvieną dieną ar tai geriausia daryti tik per šventes, tokias kaip Kovo 8-oji? Ir, beje, svarbiausias klausimas: ar Kovo 8-oji šventė, ar tik dar ne itin tolimos praeities, kitos politinės santvarkos liekana? Tokie klausimai, regis, gali kilti tik tiems, kurie dar tik ruošiasi mosuoti sparnais meilės šokiui, bet ne tiems, kurie jau ne...


Likus mažiau nei dviems mėnesiams iki savivaldos rinkimų, vietos politikos nustumtųjų ir nuskriaustųjų kastą papildė nauji veidai, kurie, nors ir panašūs į  politinių lavonų, sulaukė savo tapatybės vis dar ieškančių partijų dėmesio. Taip apie vis dar vicemerę Marytę Vačerskienę, iš „tvarkiečių“ vairininko vietos išmestą kaip musę iš barščių, sparną ėmė rėžti kai kurie Liberalų...


Kol neprasidėjo rudenio Seimo sesija, Seimo narys Pranas Žeimys, išrinktas Pajūrio vienmandatinėje rinkimų apygardoje, susitikinėja su rinkėjais, analizuoja įstatymų projektus – ruošiasi politinėms batalijoms Seime. Kaip rodo Seimo tinklalapyje paskelbta Seimo narių pasisakymų statistika, P. Žeimys negali pasigirti dideliu aktyvumu Seimo posėdžių salėje - per šių metų keturis mėnesius...


Vėl skambės mokyklinis skambutis

„Palangos tilto“ redakcija, 2009 08 28 | Rubrika: Miestas

Pirmoji mokslo metų diena įneša džiugią sumaištį į kiekvieną vaikus auginančią šeimą. Šia proga pražysta gražiausios gėlės, apkabinamos vaikų rankomis ir taip paryškinančios plačiausias šypsenas. Gatvės tą dieną pasipuošia ne tik spalvotais gėlių žiedais, bet ir gražiausiais apdarais. Ši ypatinga, pasididžiavimo verta šventė visus sukvies jau ateinantį antradienį, įžiebdama kiekvieno joje...


Renginių kalendorius