Tomas Dirgėla: šiuolaikiniam vaikų rašytojui yra rizikinga rašyti apie savo vaikystę

Vienas mylimiausių vaikų rašytojų Tomas Dirgėla šiandien gali džiaugtis atradęs kelią į mažųjų skaitytojų širdis. Jau beveik 80 knygų išleidęs vyras tvirtina įkvėpimo stokos naujoms istorijoms nejaučiantis, nes rašymas jam – kaip bet kuris kitas darbas, knygą sugebant parašyti vos per penkias dienas. „Šiuolaikiniam vaikų rašytojui yra rizikinga rašyti apie savo vaikystę, nes šiuolaikiniams vaikams įdomūs visai kiti dalykai“, – įsitikinęs rašytojas, daug bendraujantis su skaitytojais ir jiems keičiantis savo profesijos įvaizdį.

Iš pajūrio kilęs ir Palangoje augęs rašytojas Tomas Dirgėla sako dar vaikystėje žvejodavęs su tėčiu ant tilto, todėl LRT mediatekos laidoje „Ant kabliuko“ meškerės nesibaidė. Visgi, įkalti tiesiai vinį, kaip pats pripažįsta, būtų kur kas sudėtingesnė užduotis, nes jau nuo ketvirtos klasės labiau domėjosi menais ir iš liūdnų meilės patirčių su humoru rašė pirmuosius savo eilėraščius. Šiandien Tomo sąskaitoje – beveik 80 išleistų knygų. Ir nors toks skaičius kelia nuostabą, rašytojas tvirtina, kad parašyti knygą per penkias dienas jam pavyksta visiškai natūraliai.

„Paslaptis ta, kad aš į rašymą žiūriu kaip į paprastą darbą. Jeigu būčiau rašytojas, kuris laukia įkvėpimo ar mūzos, tai gal nieko ir neparašyčiau. O aš atsisėdu ir rašau, bet tai nereiškia, kad mano rašymo greitis yra dirbtinas. Kuo ilgiau plytelių klojėjas savo darbą dirba, tuo jis greičiau tokį patį plotą plytelėmis iškloja. Tai kai dešimt metų rašai knygas, jau žinai struktūrą ir pavyksta natūraliai jas parašyti taip greitai“, – sako Tomas.

Rašytojas pripažįsta, kad ilgus metus rašant vaikams, svarbiausia išlikti nuoširdžiam ir tikram, nes mažieji skaitytojai akimirksniu pajunta net menkiausią dirbtinumą. Todėl jo pasakojimai gimsta iš gyvos, nuolat besikeičiančios patirties, kuri leidžia istorijoms išlikti artimoms bei patrauklioms šiuolaikiniams vaikams.

„Dalis idėjų kyla iš mano vaikystės prisiminimų, nors šiuolaikiniam vaikų rašytojui yra rizikinga rašyti apie savo vaikystę, nes šiuolaikiniai vaikai yra visiškai kitokie ir jiems įdomūs visai kiti dalykai. Todėl daug bendrauju su skaitytojais bei iš savo paties vaikų galiu pamatyti, kuo šiuolaikiniai vaikai gyvena ir domisi. Visgi, vaikų neapgausi. Jie skaitydami knygas iš karto gali pastebėti, ar nebandai prie jų prisigerinti dirbtinai. Dėl to nerašau paaugliams, nes visiškai nepažįstu tos auditorijos. Iš techninės pusės galima pasidomėti, kaip paaugliai bendrauja, kas jiems įdomu ir kažką parašyti, bet tuomet matytųsi dirbtinumas“, – teigia rašytojas.

Nors Tomas laikomas vienu produktyviausių šiuolaikinių vaikų rašytojų, jis pats nesistengia savo kūriniuose paslėpti gilių metaforų, gyvenimo tiesų ar moralų. Jo knygos – lengvas nuotykis, smagus siužetas ir humoras, kuris padeda vaikams atrasti skaitymo džiaugsmą, taip paskatinant augančią kartą žengti pirmąjį žingsnį į literatūros pasaulį.

„Kai pradėjau rašyti, sulaukiau kritikos, jog mano knygos be kažkokių paslėptų minčių ar gilių prasmių vaikams. Bet su laiku visi pamatė, kad ta populiarioji literatūra yra labai svarbi, ypač tiems vaikams, kurie visiškai nemėgsta skaityti. Tokios knygos jiems duoda pradžią ir aš sulaukiu labai daug padėkų iš tėvų, kad jų vaikai, kurie visiškai nemėgo skaityti, būtent dėl mano knygų turinio paprastumo ir dinamikos pradėjo skaityti“, – dalinasi rašytojas.

Šiuolaikinio rašytojo įvaizdį Tomas griauna taip pat ryžtingai, kaip ir kuria savo knygas. Jam nereikia nei atskiros studijos, nei visiškos tylos – knygas jis yra rašęs pačiose neįprasčiausiose vietose: maisto prekių parduotuvėje, mobiliojo ryšio operatoriaus ar automobilių salone, baldų ekspozicijoje ir kavinės vitrinoje. Rašytoją tokiai aplinkai užgrūdino ir jo paties vaikai, išmokę jį susikaupti bet kokiame chaose. Tokia praktika, pasak autoriaus, tampa ne tik kūrybos būdu, bet ir gyvu pavyzdžiu mažiesiems, kad rašytojas gali būti visur, kur verda gyvenimas.

„Tą darau dėl vaikų, dėl skaitytojų, kad jiems sugriaučiau rašytojo mitą. Žmonės galvoja, kad rašytojai rašo kažkur užsidarę tyloje, kad jiems negalima trukdyti, bet aš noriu parodyti, jog šiuolaikiniai rašytojai nėra tokie. Jie gali rašyti ten, kur ir vaikai mėgsta lankytis, kur gali jie ateiti ir gyvai pažiūrėti, kaip gimsta knyga“, – sako Tomas.

Tarp stereotipus laužančių avantiūrų Tomas mini ir savo darbą kalėjime. Ten jis metus laiko kalinius mokė lietuvių kalbos. Ši patirtis, kaip pats vyras sako, praplėtė jo supratimą apie žmones, jų gyvenimus ir sudėtingus likimus bei leido iš arti pamatyti pasaulį, kurį anksčiau pažinojo tik knygose.

„Tas darbas išmokė kantrybės, nes ateidavo kaliniai, kurie man buvo mokiniai, ir pasakodavo apie savo gyvenimą, norėdavo pasiguosti. Su vienais bendrauti sekėsi paprastai, nes jie buvo motyvuoti mokytis, kiti susirinkdavo tiesiog prastumti laiko. Visgi, tuo metu turėjau ilgesnius plaukus, kuriuos teko nusikirpti, nes iš kalinių sulaukdavau visokių komentarų. Susidūriau ir su psichologiniu spaudimu, prašymais atnešti į USB įrašytą filmą, tačiau buvau informuotas, kad šitaip kaliniai užmezga ryšį, o vėliau jų prašomi siuntiniai didėja.  Tačiau tas laikas – įdomi patirtis, kuria džiaugiuosi. Nuo vaikystės domėjausi detektyviniais dalykais ir turbūt čia buvo vienintelė mano galimybė pamatyti, kaip ten žmonės gyvena“, – istoriją prisimena Tomas.

Apie Palangoje poilsiautojus „medžiojusias“ močiutes, Vytauto V. Landsbergio parodytą kryptį į vaikų literatūrą, kūrybines stovyklas, šiuolaikinę augančią kartą ir neužbaigtą knygą suaugusiems – pokalbyje su rašytoju Tomu Dirgėla laidoje „Ant kabliuko“ per LRT mediateką.

„Ant kabliuko“ – tai į ramybę gamtos apsuptyje panardinantis unikalus pokalbių šou, kurio herojai mikrofoną iškeičia į meškerę, o įprastą TV studiją – į žvejybą. Tai ne tik šnekos apie šių dienų aktualijas, bet ir smagūs prisiminimai, ir anekdotiškos gyvenimiškos situacijos. Pokalbio menas, susimaišęs su laimikio laukimo jauduliu – penktadieniais, tik LRT mediatekoje.

Augustė Mikulėnaitė
VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIAUS VADOVĖ