Vėlinių mintys. Kas gyvenime svarbiausia? O gi iki gyvenimo galo laikytis už rankų

"Palangos tilto" informacija, 2019-10-28
Peržiūrėta
2366
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Mano vaikystės mylimiausių knygų autorė Astrida Lindgren, palikdama šį pasaulį yra sakiusi: žmogaus gyvenimas turėtų pasibaigti iš lėto, palengva, lapas po lapo, kaip tas rudeninis medis, tol, kol jis taps nuogas.

Ar tai viskas man?
Šį rudenį aš atšvenčiau savo šešiasdešimt penkerių metų sukaktį. Gyvenant emigracijoje šventes imi vertinti kažkaip ypatingai , neretai sureikšmintai. Tad, kai į tavo namų duris jau kelintą kartą beldžiasi tas pats žmogus, norėdamas įteikti pagal užsakymą tau atsiųstas gėlių puokštes, ar skaitai be paliovos skriejančias sveikinimų žinutes iš draugų bei pažįstamų savo mobiliajame telefone, suglumsti ir klausi : ar visa tai man? Turiu draugių, kurios jau keli dešimtmečiai savo gimtadienių nešvenčia. Jos mano, o kam juos švęsti, nuo to juk jaunesnis netapsi. Anot jų, metai bėga sau, o gyvenimas paskui juos. Taip tai taip, tačiau geras žodis dar nė vieno žmogaus nesugadino, o tik pakėlė nuotaiką ir sužadino adrenaliną jo kraujyje. O kad tai turi vykti nuolat, nelaukiant gimtadienių, pritariu visu šimtu procentu.

Gyvenimo dovanos
Metams bėgant, kiekvienas žmogus apauga daiktais. Todėl atėjus eiliniam gimtadieniui supranti, jog tau nieko materialaus nebereikia. Tau reikia dėmesio ir meilės iš savo aplinkos, kuri tave supa. Deja , tik brandžiame amžiuje suvoki, kad tavo šulinys, prie kurio tu atėjęs senatvėje galėsi pasisemti gaivaus vandens, priklauso nuo to, kaip tu tą šulinį prižiūrėjai. Žinoma, jame bus susikaupę nemažai nuoskaudų, pykčio, egoizmo ir kitų negerų dalykų, tačiau juk šulinys turi ir gerą savybę- savaiminį apsivalymą, jei tu pats to labai norėsi .
Šiais metais didžiausias dovanas, kurias gavau, buvo išreikštos trumpalaikėmis kelionėmis kartu su man brangiais žmonėmis. Vasarą – mano sode su savo klasiokais gimtajame mieste, Palangoje, Vilniuje – kartu su vaikais ir gimine. Šis ruduo padovanojo man taip pat dieną, praleistą kartu su vaikais ir giminaičiais Londone, bei porą dienų viešint nedideliame žvejų miestelyje - Whitstable kartu su savo jauniausia dukra Monika.
Gal kam nors bus keista suprasti žmogų, kuris, lyg vaikas, krykštauja gavęs saldainį ar naują žaislą, užuot pasigyręs tuo, kuo iš tiesų galima pasigirti: nauja mašina, namu, egzotinėmis kelionėmis po pasaulį ir t.t. Šiuo metu aš negaliu tai turėti ,nes esu pasirinkusi gyvenimą svečioje šalyje. Vadinasi, aš esu joje svečio teisėmis ,ir gyvenimas čia vyksta taip ,kaip ir visų imigravusiųjų į kitas šalis taisyklėmis. Mes visi dirbame, o atostogas planuojame, arba jos vyksta ekspromtu,-tiek, kiek leidžia galimybės.

O kodėl nepasigirti?
Esu pakankamai realiai mąstantis žmogus. Girtis nemėgstu, tačiau papasakoti apie tai ,kas jaudina mane kaip žmogų -su malonumu tai galiu daryti.
Nedaug kas gali pasigirti, kad štai jau septyneri metai ,kaip subūrę nedidelę klasės draugų kompaniją, džiaugiamės kiekvienu pasibuvimu kartu. Šiuose susitikimuose nėra jokio falšo (netikrumo), esame tokie, kokie esame.
Sheila Austrin, bei jos dvi seserys pažįstu taip pat senokai. Mūsų draugystę įtakojo mūsų vaikų santuoka. Šiandieną abi džiaugiamės tapusios močiutėmis. Tad ponios Sheilos gimtadienis prašmatniame viešbučio bare Londone buvo džiugus ir paliko didelį įspūdį. Nedaug kas gali pasigirti, jog septyniasdešimtmetį gali švęsti iš dešimto aukšto atsiveriančioje įspūdingoje Londono panoramos vietoje, gerti tikrą šampaną ,kurį į mūsų stalą atsiuntė užjūrio princas (ponios Sheilos sesuo Kathleen daug metų dirbo Jungtiniuose Arabų Emyratuose ), o ir šiaip, anot mus brangiu šampanu pavaišinusio ir kartu su jubiliate įsiamžinusio foto juostoje princu, svarbiausia - yra šeima. Ponia Sheila ir jos dvi seserys užaugo prie jūros. Tėvai bei seneliai buvo žvejai, todėl, kartą pabuvojusios mano mieste Palangoje, turi didžiulį norą sugrįžti vėl.
Mano darbo grafike atsiradusios dvi laisvos dienos savaitės viduryje, kurios sutapo su mano dukros laisvadieniais, davė mudviem puikią galimybę susitikti netoli Londono esančiame nedideliame žvejų miestelyje prie jūros, kurį atrado ir įsimylėjo mano dukra. Ateityje ji planuoja čia nusipirkti būstą ir persikraustyti į jį gyventi.
Vaikščiodama „civilizacijos“ nesuniokotu miestu (keliukai-žmonių praminti, žvejų valtys , tinklai, žmonės besivaišinantis čia pat kepama šviežia žuvimi , daug šunų, senų , bei jaunų šeimų vaikščiojančių jūros pakrantėmis, aitrus žuvies kvapas, čia pat prie medinių namukų tyvuliuojantis vanduo, man priminė Kuršių Neriją ar Klaipėdos uosto prieigas, o mintys dėliojo gana logišką atsakymą: jei esi gimęs prie jūros, jūra tave trauks visą gyvenimą. Tokius gyvenimus pasirinko ir renkasi tris mano vaikai, o mudviejų su dukra laikas ,praleistas kartu prie židinio, išsinuomotuose miestelio apartamentuose davė puikią galimybę dviem suaugusioms moteris pasikalbėti iš dūšios.

Voratinkliai – rudens pranašai
Anglijoje, o ir kituose pasaulio valstybėse ,žmonės ruošiasi Helovynui (Halloween). Parduotuvių vitrinos miesto gatvėse pasipuošusios šiai šventei skirta atributika. Svečiavausi vienuose namuose, kur tik įėjus mane pasitiko kraupiai atrodanti giltinė. Prisipažinsiu, nelabai gerai mane tai nuteikė, nors aš šios šventės nenoriu nei komentuoti ,nei sureikšminti. Ji -ne mūsų. Kas joje patinka, tai įmantriai išskaptuotos moliūgų galvos ir jose degančios liepsnelės Vėlinių dieną. Šią tradiciją jau įgyvendina ir lietuviai savo namuose.
Einant ryte į darbą, negali nežavėti saulės lašeliais ant krūmų ir namo pastatų žvilgančiais voratinkliais. Šiame šiltame klimate vorams gyventi gera, ir jų čia labai daug. Jie – rudens pranašai.
Rašant šias eilutes prisiminiau Vytauto-Sirijos Giros jaunystėje skaitytą knygą: „Voratinkliai draikos be vėjo“. Šioje knygoje rašytojas kalba ne apie voratinklius ,jis kalba apie žmonių tarpusavio santykius :kas mus jaudina, kas skriaudžia, kas galų gale naikina. Žinau, jog mano gyvenimas svečioje šalyje ne amžinas. Manęs niekas neverčia čia ilgai užsibūti, nors čia turiu visas sąlygas gerai jaustis (būti reikalinga). Daugelis lietuvių (ir ne tik lietuvių) išsigandę brexit, paliko Angliją. Žmogus visur nori būti saugus. Knygų „Sapiens“ ir „Homo deus“ autorius Y.N.Harari savo knygoje „21 pamoka XXI amžiui“ mokina kaip žmogui, atsidūrusiam tokioje „pasaulio valdovų“ sukurtoje makalynėje nepasimesti, nes, anot jo, visa tai, kas neturi tvirto pagrindo, neturi ir ateities.

Knygos – knygomis, gyvenimas – gyvenimu
Dirbu didžiulės miesto ligoninės restorane, kur be pagrindinio restorano, ligoninėje veikia dar šešios atskiros kavinės. Aptarnauju žmones, kurie ateina čia kartu su savo artimaisiais (ligoniais) pabūti drauge, aptarnauju ligonius, medicinos personalą ir pan. Matau čia visokių vaizdų. Stengiuosi į juos nekreipti dėmesio, tokia darbo specifika. Tačiau vieno vaizdo, kurį mačiau visai neseniai, pamiršti negaliu. Prie staliuko sėdėjo du seni žmonės: žilagalvis vyras ir invalido ratukuose – mažutė, liesa, kvėpavimo vamzdeliu, sunkios ligos pakirsta moteris. Vyras, paėmęs žmonos ranką kažką jai be paliovos kalbėjo, o ji, žiūrėdama į vyrą, šypsojosi. Iš moters akių sklido tokia šiluma ir meilė , kad norom ar nenorom, susigraudinau ir pati. Štai, pagalvojau, kas gyvenime svarbiausia: iki gyvenimo galo laikytis už rankų. Būdami Homo sapiens, turime suvokti, gyvename tam, kad mūsų gyvenimas, kaip tas rudeninis medis, užaugęs, davęs vaisius, sutvirtėjęs, lapas po lapo mesdamas juos ant žemės, pavasarį žydės iš naujo.
Irena Valužė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nuo pirmojo iki paskutinio skambučio Jūs dosniai atiduodate save mūsų vaikams, atskleisdami jų kūrybiškumą, brandindami juose pagarbą ir pilietiškumą, mokydami siekti tikslo ir nebijoti nesėkmių. Auginti žmogų – sunku, atsakinga, bet be galo prasminga! Todėl ne veltui esate tarsi valstybės vertybinis stuburas, dabarties ir ateities kūrėjai.


Valdantiesiems ir toliau nesutariant dėl siūlymo pratęsti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą maitinimo įmonėms, iniciatyvą pateikimo stadijoje parėmę konservatoriai žada ir toliau laikytis savos pozicijos. 


Kai netekties skausmą išgyvena tavo draugas, tai priimi kaip savo asmeninę netektį ir ieškai žodžių užjausti, padėti, paguosti... „Šiandien vienas iš pačių didžiausių ir ištikimiausių Palangos draugų Larsas Tomas Larssonas man parašė, jog neteko savo mylimos sutuoktinės Gunillos – pasiglemžė liga, kurios medicinos pasaulis dar neišmoko iki galo pažaboti,“ – savo Facebook paskyroje šeštadienį...


Ruošdamiesi Velykų šventėms, tikimės jūsų supratingumo ir primygtinai prašome laikytis visų būtinųjų saugumo reikalavimų, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo potvarkius. VISOS Velykų pamaldos bus transliuojamos parapijos facebook paskyroje. Bažnyčioje leidžiama būti ribotam skaičiui žmonių. Didįjį šeštadienį ir Velykų I...


45-ąjį gimtadienį atšventęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus prisipažįsta: „Kai buvau 25-erių, keturiasdešimtmečiai man atrodė jau seni. Dabar, kai pats sulaukiau 45-erių, tokios mano mintys tada man kelia tik šypseną.“ Paklaustas, ar save matąs Europos Parlamente po 15 metų, Š. Vaitkus išsisuko nuo tiesaus atsakymo: „Planų ir siekių...


Mano vaikystės mylimiausių knygų autorė Astrida Lindgren, palikdama šį pasaulį yra sakiusi: žmogaus gyvenimas turėtų pasibaigti iš lėto, palengva, lapas po lapo, kaip tas rudeninis medis, tol, kol jis taps nuogas.


Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk)....


Šeštadienį Antano Mončio namuose – muziejuje atidaryta daugiasluoksnė ir įvairialypė didžiąją gyvenimo dalį išeivijoje kūrusio menininko Prano Lapės darbų paroda, pavadinta „Gyvenimo mintys“.


Mokslo metai eina į pabaigą. Kokia nuotaika tvyro dvyliktokų „fronte“? Pasirinkti gyvenimo kelią išties nelengva.


Visame pasaulyje spalio mėnuo minimas kaip kovos su krūties vėžiu mėnuo. Į šią kovą stoja vis daugiau moterų, o jei liga diagnozuojama laiku, tuomet įmanoma ją sustabdyti. Kaip patvirtino gydytoja akušerė ginekologė Svaja Kundrotienė, neabejotinai laiku pastebėjus ligą galima pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau svarbiausia – nepamiršti savimi pasirūpinti. „Juk moters krūtis – pati...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius