Vytautas Kusas – dailininkas, poetas, Lietuvos Gineso knygos rekordininkas, kolekcionierius

Palangiškį menininką Vytautą Kusą drąsiai galima vadinti menininku iš didžiosios raidės. Jis profesionalus dailininkas, poetas, kolekcionierius, gurmanas. Patiems artimiausiems Vytautas dar ir gamtininkas. Dailininko galerijoje, be gausybės paveikslų, meno kūrinių iš kiaušinių, Šunų muziejaus, galima rasti ir paties pasodintų vyšninių pomidorų bei arbūzinių agurkų daigų. „Kaip viską spėju? Kai labai nori – spėji viską. Mano gyvenimo variklis – kūryba. Be jos paprasčiausiai negaliu. Dirbau net gulėdamas ligoninėje su vadinamuoju lovos režimu“, – atviravo menininkas.

Įkvepia pats darbas

Kuo bus užaugęs, Vytautas žinojo dar vaikystėje ir nesvajojo apie nieką kitą. 1971 m. baigęs S. Žuko taikomosios dailės technikumą, mokslus tęsė Vilniaus valstybiniame dailės institute. Pirmąją personalinę tapybos darbų parodą Palangoje V. Kusas surengė 1972 m. Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs mūsų respublikos ir užsienio kolekcionieriai iš daugiau nei 25 pasaulio šalių. Per daugiau kaip 35 kūrybos metus dailininkas surengė daugiau nei 200 personalinių parodų, yra surengęs ir kelias autorines foto darbų parodas, dalyvavęs respublikinėse ir užsienio foto parodose. Eilėraščius V. Kusas pradėjo publikuoti nuo 1967 m. ir yra išleidęs 7 poezijos knygas. Menininkas taip pat ir ilgiausio miniatiūrinio paveikslo, kurio ilgis 7,1 m, aukštis – 2 cm, įregistruoto į Lietuvos rekordų knygą 2003 m., autorius.

„Gyvenime niekuomet nesiblaškiau ir tvirtai žinojau kuo noriu būti. Pavyzdys man – M. K. Čiurlionis. Kai mokiausi Kaune atmintinai pažinojau jo galeriją, visus jo paveikslus. Ne į kiną su kitais studentais traukdavau, o ten. Pagrindinis mano įkvėpėjas – pats darbas“, – pasakojo dailininkas, kuris šiuo metu visą savo energiją skiria naujam projektui.

„Kitais metais darysiu parodų maratoną, kuris keliaus per Žemaitiją. Per vieną dieną atidarysiu septynias parodas, septyniuose Lietuvos miestuose. Tądien aplankysiu Akmenę, Mažeikius, Skuodą, Salantus, Plungę, Kretingą. Paskutinė stotelė bus Palanga. Mūsų kurorte būsiu kaip ambasadorius, šauklys, kad esu iš Lietuvos kultūros sostinės. Visuose miesteliuose stengsiuosi eksponuoti tuos darbus, kurių niekas nėra matęs. Nors... menininkų darbus įsimena tik vienetai žmonių. Būna, kad į dirbtuves atėję lankytojai džiaugiasi: „O, naujas darbas! Ir šitas naujas“. Aš jiems atsakau: „Taip, jie jau treti metai galerijoje eksponuojami“, – juokėsi pašnekovas.

Kurti, vadinasi gyventi

Menininkas savęs genijumi nevadina. Ir nedirba tam, kad galėtų pasipuikuoti prieš aplinkinius: „Tikrai nesu tas, kuris pozuoja užsiauginęs metro ilgio barzdą, papuošia ją kaspinėliais ir užsimaukšlinęs juodą kepurę bei apsirišęs kaklą raudonu šaliku vaikšto gatvėmis. Man to nereikia. Ne mano išorė apie mano darbus turi šnekėti, bet vidus. Kūryba yra mano viduj. Tačiau stovėti vietoje aš nemėgstu. Jeigu nupiešiau gražią pušelę, tai nereiškia, kad šimtus jų ir piešiu. Aš turiu ieškoti, atrasti. Nesakau, kartais tenka nagus nusvilti, bet ieškoti reikia. Jau išmokau, kad garsiai visiems šaukti: „Aš darau tą ar aną“ – neverta. Padaryk, o tik paskui visiems sakyk, ką padarei“.

Vytautas atviras: kūryba jam – gyvenimo būdas, nuo kurio kartais nukenčia jo šeima: „Aš nesu tas, kuris šeimai „daro“ pinigus. Ačiū žmonai, kuri yra labai tolerantiška ir man padeda, pataria“.

Paklaustas, ką jam labiausiai patinka tapyti, profesionalus menininkas atsakė: „Geriau paklauskite prie ko nesu prikišęs nagų! Man patinka pats ieškojimo procesas. Jeigu pamatau gerą darbą – džiaugiuosi bei pagiriu jo kūrėją. Jeigu pamatau kažką ne itin patrauklaus – „pašpilkuoju“.

Vytautas apgailestavo, kad meno pasaulyje dažnai pasitaiko plagijavimo atvejų. Anot dailininko, tai žmogeliai su kūrybinės potencijos problemomis. Viena, kai tokie žmonės plagijuoja kūrinius pardavimui, kas kita, jeigu tai daroma pažinimo tikslu.

Nutapė ilgiausią Lietuvoje miniatiūrą

Pačią pirmąją miniatiūrą V. Kusas nutapė daugiau nei prieš 30 metų. Tai buvo nago dydžio paveikslas, kurio, jis tikino, neparduotų už jokius pinigus. Būdamas parodoje Vilniuje, menininkas pamatė 6x6 cm dydžio miniatiūrų ciklą. „O kodėl aš negaliu?“ – pagalvojau. – Ir kai artėjo mano 50-metis, norėjau pasitikrinti, kaip dar valdau teptuką. Atsipjoviau siaurą juostą ir užtapiau joje 10 cm. Durniau, pykau ant savęs: liko dar 90 cm, kada tu ją užbaigsi? – autoironijos negailėjo menininkas. – Bet kai pamažėle užbaigiau pirmąją juostą, supratau, kad tai – ne pabaiga“. Mintis vijo mintį, paveikslas sujungtas iš atskirų epizodų: tarytum skaitytum novelių knygą. Plika akimi sunkiai įžiūrimi vaizdai, jų detalės susibėga, persipina, papildo viena kitą. Juose, regis, sutelpa visas pasaulis: Lietuvos kaimas, gamtovaizdžiai, pajūris, antikos laikmetis ir jo architektūra, Niujorko dvynių griūtis. Miniatiūroje dailininko ranka apgyvendino ir apie 10 tūkstančių figūrėlių, tarp kurių įterpti mylimų žmonių – motinos, vaikų, žmonos, brolio – portretai.

„Pirmoji miniatiūroje iškilo mama. Kažkaip natūraliai išplaukė. Jos portretas – labai tikroviškas. Motina, kaip sėkmės ženklas, mane lydėjo visą tą laiką, kol tapiau šį kūrinį“, – kalbėjo dailininkas.

Menininkas tikino, jog miniatiūrą tapė po porą valandų kasdien, mat, akys ilgiau neišlaikydavo įtampos. Šiam kūriniui reikėdavę ypatingos tylos. „Kitus galiu tapyti plyšaujant muzikai, o šis reikalavo dirbtuvėms neįprastos tylos“, – tvirtino V. Kusas.

Dar vienas menininko pasiekimas – Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui skirta paroda, kurią sukūrė per metus. Anot V. Kuso, kur kas sudėtingiau nei nutapyti darbus buvo juos įrėminti. „Vienam darbui įrėminti reikėjo maždaug 50 judesių, paskaičiuokite – visiems darbams įrėminti reikėjo per 50 tūkst. judesių. Gerai, kad man padėjo bičiuliai, mano studentės“, – kalbėjo dailininkas.

Tūkstantmečiui skirtų paveikslų kolekcijos nevienija nei tematika, nei spalva. Dailininkas teigia tiesiog tapęs tai, kaip jam tomis dienomis atrodė geriau.

Pasiekęs penkis neįprastus Lietuvos rekordus palangiškis menininkas sako, kad per galvą dėl rekordų nesiverčiantis. Tai – savęs išbandymas: ar galiu?

Palanga menininką pamiršo

Menininkas neslėpė apmaudo, kad Palangos valdžia jį tiesiog pamiršo: „Mūsų kultūros skyriaus etatiniams darbuotojams trūksta ugnelės, kuria turėtų uždegti ir kitus. Į Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui skirtą parodą atvyko atstovai iš beveik visų miestų: Vilniaus, Kauno, Mažeikių, Kretingos, Plungės, Telšių. O Palanga... amžiną jai atilsį, Audra suorganizavo kelionę ir atvyko manęs pasveikinti. Palangos valdininkams trūksta intelekto. O juk galėtų būti kitaip. Garbius miesto svečius juk būtų galima ne į restoraną nusivesti, o aprodyti Šunų muziejų. Juk tai mūsų miestas, mūsų miesto atstovo darbas. Nekalbant apie tai, kad iš miesto negaunu jokios finansinės paramos, valdžia neranda vietos mano ekspozicijoms. Juk Šunų muziejaus ekspozicija – didžiulė. Darbo vietą susikūriau pats. Darbo birža suteikė galimybę neįgaliesiems susikurti darbo vietą, devynis mėnesius rašiau projektus ir įsikurdinau. Esu tik 35 procentus darbingas dėl savo ligos – astmos“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".