Petras Gražulis: „Šventai tikiu Volfo Mesingo pranašyste: Amerika praras supervalstybės statusą – susilpnės, o Rusija, atsirėmusi į tikėjimą, sustiprės“

Petro Gražulio, kurio pristatyti net nereikia, galima nekęsti, juo žavėtis ar mylėti, tačiau jis, laimėjęs europarlamentaro mandatą birželį, anot jo paties, „su Dievo pagalba“, per ryškią savo politinę karjerą niekada nekeitė savo politinių pažiūrų ir principų. 

„Niekada nėjau pasroviui, niekada nebuvau, nesu ir nebūsiu išverstaskūris, nors tokių mūsų politikoje – daugybė“, – „Lietuvos pajūriui“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė P. Gražulis, kuris Seime dirbo rekordiškai ilgai – nuo 1996 iki 2023-ųjų.

Mūsų interviu Palangoje metu ko tik nebuvo – ir žymiojo Petro ašarų, nešina skambančiu mobiliuoju telefonu vis atbėgdavo Monikutė, jo ir palangiškės Birutės Navickaitės aistros vaisius, netrūko smalsių praeivių žvilgsnių, o viena Petro gerbėja, prisistačiusi tarpukario Lietuvos Prezidento  Kaziaus Griniaus proproanūke, dabar gyvenančia Palangoje, net ir prašoma leisti pabaigti interviu, vis nesitraukė nuo Petro. „Aš jus palaikau ir labai gerbiu, ir daug žmonių jus palaiko“, – kartojo ji.

„Man gyvenime svarbiausia – krikščioniškas mokymas ir vertybės. Būtent stiprus katalikiškas auklėjimas vaikystėje mane suformavo tokį, su niekuo nesitaikstantį, nemokantį plaukti pasroviui, – sakė P. Gražulis, gimęs ir augęs Mankūnuose, Alytaus rajone. – Mano tėvas sovietmečiu buvo kolūkio pirmininkas, bet nebuvo komunistų partijos narys. Tokias pareigas be tokios narystės tuomet praktiškai buvo neįmanoma gauti. Neįtikėtinai skamba, bet kiekvieną sekmadienį jis nesislapstydamas eidavo į bažnyčią, o namuose matydavau jį besimeldžiantį ir klūpantį kiekvieną dieną. Sąžiningai pasakysiu: aš jau neturiu tokių gilių krikščioniškų vertybių kaip mano tėvas.“

Petro broliai Kazimieras ir Antanas – katalikų dvasininkai, o dar vienas brolis, Juozas Gražulis, buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis karo kapelionas.

P. Gražulis, ant kurio, regis, yra – ne tik pagrįstai – siundomi visi šunys, jaunystėje įsitraukė į pogrindinę veiklą, bendradarbiavo su Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariais. O 1988 metais, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui jau pulsuojant kiekvieno širdyje, jis, atsisakęs tarnauti pakartotiniuose kariniuose mokymuose sovietinėje armijoje, buvo areštuotas, kalėjo Lukiškėse, Pravieniškėse, vėliau Mordovijoje. 1989 metais P. Gražulis tapo Žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto nariu, platino pogrindžio leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

„Ar žiniasklaidai dabar tai yra įdomu? Ne! Įdomiau parašyti ir tiražuoti, kad aš prieš gėjus. Man šiandien darosi baisu, kad išpažindamas krikščioniškas vertybes nukentėsi. Ar tai tokia mūsų laisvė ir demokratija? Ar dėl to mes kovojome? Išsikovoję laisvę, mes papuolėme į dar didesnę politinio korektiškumo, to cancelling (išbraukimo iš viešojo gyvenimo kultūrą – aut. past.) nelaisvę ar vergovę. Visur – žiniasklaidoje, kuri net nelietuviška pas mus, teismuose, Vyriausybėje, Seime“, – sakė P. Gražulis.

Praėjusių metų pabaigoje Konstitucinis teismas paskelbė, kad už kitą parlamentarą balsavęs P. Gražulis pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Teisybės dėlei, Seimo teisininkai net nenustatė fakto, kad mygtuką tikrai paspaudė jis.

„Pasakykite man: ar tai adekvatus ir teisingas sprendimas? Kai pasakau kam nors tai užsienyje, kraipo galvas – negali būti! Kur mes einame? O gal rytoj ir jūs būsite mano vietoje – jus atleis iš darbo ar nepriims į jį, nes jūs nelinkčiojate į reikiamą pusę ir neplaukiate pasroviui. Konservatorių balsais iš manęs atėmė (Seimo) mandatą, bet manęs neužčiaups“, – sakė P. Gražulis.

Jis sako, kad Dievas jam yra teisingas – Petro pergalė Europos Parlamento rinkimuose daug kam buvo netikėta. Jis, Tautos ir teisingumo sąjungos (Centristai ir Tautininkai) lyderis, gavo 19780 rinkėjų balsų, aplenkdamas gerokai aktyvesnę rinkiminę kampaniją vykdžiusią kitą dešinės politinį sambūrį, „Nacionalinį susivienijimą“ su savo lyderiais, Vytautu Sinica ir filosofu Vytautu Radžvilu, ar tos pačios pakraipos Artūro Zuoko vedamą partiją „Laisvė ir teisingumas“.

„Mane palaikė žmonės, kuriems dar nėra „praplautos“ smegenys modernybėmis, tie, kuriems „dūšioje“ svarbu moraliniai dalykai, tradicijos, ėjimas prieš srovę. Esu įsitikinęs, kad, jeigu manęs nebūtų išmetę iš Seimo, nebūčiau pakliuvęs į Europos Parlamentą“, – sakė P. Gražulis.

Anot jo, prie jo pergalės prisidėjo ir kai kurie žymūs disidentai, kaip, pavyzdžiui, jau į Anapilį iškeliavusi Nijolė Sadūnaitė, kardinolas, politinis kalinys Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas ir kiti buvę politiniai kaliniai, kurie P. Gražuliui išreiškė palaikymą byloje (ji vis dar nagrinėjama viename Vilniaus teisme – aut. past.) dėl tariamo homoseksualų niekinimo – Seime P. Gražulis citavo apaštalą Paulių.

Briuselį Petras pirmiausia sieks parodyti kitokį – ne iš Europos Parlamento rūmų, jo prieigų ar turistų populiariausių vietų.

„Jau laimėjęs europarlamentaro mandatą, nuvažiavau į Briuselį apsižvalgyti ir likau šokiruotas – vos per kelis šimtus metrų nuo Europos Parlamento prieš akis atsivėrė baisūs vaizdai: šiukšlės, sklinda smarvė, bastosi benamiai, narkomanai. Išvydę mane filmuojantį, keli pripuolė ir atėmė iš manęs telefoną. O policininkai stovi beveik šalimais ir neina prie manęs. Kai pats priėjau prie jų, stiprių vyrų, jie man prisipažino, kad į mažiausiai šešis Briuselio kvartalus policija net kojos nekelia. Vienas man net pasakė, kad prieš dieną buvo nušauti penki žmonės toje vietoje, kur aš stoviu. Baisu, – stebėjosi P. Gražulis. – Sovietmečio Rusijoje nebuvau nieko panašaus matęs. Aš bijausi, kad su Vakarų kultūra, ta diktuojama Amerikos, ateina mūsų, kaip nedidelės tautos, sunaikinimas – mūsų identiteto, kultūros. Ypač, jeigu Europos Sąjungos narės atiduos Briuseliui, kaip dabar reikalaujama, iki šiol buvusias nacionalines sritis, kaip, pavyzdžiui, švietimą.“

Mums kalbantis birželio pabaigoje, P. Gražulis dar nebuvo nusprendęs, prie kurios naujos Europos Parlamento grupės prisijungti.

„Galiu ir vienas dirbti. Man, žmogui mylinčiam Lietuvą, mažą ir tvarkingą kraštą, Briuselis pasirodė toks svetimas. Bijausi, kad ir mes čia pas save netaptumėme tokie kaip Briuselis“, – nuogąstavo P. Gražulis.

Paklaustas, kokią Lietuvą jis regi po šimto metų – 2124-aisiais – P. Gražulis ilgai nesvarstė. „Bijausi, kad mūsų tiesiog gali nebūti tuomet – ir net ne Rusija bus dėl to kalta, o tai, kad nemokame atsispirti Vakarų pasaulio tariamoms vertybėms – individualizmui, hedonizmui – malonumų ieškojimams, kad nebranginame tradicijų, tradicinės šeimos, – sakė P. Gražulis, pridurdamas: – Visiškai sutinku su garsiu telepatu, lietuviškų šaknų turinčiu Volfu Mesingu, kuris išpranašavo, kad kitataučių antplūdis palaidos Europą iki XXI amžiaus vidurio. Visos imperijos žlugo ne dėl blogo valdymo, o dėl moralinio supuvimo“.

Jam įspūdį padarė ir kitos V. Mesingo pranašystės: kad Amerika praras supervalstybės statusą – susilpnės, o Rusija, atsirėmusi į tikėjimą, sustiprės, kad Berlyno siena išstovės lygiai tris dešimtmečius.

„Matyt, kas nors mane, kalėjusį sovietiniuose lageriuose, dėl to ir vatniku apšauks, bet man nebaisu – tikėjimas, tiesa ir Lietuva man svarbiausia“, – pakartojo pašnekovas.

Paklaustas, ar gyvenime regėjęs pranašiškų ženklų, P. Gražulis netikėtai pravirko: „Kai 1988 metais, surakintomis kojomis ir rankomis sėdėjau Lukiškių kalėjime, nes buvau tarp Vasario 16-osios minėjimo organizatorių, o po to atsisakiau eiti į sovietinę kariuomenę, regėjau keistą sapną. Matau, kaip prie manęs prieina juodu kostiumu vyras ir moteris, tarsi vienuolė, ir pasilenkę man sako: „Petrai, nenusimink, tu būsi laisvas. Bus laisva ir visa Lietuva, ir man nukrenta grandinės...“

Prieš šešerius metus Palangoje gimus dukrai Monikai, kurorte P. Gražulis stengiasi lankytis kuo dažniau.

„Su ja ir aš jaunesnis esu“, – šyptelėjo 65-erių Petras. 

Mums baigus kalbėtis, šešiametė užsikabarojo ant tėčio kelių.

„Ar myli mane, dukryte?“ – paklausė jos P. Gražulis.

„Taip“, – mergaitė galvytę panardino tėčiui į krūtinę.

„Ir aš tave“, – regis, P. Gražulio akyse sužvilgo dar viena nauja ašara.

Laimono Tamošiūno (LT – FOTO) nuotr.