90-etį pasitiksianti mokytoja Konstancija Strikienė: „Akelės ir auselės – jau silpnesnės, bet džiaugiuosi, kad dar turiu blaivų protą – gerai prisimenu žmones ir jų vardus“

Kai Palangos miesto globos namuose įėjau į legendinės kurorto mokytojos Konstancijos Strikienės kambarį, akimirkai pasijutau tarsi oranžerijoje – ant staliuko ir palangės rikiavosi gėlių puokštės. „Oi, Linai, koks netikėtumas,“ – džiaugėsi ilgametė laikraščio skaitytoja. Paprašyta pasakyti, iš ko Mokytojo dienos proga sulaukusi gėlių, vardijo: „Va, ta – Palangos (Stasio Vainiūno) meno mokyklos buvusios direktorės –Virginijos Marozaitės, va, ta – mokytojos Svetlanos Paugienės, o anoji – dukterėčios. Jai sakau: „Kam tu man ją atnešei? Aš gi tavęs nieko nemokiau.“ O ji man sako: „Teta, jūs visus mus ko nors išmokėte.“ 

–Daug svečių jau sulaukėte?

–Mano nuostabai, tikrai daug – ir buvusių mano mokinių, ir kolegų mokytojų, net buvę mano viršininkai aplankė (šypsosi – aut.). Ir taip – kiekvienais metais. Net nuostabu.

–Kiek  metų mokytojavote?

–Oi, apie skaičius kalbėti nenoriu (juokiasi – aut.) – beveik visas mano darbo stažas – Palangos meno mokykloje, virš 30 metų. Mokiau muzikos istorijos ir solfedžio.

–Koks mokytojas jums – geras?

–Tas, kuris randa kelią į mokinio protą ir širdį. Tas, kuris moka reikalauti, bet daro tai su šypsena. Tas, kuris išmoko. Jeigu mokytojas moko, duoda žinių, bet mokiniai jų nepriima, vadinasi, netikęs mokytojas. Jeigu mane mano buvę mokiniai lanko, vadinasi, aš kažką jiems daviau. Aš taip galvoju. Esu kai kam ir griežtesnį žodį pasakiusi – su pagarba, aišku. Aš mylėjau savo mokinius.

–Kokie jūsų mokiniai – žymiausi?
–Oi, mano galva jau taip šviesiai nedirba, kad visus juos prisiminčiau. Visi „popsų“ dainuotojai. Pavyzdžiui, Edmundas Kučinskas...Pagal nuotraukas ir kitų pavardes pasakyčiau.

–Jūs ir Palangos merą, Šarūną Vaitkų, mokėte?

–Taip. Buvo labai geras vaikis, labai domėjosi viskuo ir gerai mokėsi. Aš net norėjau, kad jis muzikos kryptimi gyvenime eitų, o jis, va, į politiką pasuko. Toks tas gyvenimas – pakiša savo gaires.

–Kodėl pasirinkote mokytojos specialybę?

–Aš nepasirinkau...Mano numatyta specialybė buvo kita – dainininkės...Aš jau tokia senmergė, 22 metų, įstojau į Klaipėdos muzikos mokyklą.  Mano gyvenimo kelias suvedė su mano gyvenimo draugu, Vytautu – jis metais anksčiau už mane (mokyklą) baigė, netrukus ir susituokėme. Aš galbūt būčiau mokiusis ir dainavimo – man neblogai sekėsi dainuoti, bet likimas buvo kitoks. Labai geras!

–Per savo darbo Palangoje dešimtmetį niekada nemačiau jūsų liūdnos, susiraukusios. Nebuvo žmonių, kurie jus erzino?
–Visokių buvo, bet svarbiausia – būti žmogumi. Kai matai kitą nuliūdusį, reikia prieiti, pabendrauti. Stengiausi tai daryti...Man tai buvo labai svarbu. Ypač vyresnio amžiaus žmogui reikia geresnio žodžio. Tiesiog pasikalbėjimo. O kam gyvenime skųstis? Didžiausias džiaugsmas – kad gyveni.

–Artėjate prie jubiliejaus?
–Tikrai taip. Sausio pradžioje man sukaks 90. 

–Kaip nugyventi tokį ilgą gyvenimą ir išlikti stipriai – kūnu ir siela?
–Sunku pasakyti...Daug kas nuo mūsų pačių priklauso...Ar mes teisingus sprendimus gyvenime darome...O man, va, jau ir kaištukus į ausis sudėjo. Dabar net atrodo, kad per gerai girdžiu (juokiasi – aut.). Didelių klegesių aš čia privengiu, tačiau draugių turiu. Ačiū joms.

–Ar dėl ko nors gyvenime gailitės?
–Ne. Nebent dėl to, kad jis labai greitai bėga (šypsosi – aut.). Nepatikėsite: gyvenimas labai greitai pralėkė.

–Ant jūsų staliuko prie lovos matau kryžiuką. Žinau, kad jūs buvote aktyvi Palangos bažnyčios narė. Jums svarbu tikėjimas?

–Taip. Aš – tikėjimo žmogus.

–Esate patyrusi Aukščiausiojo ženklų?
–Turbūt. Didžiausias – kad vis dar mane laiko šioje žemėje. Be didesnių nuskriaudimų. Kiekvienas svarbesnis įvykis žmogaus gyvenime gali būti iš kažkur duotas. Tik mes kartais to nepastebime ir nežinome iš kur tai.

–Kai buvote savarankiška, buvote labai aktyvi Palangos visuomeninio gyvenimo dalyvė. Pasigendate renginių?

–Labai. Be jų manyje – didelė tuščia vieta. O aš jais iki šiol domiuosi – ir paskaitau, tik kad jau raidės liejasi, tik pavadinimus galiu perskaityti, ir televizorių pasižiūriu.  Drįstu sakyti, kad iki šiol einu kartu su gyvenimu, tik truputį lėčiau.

Gražu, kad mus čia kur nors vis nuveža – kiek džiaugsmo būna vien laukiant tos dienos. Buvome kurčiųjų spektaklyje, bibliotekoje Velykų margučius dažėme, Žolinę šventėme, po jos kitą dieną mus kavos į miestą nuvežė – aš jos negėriau, tik ledus valgiau, kitur buvome...Gera vėl pamatyti senus pažįstamus tokiuose renginiuose.

Džiaugiuosi, kad dar turiu blaivų protą –gerai prisimenu žmones, jų vardus. Kai kalbėjomės šiandien su mokytoja Paugiene, aš prisiminiau kolegų vardus, kurių neprisiminė ji.

–Koks jūsų gyvenimas globos namuose?

–Žmogiškas. Dėmesys mums skiriamas didelis. Esame pamaitinami, sulaukiame pagalbos. Nėra baisu, kad nukrisi kur nors, o tave ras tik po kelių dienų...Aš viena savo kambary gyvenu, man taip gerai.

–O ko labiausiai pasigendate globos namuose?
–Net nežinau....Mes tikrai mylime vieni kitus čia. Gal kartais tylos, tos savų namų? 

–Pro jūsų langą atsiveria vaizdas į žalumą. Esate mačiusi gyvūnėlių čia?

–Taip. Net lapę bėgančių per kiemą mačiau. Ir daug paukščių: kirų, strazdų, varnėnų.

–Savo namelio pasigendate?
–Tikrai pasigendu. Nes nežinau, kas jame darosi. Bet, laimei, turiu gerą dukterėčią ir krikšto dukrą, kurios tą namuką prižiūri. Žinoma, tas namukas buvo kitoks, kai aš jame pati tvarkiausi... 

–Kaip patartumėte nugyventi ilgą ir prasmingą gyvenimą?

–Džiaugtis. Kiekviena diena. Viskuo, ką gauname iš gyvenimo. Reikia viską priimti – nedėti ant teismo svarstyklių, o (reikia dėti) ant paprastų gyvenimo svarstyklių. Gyvenime yra visko. Ir jame reikia visko. Gyvenimas negali būti tik „ok“ . Na, va, ir aš moderniai moku pasakyti (šypsosi – aut.).

–Ko maldoje prašote Aukščiausiojo?

–Kad leistų sekantį rytą pamatyti (juokiasi – aut.).

–Ar bijote mirti?
–Nebijau. Būdama čia gerai pasiruošiau mirčiai. Anksčiau mirtis kaime keldavo rypavimus ir vaitojimus, o čia (senelių namuose – aut.) mirtis tokia labiau kasdieniška, įprasta. Į ją čia labai niekas nekreipia daug dėmesio. Tiesiog įpranti. 

–Ar tikite, kad su mirtimi gyvenimas nesibaigia?
–Tikiu...Nors to niekas nežino. Nors savo vyrą jau senai palaidojau, aš jo pasigendu. Jis man – tarsi gyvas. Regis, jis vis dar čia...

–Ar norite šimto metų sulaukti?

–Tai nebūtina (šypsosi – aut.).

–Bet jūsų rankos paspaudimas dar stiprus.

–Nelabai jau. Turiu truputį Parkinsono (ligos). Bet šį bei tą parašau.

–Ko palinkėtumėte visiems palangiškiams, „Palangos tilto“ skaitytojams?

–Kad džiaugtumėmės gyvenimu, kurį gauname. Svarbiausia, sveikatos, šypsenų vieni kitiems – kad ir bedantėmis burnomis (šypsosi – aut.).

–Neabejoju, kad žinote, jog karas vyksta?

–Žinoma, ir man baisu. Aš pragyvenau Antrąjį pasaulinį karą, kuris mane pasitiko Šilalės rajone, Žvingių kaime, kuriame aš gimiau. Buvau visai mergaitė. Buvo sekmadienis, kai naktį išgirdome kažkokius bildesius. Ryte jau visi kalbėjo, kad karas kilo. Taikos visiems linkiu. Taikos – savyje ir su visais.