„Baisu, kai suvaržoma laisvė judėti, bet....dar blogiau, kai judėti visai negali !“ (VISAS STRAIPSNIS)

Neeilinė situacija tarsi apvertė pasaulį, kuris jau toks, koks buvo iki šiol, matyt, niekada nebebus. Karantine pradedi mąstyti giliau, ieškoti gyvenimo prasmės. Natūralu, kad tokiu momentu grįžtame prie tikrosios, savo žmogiškosios esmės: keliame egzistencinius klausimus. „Palangos tiltas“ teiravosi palangiškių, kaip jie yra gyvenime įveikę ir dabar įveikia gyvenimo sunkumus, kur siūlo kitiems semtis striprybės dabar.

Palangos švietimo pagalbos tarnybos direktorė Vilma Želvienė:

– Kada jums būna sunkiausia gyvenime?
– Sunkiausios gyvenimo akimirkos tai artimųjų ligos, netektys.
– Kur ieškote paramos, paguodos?
– Visada buvau praktikuojanti katalikė, bet tik tada atėjo giluminis poreikis išjausti. Tikėjimas ir buvimas su savimi, malda padeda susitaikyti su sunkumais, ištverti nesėkmes. Bet kurioje situacijoje yra mažytė viltis atrasti gėrį, grožį ir toliau džiaugtis gyvenimu. Slegiančios mintys atitolsta kai turi tvirtą dienotvarkę, kurioje numatyti svarbiausi dalykai: fiziologiniai žmogaus poreikiai (maitinimasis, poilsis, miegas); prasmingos veiklos turėjimas: darbas, pasivaikščiojimas, mankšta, knygų skaitymas, laikas su artimaisiais, kad ir virtualiu būdu, laikas savo pomėgiams. Tiems, kas negali išeiti iš namų verta prisiminti „užmestą“ savo hobį, pasinerti į mėgstamą veiklą.
– Koks jūsų patarimas tiems, kuriuos slegia karantinas?
– Kai serga artimieji, yra blogai, visada prisimenu kažkada perskaitytą istoriją Biblinio karaliaus Saliamono legendų motyvais: „Gyveno kartą karalius garsėjantis savo išmintimi. Bet, nepaisant visos jo išminties, gyvenimas nebuvo ramus. Sugalvojo jis kreiptis į pavaldinius, kad kas nors patartų būdą, kaip jam išmokti nusiraminti. Buvo įvairių pasiūlymų, bet niekas netiko. Karalius šėlo. Pastatęs visą dvarą ant ausų grasino pradėsiantis kapoti galvas. Nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę…Vieną dieną rūmuose pasirodė niekam nežinomas klajūnas teigiantis, kad girdėjo apie bėdą ir galintis pagelbėti: „Begalės dalykų gali išvesti mane iš pusiausvyros ir tai labai trukdo,“ - kreipėsi į klajūną karalius.
„Žinau, kaip tau padėti, - rtarė tas. – Užsimauk šį žiedą – ant jo matosi įrašas „Viskas praeis!“. Kai tave užvaldys stiprus pyktis ar stiprus džiaugsmas, pažvelk į užrašą ir tai padės tau atsipeikėti.“
Bėgo laikas, karalius vadovavosi išminčiaus patarimais ir tai suteikė jam ramybę. Sykį, atėjo toks momentas, kai jis susinervinęs pažvelgė į žiedą ir tai jo nebe nuramino, priešingai – dar labiau suerzino. Nurovęs žiedą nuo piršto jau norėjo švystelt jį kur toliau… bet staiga, žiedo viduje, pamatė dar vieną įrašą. Pažvelgęs atidžiau perskaitė: „ir tai praeis…“

Janina Sirutienė:

– Kada būna Jums sunkiausia gyvenime?
– Šiandien gyvename ypatingą laikmetį, kai pasaulį apėmė baisus koronavirusas. Vienas kunigas šiomis dienomis pasakė išmintingus ir teisingus žodžius: „2020 metų nuo Kristaus gimimo pirmą kartą uždarytos visų bažnyčių durys!“ Gyvenimas yra labai sudėtingas dalykas – tai: vaikystė, paauglystė, jaunystė, brandumas ir senatvė. Gal vaikystė yra nerūpestinga, tačiau tolimesnis gyvenimas kuriamas paties žmogaus. Sunkumų gyvenime yra daug ir be paklydimų neapsieinama. Svarbu išmąstyt, kaip tuos sunkumus ar paklydimus įveikti.Sunkiausia mano gyvenime buvo tai, jog tie žmonės, kurie turėjo, privalėjo tave suprasti ir tiesti pagalbos ranką – nesuprato, liūdniausia, jog nenorėjo suprasti.
Kur ieškojau paramos tuomet? Pirmiausiai savyje. Viskas yra mano rankose! Gyvenimas lyg kova. Mąstydamas pasitelki į pagalbą ir gerus žmones. Pasaulis negali egzistuoti be jų!
– Koks jūsų patarimas tiems, kuriuos slegia karantinas?
– Mielieji, mes pirmiausia turime kiekvienas suprasti, kas mes esame šioje Žemėje , ką privalome nuveikti, nes antro gyvenimo nebus ir niekas nieko mums ant padėklo neatneš. Baisu, kai suvaržoma laisvė judėti, bet....juk būna ir blogiau, kai judėti negali. Noriu palinkėti, kad šitame sunkiame laikotarpyje kiekvienas galvotume ką gero galime padaryti dėl savęs, savo vaikų ir dėl kitų žmonių. Jeigu tai suprasime – neviltis ilgai nesitęs. Patariu būti stipriems ir kantriems, o tuo pačiu linkiu Dievulio palaimos !

Rolandas Remeika, klubo „Žvėris Gym“ vadovas:

– Kada būna Jums sunkiausia gyvenime?
– Man labai sunkios būna veiklos pradžios. Visada sunku startuoti, o ypač jei atvyksti į kitą miestą. Pats Palangoje atidarinėjau sporto klubą „Žvėris Gym“. Atrodytų, geras vardas užtarnautas varžybose, čempionatose, bet veikla nevyks, jei nebus bendruomenės, miesto žmonių pasitikėjimo, reikia pelnyti gerą vardą, sportuojančių žmonių palankumą. Tai nėra lengva, reikia įdėti darbo, pastangų. Dabar mano veikla sustabdyta. Taip pat nelengvas periodas, nes tenka mokėti salės nuomą, yra kitų įsipareigojimų. Sportuoju pats vienas.
– Kur ieškote paramos?
– Atvirai pasakysiu, pakankamai tikiu savimi, paramos neieškau. Kai išlieji savo energiją, neigiamas emocijas sporte, tiesiog palengvėja, aš atleidžiu, pralinksmėju, nebelieka pykčio, pagiežos.Sportas kuria laimės hormoną.
– Koks jūsų patarimas tiems, kuriuos slegia karantinas?
– Mano galva, šis karantinas – kiek perdėta psichozė. Žmones, kurie gyvena baimėje, pavojaus akivaizdoje daug lengviau valdyti. Be abejo, reikia laikytis visų rekomendacijų, higienos normų, nes visiems sveikata brangi, bet gal mes kiek perdėtai reaguojame?.. O mano patarimas būtų – neužsisėdėti namuose, išeiti į gryną orą, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Priverskime save atsikelti iš lovos, nusiprausti, susitvarkyti, leiskime laiką gamtoje, stebėkime jūrą. Visa tai atpalaiduoja, suteikia gerų minčių. O tiems, kurie serga, linkiu pasveikti.

Režisierius Virginijus Milinis:

– Kada Jums būna sunkiausia gyvenime?
– Gyvenime visada yra dvi medalio pusės. Pokštauti galime, bet kai užklumpa sunkumai, susimąstome. Man, kaip meno žmogui sudėtinga situacija galėjo būti susijusi su nepritekliumi, studijų metais daug mokiausi, ypač sunku buvo prieš sesijas. Atrodė, jog nieko nespėju. Iki šiol prisimenu tą jausmą prieš artėjantį egzaminą. Vyresniame amžiuje atsirado jaudulys dėl vaikų, toks nedidelis nerimas, kaip jiems seksis. Laimei, neteko patirti rimtesnių ligų, vėžinių susirgimų, kuomet atsiduri žmogus ant slenksčio – tarp gyvenimo ir mirties. O kūrybiniai sunkumai yra būtini, aš juos priimu, kaip normą, dėsnį be kurio tu negalėsi judėti į priekį, nieko neatrasi supančioje aplinkoje. Stengiuosi prisitaikyti prie bendravimo su žmonėmis nuotoliniu būdu, kas yra man taip pat iššūkis. Sunkumas yra perprasti naujas aplinkybes, kiekviena pradžia. Šis laikotarpis turi ir savų privalumų, kuriuos šio viruso akivaizdoje nepatogu net įvardinti. Tai puiki proga apmąstyti savo gyvenimą, pabūti vienumoje, nebeteršti gamtos, nekelti pasaulyje tiek triukšmo. Tai yra labai geri dalykai. Mažiau važiuojame mašina, yra daugiau galimybių pabūti gamtoje, miške. Bet dėl to neturėtų būti siunčiami virusai, tai reikėtų sąmoningai daryti ir be jokios ligos.
– Kur ieškote paramos, paguodos?
– Paguodos reikia ieškoti savyje, aplinkoje. Aplinka gali būti ir skaitmeninės technologijos ir sutikti žmonės, pamatyti vaizdai, reiškiniai, šilti pokalbiai su artimaisiais ir nepažįstamais. Jei yra blogai – kreipiamės į gydytojus, kur kreipiasi visi susirgę žmonės. Yra žmonių, paženklintų iki gyvenimo galo, kuriuos kamuoja depresija. Ji paūmėja, vėl nuslūgsta. Tai yra XXI amžiaus kartos žmonijos rykštė. Žmonėms primestas visuomenės normų fasadas diktuoja gyvenimo ritmą. Žiniasklaida formuoja sėkmingo žmogaus stereotipus – visi turi atrodyti gražūs, liekni, linksmi. Bet ir pasaulinio lygio žvaigždės taip pat turi sunkumų, nešiojasi juos užgniaužę, kol galų gale visa tai prasiveržia į paviršių. Reklama šaukia - būk pirmas. Norisi aplenkt visus – pirmam atsidurt parduotuvėje, kine, prabangioje mašinoje. Per kiekvieną žmogų teka pasaulio infosrautas, o praleidus - jaučiamės prislėgti, panikuojame, kad nesuspėjame tapti geriausiais, gražiausiais, turtingiausiais.

– Patarimas?

– Na, mano patarimas – paprastas. Raginu mažiau pasinerti į technologijas, atsiriboti nuo skubėjimo, atsitraukti nuo visuomenės triukšmo. Bet svarbiausia – keisti požiūrį į visa tai, kas supa tave, kitaip suvokt save, nereikia norėti pirmauti, neatsilikti nuo mados, kaimynų. Tuomet gyvenimas stoja į savo vietas. Kažkada netgi didžiausi šou verslo rykliai sakydavo: „Mano namai – mano tvirtovė“. Tai būtent dabar atsirado galimybė pabūti kiekvienam savo tvirtovėje. Nereikia dėl to dejuoti ir skųstis. Juk turime gražius, šiltus, o kai kas net didelius savo namus – tad šiek tiek pabūkime savo namuose, savo tvirtovėje. Svarbiausia, kad negyventume nuolatinėje teletabinėje – kompiuterinėje aplinkoje, išeitume į kiemą, pakvėpuotume tyru oru. Problema gal didesnė tiems, kurie uždaryti namuose nebegali išeiti į gatvę vien tam, kad parodytų savo garderobą. Tuomet gali atsirasti neviltis, bet juk galima pasisiūti kaukę su swarovski kristalais.

Karolina Vi-Meid, verslininkė:

– Koks buvo ar yra baisiausias laikas Jūsų gyvenime?
– Dabar tikrai nėra baisiausias laikas mano gyvenime. Baisiausias laikas būna tik tada, kai blogai jaučiasi artimas žmogus.
Kas Jums teikia paguodą, gal imatės naujų iniciatyvų tam, kad padėti kitiems?
– Visada esu pasiruošusi ir padedu tiems, kuriems to reikia. Visam, kas gyva. Šiuo metu mano didžiausias tikslas yra išlaikyti visus komandos narius, visus „Vila Komoda“ darbuotojus, neleisti jiems nerimauti.
Ko palinkėtumėte, patartumėte žmonėms šiuo metu?
– Žmonėms, kurie nėra paveikti viruso, noriu palinkėti atrasti ramybę su pačiais savimi. Tiems, kurie yra paliesti Covid-19, taip pat linkiu ramybės, susikaupimo ir greičiau įveikti ligą.

Tomas Viluckas, filosofas:

– Koks buvo ar yra baisiausias laikas Jūsų gyvenime?
– Mūsų mintyse, mūsų žodžiuose yra užkoduota tam tikra informacija, ji nėra betikslė. Būna, kad garsiai išsakyta svajonė materializuojasi. Palinkėjimai, geros žinios siuntimas – didelis dalykas. Generuojama mintis įgauną realų pavidalą. Daugelis žmonių, kurie gyvena negatyviomis mintimis ir traukia nesėkmes. Jei galvosite, kad Jums nepasiseks, bijosite pradėti veikti – tikrai taip ir bus. Sunkiausia man gyvenime buvo jaunystė. Kuomet neturėjau gyvenimo prasmės pojūčio. Mano buvimas šioje Žemėje beprasmiškas, o gyvenimas atrodė betikslis. Tai buvo baisiausios akimirkos. Sunku buvo priimti save, ieškojau prasmės, ryšio su pačiu savimi.
– Kur ieškote paramos, paguodos?
– Gyvenime man padeda malda, susikaupimas. Bendravimas su aukštesnė jėga, kuri tvarko gyvenimo procesus. Maldoje gali apgalvoti savo sprendimus, pasijusti bėdoje ne vienas. Tai yra pagalba ieškant išeities, galimybė suprasti, kad pasaulyje yra dauig panašaus likimo žmonių. Malda leidžia daryti apgalvotus pasirinkimus, padeda suprasti pasaulį, suvokti esminius dalykus. O šiaip, kai gyvenime būna sunkiau, stengiuosi užsiimti veikla, kuri man tuo metu yra maloni. Paguodą teikia patys įvairiausi dalykai – kultūra, gamta, draugai. Ieškau veiklos, kuri teiktų malonumą ir džiaugsmą. Tai atitolina sunkumus.
– Patarimas?
– Karantinas – nepaprasta situacija visiems, ir man nėra lengva. Mąstau apie tai, kad jis baigsis, ateis geros, gražios dienos. Kiekviena dykuma nėra begalinė. Iššūkiai, problemos vieną dieną baigiasi. Mintis, kad ateityje bus gražių dalykų mane sustiprina, laukiu jų. Karantine esantiems žmonėms patariu galvoti apie ateisiančią dieną, kuomet vėl galėsime visi pilnavertiškai gyventi: susitikti su tais, kuriuos mylime, pasidžiaugti vienas kitu. Reikėtų atsisakyti neigiamų minčių, mylėti, o ne niekinti save. Kiekvienas gyvename taip, kaip norime. Jei transliuoji teigiamas, gražias mintis – sėkmė bus šalia. Šis laikotarpis mus verčia permąstyti labai daug dalykų - kaip gyventi, kaip elgtis, kaip užtikrinti visų saugumą, kaip dirbti. Tai atneš tam tikrų pokyčių. Visa tai neliks be pasekmių. Bus ieškoma būdų, kaip veikti veiksmingiau, geriau, efektyviau. Kiekvienas išbandymas turi savo prasmę, misiją. Bet svarbiausia, kad jis nėra amžinas.

Kalbino Dana Lukauskienė