Birutė Kulnytė – muziejininkė ir etnologė

Į Palangą ji atvažiuoja visąlaik per atostogas. Net atostogaudama Birutė Kulnytė negali pamiršti muziejaus. Šįkart Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė pasitiko Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje.

Tikisi Palangos valdžios dėmesio

„Tai pirmojo Palangos burmistro namas. Čia galima pamatyti, kaip gyveno inteligentai. J.Šliūpas gyveno labai kukliai, bet paliko ryškų pėdsaką“, – kalbėjo muziejininkė.

Jis buvo gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas. 1933-1940 m. tapo pirmuoju Palangos burmistru.

Jo memorialinėje sodyboje galima išvysti daug senosios Palangos nuotraukų, akimirkų iš miestelio bei paties J.Šliūpo gyvenimo. Pašnekovė tik apgailestavo, kad Vytauto gatvėje esantis namas neturi tinkamo priėjimo. Ji vylėsi, kad kurorto valdžia nuties kada šaligatvį  ir tada muziejus dar plačiau atvers duris lankytojams.

„J.Šliupą vertiname kaip aušrininką. Kokia tada buvo blizganti inteligentija. Mokslui, lavinimuisi turėjo labai imlias galvas. Žmonės važiavo karietom, rašė laiškus. Kiek daug gražios muzikos, paveikslų, puikių pastatų prikurta. O dabar kompiuteriai daro mus tingius“, – apgailestavo B.Kulnytė.

Tarp istorijos ir kompiuterio

Ji šyptelėjo, kad ji nėra iš niurzgiančių moterų dėl šiuolaikinių naujųjų technologijų.

„Virtualus pasaulis toks greitas, pasirodantis ir išnykstantis. Pasaulis dabar lekia greitai, strimgalviais. Kompiuteriu naudotis yra patogu, bet jis turėtų būti tik darbo priemonė, o ne gyvenimo būdas. Jis yra ir minusas atminčiai, ugdymui. Neinteligentiški daromės, pažiūrėkite, kiek mažai inteligentiškų žmonių dabar”, – kalbėjo moteris.

Ji prisiminė pirmąjį  kompiuterį muziejuje. Dabar jis yra saugomas fonduose kaip relikvija.

Tačiau B.Kulnytė naujovių visiškai nesikrato. Jos užmojis yra dabar sumoderninti ekspozicijas.

„Per dvidešimt nepriklausomybės metų nuėjome didelį kelią, formuodami muziejaus struktūras. Dabar prasideda naujas etapas – modernios ekspozicijos. Manau, muziejininkui nereikia būt kaip šikšnosparniu ir kabėti galva žemyn. Žmogus visada turi tvirtai stovėti ant žemės. Muziejai turėtų daryti estetiškai tvirtas ekspozicijas”, – savo nuomonę dėstė pašnekovė.

Tačiau ji – ne už tai, kad viskas persikeltų į virtualią erdvę. Anot jos, pagrindas turi būti pats eksponatas, kuris yra istorijos įrodymas. Virtuali erdvė yra išnykstanti, jei žmogus nori būti įsitikinęs – žiūri į patį daiktą.

„Kiti galvoja, kad muziejai yra senų daiktų rinkiniai. Bet tai didžiulis valstybės turtas, mūsų istorijos liudininkai”, –  tikino muziejininkė.

Nors ji pastebėjo tendenciją, kad pastaruoju metu ne visų muziejų reikia. Kituose miestuose  vietoj jų būtų galima kokius kultūrų centrus kurti.

Gyveno muziejuje

Muziejuose ji dirba jau nuo 1973 metų. Atgavus nepriklausomybę, atsirado unikali proga suformuoti Lietuvos nacionalinį muziejų. B.Kulnytė jį laiko istorinio, kultūrinio paveldo saugykla, jame yra vienintelis išlikęs originalus lietuvių liaudies kostiumas.

Tačiau ji negaili kritikos Lietuvos muziejams. Kai kurių, jos nuomone, galėtų ir nebūti.

„Lietuva yra nedidelis lopinėlis ir visur daryti tą patį nėra prasmės, kaip ir buvo kraštotyros muziejai. Įdomiau, kai muziejų yra įvairių, skirtingų”, – kalbėjo pašnekovė.

Jai nelabai įdomūs yra Klaipėdos muziejai.

„Todėl kartais kolegos manęs nemyli. Kaip miestas jis yra turtingas, uostas duoda daug darbo. Manau, kad Klaipėdos muziejininkai dar pergalvos ir susitvarkys”, – sakė B.Kulnytė.

Jos teigimu, suvokti muziejaus specifiką nėra lengva. Jai pačiai po studijų teko proga 3-4 metus pagyventi muziejuje. Jai buvo įdomu viską pamatyti iš arti, pajausti muziejaus gyvenimą. Anot jos, kiti dirba ilgai ir taip nesuvokia muziejaus specifikos.

„Muziejus yra sudėtingas aparatas, su rinkiniais, jų priežiūra, jų publikavimu, parodomis”, – teigė moteris.

Svarbi mokykla

Muziejus transformavosi, bet, pasak jos, tvirtos sampratos, kas jis toks yra Lietuvoje, taip ir nėra. Tvirtai buvo kuriamas M. K. Čiurlionio dailės bei Šiaulių Aušros muziejai. Anot jos, buvo suvokiama, kas daroma.

Ji pasidžiaugė, kad vaikai pakankamai žino apie istoriją.

„Ateina puikių klasių, kur vaikai daug žino, kalba apie istorines asmenybes, istoriją. Muziejuje jie viską pamato, ką skaitė knygose. Labai daug reiškia mokykla”, – įsitikinusi pašnekovė.

Palangoje nemažai kičo

Jai muziejus, kaip ji pati įvardina, savotiška liga. Ji gyvena muziejumi. Net per atostogas juose apsilanko. Kaip ir šiomis dienomis, ji rūpinasi  Jono Šliūpo memorialine sodyba. Vis laužo galvą, kaip nutiesti šaligatvį jo link.

Ją žavi ši vieta. Taip pat Palangoje ji vertina Antano Mončio namus-muziejų.

Palangoje ji pradėjo lankyti mokyklą. Gyveno čia 1952-1958 metais.

„Prisiminimai geri. Niekada negirdėdavome, kad vaikai skęstų, Palanga buvo labai graži, su alyvų krūmais, gražiais nameliais. Dabar suprastėjo. Namai įmantrūs, neatitinkantys šio krašto vaizdo, nemažai kičo. Toks jau laikmetis“, – šyptelėjo ji.

Ji dar nori aplankyti Berlyno istorijos muziejų. Puikus istorijos muziejus, anot jos, formuojamas ir Rusijoje.

„Tik mes vis iškrentame iš žemėlapio ir svarstome, ar mums reikia istorijos muziejaus. Manau, kad taip, reikia”, – sakė B.Kulnytė.

B.Kulnytės biografija

Gimė 1949 m. liepos 4 d. Šateikiuose.

1973 m. Vilniaus universitete baigė istoriją. Nuo 1973 m. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus (nuo 1992 m. Lietuvos nacionalinis muziejus) bendradarbė, 1975-1989 m. Liaudies meno sektoriaus, 1989-1992 m. Etnografijos skyriaus vedėja, nuo 1992 m. muziejaus direktorė.

Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) Lietuvos skyriaus, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narė. 1992-1995 m. jos iniciatyva suformuotas Lietuvos nacionalinis muziejus. Parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus leidybinę programą, su kitais rengia ekspozicijas ir parodas. Nuo 1975 m. vadovauja lituanistinių vertybių paieškoms užsienyje. 2001 m. parodoje „Vilniaus fotografai“ eksponuotos XIX a. viduryje A. Švieikovskio ir V. Zacharčiko fotografijos iš Rusijos istorijos muziejaus, 2003 m. parodoje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Rusija XIV-XVIII a.“ – rankraščiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių dovanos, tarpvalstybinės sutartys, Lietuvos Metrikos knygos iš Rusijos istorijos ir Kremliaus Oružeinaja palata muziejų, Rusijos senųjų aktų archyvo.

Leidinio „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje“ (1990 m.), tęstinių leidinių „Muziejus“, „Etnografija“ (nuo 2001 m.), leidinių serijos „Lituanistika užsienio šalių saugyklose“ (nuo 2006 m.) sudarytoja.

1999 m. jai suteiktas Gedimino 5 laipsnio ordinas

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".