Eleonora Bucevičienė – Palangą garsinusi rašytoja

Palangos tiltas, 2018-09-20
Peržiūrėta
445
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Eleonora Bucevičienė – Palangą garsinusi rašytoja

Pajūrio istorijos paribiuose, tarsi perlai istorijos vandenyno gelmėje, vis dar išnyra ir sublizga seniai pamirštos, tačiau nepaprastai talentingos ir kūriniais savo laikmetį gerokai pralenkusios asmenybės. Viena tokių – dramaturgė, poetė, publicistė Eleonora Bucevičienė. Ji gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, Kauno gubernijos bajorų Stanislovo ir Zofijos Ladzic–Valickų šeimoje. Tėvo pavardė buvo Valickis, tačiau giminės herbo Lada (Ładzic, Łada) pavadinimą jis prirašydavo prieš pavardę. Šeimoje augo dvi dukterys: Eleonora ir daug jaunesnė Janina (1892–1976). Vyresnėlė šeimoje ir draugų buvo vadinama sutrumpintu vardu – Nora. Apytiksliai nuo 1901 m. mergina mokėsi Adriano Baranieckio kursuose Krokuvoje, puikiai mokėjo prancūzų kalbą, nors gimtoji kalba buvo lenkų. Lietuviškai puikiai galėjo susikalbėti, tačiau rašyti nemokėjo.
Eleonora buvo 165 cm ūgio, tamsių plaukų, pilkų akių, pailgo veido. Visose nuotraukose ji pozuoja pasisukusi kairiąja veido puse, kadangi vaikystėje draugas pieštuku netyčia išdūrė jai dešiniąją akį, teko operuoti ir akis liko žemažiūrė.
Tėvai kurį laiką gyveno Lenkijoje, vienoje gražiausių Varšuvos vietų – Krokuvos priemiesčio g. 50 (šis pastatas tebėra šalia Karmelitų bažnyčios), vėliau – už pusantro kilometro Vidok g. 8. Šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą – gyveno ten, kur dirbo tėvas Stanislovas Valickis. Apie 1899 m. motina su dukterimis apsistojo Palangoje, jos tėvų Mongirdų viloje „Tuhanoviče“ (šiuo metu čia stovi klubas „Ramybė“). Palangoje prabėgo patys gražiausi Eleonoros bei jos sesers paauglystės ir brandos metai.
1907 m. vasario 18 d. Palangoje, senelių Mongirdų namuose Eleonora susituokė su pusbroliu iš tėvo pusės, inžinieriumi, bajoru, herbo Wręby atstovu Boleslovu Bucevičiumi (g. 1881 m. spalio 31 d. Judrėnuose, Kvėdarnos vls.). Eleonora ir Boleslovas susilaukė dviejų vaikų: dukters Marijos Uršulės (g. 1912) ir sūnaus Jurgio (g. 1916).
Rašytoja, visuomenės veikėja Stasė Vaineikienė prisimena, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Palangos gimnazistų butai dažniausiai buvo išlaikomi ponių ir našlių – sulenkėjusių Žemaitijos moterų, kurios savotiškai „kultūrino“ mokinius: „laisvomis valandomis po pamaldų bažnyčioje ir aprūpinusios mokinius, lošdavo kortomis kiaurus rudens ir žiemos vakarus. Tačiau tarp jų buvo širdingų ir jautrių žmonų, kurios sugebėdavo užjausti globojamus mokinius ir įgyti jų pasitikėjimo. Buvo tai aa. p. Bobianskienė, p. Jakavičienė ir p. Bucevičienė“.
Eleonora Bucevičienė buvo aktyvi visuomenės veikėja. 1914 m. laikraštyje „Kurier Litewski“ perskaičiusi skelbimą, kad bulgarai trokšta bendrystės su lenkais ir laukia paskaitų polonizmo tema, per kelias savaites paruošė 10 pranešimų prancūzų kalba. Gegužės pabaigoje iš Vilniaus per Krokuvą išvyko į Sofiją (Bulgarija), tačiau po 5 dienų sugrįžo, nes „primygtinis bulgarų troškimas priartėti prie mūsų kultūros, kažkur nugaravo be pėdsakų, o karšti slaviški jausmai, turėję pasitikti lenkų lektorių, nukrito keletu laipsnių žemiau nulio“: politinės intrigos darė įtaką bulgarams, kurie nepageidavo klausytis paskaitų apie Lenkiją ir dar prancūzų, o ne rusų kalboje. Tai buvo pirmasis lenkų ir bulgarų kultūrinio bendradarbiavimo bandymas. Deja, nepavykęs.
Bucevičių šeimos gyvenamąją vietą nustatyti gana sudėtinga, nes jie niekur neapsistodavo ilgam – gyveno tuo pačiu metu Palangoje, Vilniuje, Kaune, Judrėnuose... Apie 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, Eleonora Bucevičienė paliko Palangą ir su dukrele išvyko į vyro tėvoniją Judrėnuose, apie 1914–1921 m. gyveno Vilniuje, kartais apsistodavo Krokuvoje, manoma, kad 1918 m. ji lankėsi Charbine (Kinijoje). 1919 m. rugsėjo 2 d. su vyru ir dviem vaikais atvyko į Kauną, o rugsėjo 7 d. gavo leidimą apsigyventi šiame mieste. Apie 1921–1922 m. Eleonora sugrįžo į Palangą, kur su tėvu Stanislovu Valickiu bei teta fotografe Paulina Mongirdaite (~1865–1924) gyveno Mongirdų name. Po tėvo ir tetos mirties pardavusi Palangoje Tuhanovičių vilą, apie 1930 m. apsigyveno vyro tėvonijoje Judrėnuose, Dievovalės dvare. 1944–1947 m. vykusio lenkų repatriacijos proceso metu, apie 1945 m. su šeima emigravo į Lenkiją, įsikūrė Lodzės mieste.
Noros Bucevičienės kūryba gimė simbolizmo srovės įtakoje – XIX a. II pusėje išpopuliarėjusiu modernistiniu literatūros stiliumi, susiformavusiu kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui. Simbolizmo esmė – žmogaus būties esmės suvokti neįmanoma, galima tik nujausti. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, įvedė improvizacinį stilių.
N. Bucevičienės eiles, esė bei straipsnius publikavo Lietuvos, Lenkijos, Kinijos spauda: „Laisvė“, „Moteris“, „Dzień Kowieński“, „Dzień Polski“, „Głos młodych“, „Głos Polski“, „Goniec Codzienny“, „Goniec Wileński“, „Iskry“, „Kurier Litewski“, „Kurier Wileński“, „Praca“, „Przegląd Wileński“, „Tygodnik Polski“ (leidžiamas Kinijoje), „Ziemia“, „Żołnierz Polski“.
Savo kūrinius N. Bucevičienė pasirašinėjo slapyvardžiu Faliński Miłosz bei įvairiomis vardo, pavardės, vyro ir tėvo herbų pavadinimų variacijomis: B. K. (Bucewicz-Korczak [Korczak – ankstesnis herbo Wręby pavadinimas]), Bucewiczowa Eleonora, Bucewiczowa Eleonora Bolesławowa Wręby, Eleonora z Ładziców-Walickich Bolesławowa, Ładzic-Walicka Eleonora Bolesławowa, Walicka Nora, Wręby-Bucewiczowa Eleonora. 1938 m. lenkų kalba išleistame pseudonimų ir kriptonimų žodyne prie Nora Walicka slapyvardžio klaidingai įrašyta „Bucewiczowa Władysława“, o spaudoje prie kelių eilėraščių įsivėlusi korektūros klaida – vietoje vardo raidės „N“ yra atspausdinta „M“.
1914 m. Varšuvoje leidžiamame savaitraštyje „Ziemia“ (Žemė) penkiuose numeriuose Nora paskelbė didelės apimties romantinę mitologinę-istorinę-antropologinę esė apie Palangą. Keli šios esė puslapiai iliustruoti rašytojos tetos – fotografės Paulinos Mongirdaitės nuotraukomis. 1921 m. ta pati, tik sutrumpinta publikacija atspausdinta lietuvių kalba Kaune leidžiamame laikraštyje „Laisvė“, kuriame yra redakcijos prierašas: „Autorė Palangos krašte gimusi, augusi, gerai jį žinanti, mums prašant parašė „Laisvei“ šią studiją, kol kas nemokėdama ganėtinai lietuvių kalbos – lenkų kalba. Išvertę talpiname“.
Auklėta lenkų bajorų dvasioje, rašytoja vis dėlto aukština žemaičių savastį ir rūpinasi ją išsaugoti, skaitytojams primena ir akcentuoja LDK kunigaikščių laikus bei asmenybes: „Žemaičiai ir lietuviai, senesni už gudus, turėjo anuomet, kaip ir kitos tautos, turėti tą gyventojų grupę, kurią viduramžiai (pasekdami senove) pavadino riterių luomu. Lietuva, kaip ir kiekviena kita tauta, viduramžiais turėjo išvesti savo riterius iš valdančiųjų namų, ir būtų tai istorinė neteisybė, jeigu mes kartotume tą klaidingą nuomonę, būk lietuvių bajorais buvę tiktai gudų bojarinai, kurie karaliaus Jogailos laikais buvo priimti lenkų bajorų skaičiun. Jogailos laikų Lietuva, žymiai sugudėjusi, temdo mums istorinės sklaidos šviesą, kuri kitu atžvilgiu gana aiški ir lengvai suprantama“.
1927 m. dienraštis „Dzień Kowieński“ (Kauno diena) ėmė publikuoti apsakymus ir eiles. Viena pirmųjų jame savo kūrinius publikavo ir Nora Valicka. Ji taip pat bendradarbiavo su 1927–1934 m. ėjusiu jaunimo laikraščiu „Iskry“. Rašytoja stebėjo įvairią kultūrinę spaudą, rašė kritinius straipsnius, pav. labai teigiamai atsiliepė apie naujai atsiradusį jaunimo leidinį „Głos młodych“.
Iš atskirai išleistų rašytojos kūrinių kol kas pavyko atrasti lenkų kalba išleistus tris poezijos rinkinius „Prometėjas“ (1909); „[Jaunimo poezija ir] Priešas: nauja poezija“ (1913), „Šilų dugne snaudžia piktoji dvasia“ (1913); dvi dramas „Senovinė žemaitiška Baltijos legenda. Gintarų pakrantėje“ (1903), „Šiandien ponią sapnavau“ (1939); tris Stanislovo Vyspianskio (1869-1907) „Vestuvių“ santraukos ir komentarų variantus (vienas jų išleistas net tris kartus) ir vieną Claude Sénéchal poezijos rinkinio „Pievelėje“ vertimą iš prancūzų kalbos.
Didžiausio visuomenės susidomėjimo sulaukė 1901 m. N. Bucevičienės Ojcove (Lenkija) bei Palangoje sukurta trijų veiksmų drama „Senovinė žemaitiška Baltijos legenda: 3 aktų drama pagal liaudies padavimą. Gintarų pakrantėje“, kuri atskira knygele lenkų kalba buvo išleista 1903 m. Krokuvoje Miłosz Faliński slapyvardžiu. Eleonora Bucevičienė turėjo būti pažįstama su Plungės grafo Mikalojaus Oginskio (1849–1902) žmona M. Oginskiene (1857–1945), kadangi leidinio tituliniame lape rašoma, jog šis kūrinys skirtas grafienei Marijai Skuževskai-Oginskienei „jai mielai sutikus“. Dramoje autorė perteikė sentimentalią ir painią žemaičių žvejų pasakojamą legendą apie žvejo dukters Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę. Leidinio įvade rašoma, kad ši pjesė visuomenėje jau yra plačiai žinoma, entuziastingai įvertinta dėl naujumo, originalumo bei savitumo, dėl įdomios ir lig šiol nežinomos temos bei veiksmo vietos. Kaip galime suprasti iš įvado, šis kūrinys labiau buvo orientuotas į Mozūrijos gyventojus.
1908 m. rugpjūtį spaudoje buvo publikuota žinutė, kad ši drama Jono Jaunučio-Strazdo (1886–1972) išversta į lietuvių kalbą ir įteikta kompozitoriui Juozui Tallat-Kelpšai (1889–1949), kuris iki pavasario numatė sukurti jai muziką. Kai kurias melodijas autorė, kruopščiai surinkusi iš liaudies lūpų, buvo užsirašiusi natomis, tačiau leidinyje jų nepateikė, tik įrašė komentarą, kad „likę muzikiniai motyvai yra pas autorių“.
1914 m. J. Strazdo šios dramos vertimas buvo ketintas publikuoti žurnale „Teatras“, kuriame skelbtas pjeses vaidindavo lietuvių teatralai mėgėjai. Deja, dar neišleidus minėto numerio, žurnalo leidyba nutrūko.
Rašytoja suprato, kad tie, kas galbūt susidomės dramos pastatymu, gali būti nematę jūros, todėl viską dėstė labai smulkiai, o išnašose ji kruopščiai surašė instrukcijas aktoriams bei režisieriams.
Peržvelgus Noros Bucevičienės publikacijas matome, kad ji puikiai išmanė ir mylėjo Palangos bei Žemaitijos istoriją, labai gerai pažinojo gamtą, pajūrio žmonių, žvejų darbus, dainas, gyvenimo būdą – pajūrio gyvenimas buvo persunkęs visą jos esybę – „įaugęs į kraują“. Noros tekstai – perpinti simbolių kalbos, neaprastai poetiški ir lengvai skaitomi, tarsi sūpavimasis ant jūros bangų.
1914 m. kritikai Eleonoros poeziją įvertino labai teigiamai: „Jos eilėraščių rinkiniai tai – lyrinis vienišos sielos dienoraštis, sielos, iš savo vienatvės besiveržiančios ne į gyvenimo verpetus, bet į neapibrėžtus svajingus ir saulėtus tolius. Jos kūryba nesusieta su išorės įvykiais, – ji atveria jausmų pasaulį. Ši poetė – tai jauna siela, jautri žodžio muzikai, kurianti skambančius, jausmingus, neretai drąsius ritmus, atrandanti naujas sąvokas – pasiryžusi dideliam darbui ir turinti tam puikias galimybes“.
Dienraščio „Dzień Kowieński“ publicistas Bogdanas Paškevičius (1895–1982) prisiminimuose rašė: „susirašinėjau su <...> Eleonora de domo Ladzic–Valicka. Ji turėjo rašytojos talentą ir apie 20-uosius metus mūsų laikraščiui siuntė savo eiles, esė ir kitus kūrinius rašytus tuo metu madingame modernizmo ir simbolizmo stiliuje. Labai ją vertinau už literatūrinius gabumus“.
Identifikuojant Eleonoros vyro asmenybę kyla nemenka painiava: santuokos metrike įrašytas Boleslovo vardas, 1920 m. Kauno miesto jam išduoto vidaus paso kortelėje taip pat įrašytas Boleslovo vardas bei tai, kad jis dirba inžinieriumi, tačiau lenkų, o vėliau ir lietuvių literatūroje rašytojos vyru įvardijamas Boleslovo brolis Jonas (Janas) Bucevičius – advokatas, visuomenės veikėjas, politikas, Lietuvos III Seimo narys. Painiavą įnešė aukščiau minėtas žurnalistas B. Paškevičius, kuris prisiminimuose apie Joną Bucevičių rašė: „Neturėdamas galimybės artimiau bendrauti su mecenatu, susirašinėjau su jo žmona Eleonora de domo Ladzic–Valicka“. Painiava kilo greičiausiai dėl to, kad į Lodzę emigravo ne vien Jono, bet ir jo brolių Boleslovo bei Stepono šeimos. Šio fakto nežinant, o susirašinėjant tik su vienu Bucevičiumi iš Lodzės, logika savaime Lodzėje gyvenančią Bucevičienę pavadina jo žmona. Tačiau Jono Bucevičiaus žmonos vardas buvo Marija, Lodzėje ji dirbo Ekonomikos technikume. O Eleonoros Bucevičienės vyras buvo inžinierius Boleslovas Bucevičius. Literatūrologas Mečislovas Jackevičius (g. 1931) savo publikacijoje Eleonoros vyrui Boleslovui priskyrė jo brolio Jono advokato ir pasiuntinio pareigas.
Labai gaila, tačiau tolimesnis E. Bucevičienės gyvenimas ir jos šeimos likimas nežinomi. Vis dar intensyviai ieškome Bucevičių palikuonių ir tikimės, kad ateityje dar pavyks atskleisti šios nepelnytai pamirštos rašytojos gyvenimo bei kūrybos kelią.

Jolanta KLIETKUTĖ

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Pirmadienį Palangos viešojoje bibliotekoje pirmą kartą lankėsi vaikų rašytoja, menininkė ir bibliotekininkė IgnėZarambaitė. Į susitikimą ir kūrybines dirbtuves su Igne Zarambaite atvyko Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos 3 klasės mokiniai su mokytoja Violeta Ruzgailiene. Iš pradžių susitikimo metu autorė vaikams papasakojo apie save, kaip susiklostė jos kūrybinis...


Pajūrio istorijos paribiuose, tarsi perlai istorijos vandenyno gelmėje, vis dar išnyra ir sublizga seniai pamirštos, tačiau nepaprastai talentingos ir kūriniais savo laikmetį gerokai pralenkusios asmenybės. Viena tokių – dramaturgė, poetė, publicistė Eleonora Bucevičienė. Ji gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, Kauno gubernijos bajorų Stanislovo ir Zofijos...


Praėjusią savaitę Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko Nacionalinė bibliotekų savaitė, kurios metu skaitytojai turėjo galimybę sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Vienas iš tokių buvo susitikimas su rašytoja, poete, muziejininke Aldona Ruseckaite, išleidusia populiarumo sulaukusius biografinius romanus apie Maironį, Žemaitę ir Vytautą Mačernį.


Penktadienio pavakare į susitikimą Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje pakvietusi jaunosios kartos rašytoja Monika Budinaitė kartu su leidyklos „Charibdė“ redaktore Rita Kubiliene su palangiškiais kalbėjo ne tik apie trečiąją rašytojos knygą „Kanifolijos dulkėse“, bet ir apskritai apie kūrybą ir nuolat aplink sklandančias...


Palangiškių pažintis su medvilniniais katinais

Rasa GEDVILAITĖ, 2011 05 03 | Rubrika: Miestas

Kotonai, - šį naują pavadinimą išgirdo palangiškiai, atvykę šeštadienio popietę į Palangos miesto vaikų biblioteką. Būtent čia savo knygas, skirtas vaikams pristatė jauna, tačiau labai perspektyvi rašytoja, dizainerė ir netgi iliustratorė Ula Šimulynaitė. Ji susirinkusiems knygų mylėtojams pristatė savo sukurtus personažus, lankančius Paryžiaus žinomas vietas, jau sugebėjusius pelnyti...


Kitą savaitę Palangos bendruomenei, pati jau tapusi jos dalimi, savo knygą itin intriguojančiu pavadinimu „Geismo dukterys“, pristatys jaunoji rašytoja Monika Budinaitė-Žadeikienė. Kaip pripažino Monika, jos ateities planuose jau ir antroji knyga, dėl kurios neparašytų eilučių autorė tiesiog nenustygsta vietoje, tačiau dar labiau jaudina netrukus į šį pasaulį pasibelsiantis vaikelis, tad...


Palanga tampa užuovėja nuo įvairių „gyvenimo vėjų ir audrų“ garsiems palangiškiams, pasirinkusiems gyvenamąja vieta kitą aplinką ar dažnai keliaujantiems, tačiau niekuomet nepamirštantiems savo namais vadinamo kurorto. Nepaneigdami, jog Palangoje ne viskas idealu, psichiatrė, rašytoja Palmira Rudalevičienė ir estrados dainininkas Stasys Povilaitis patikino, jog visgi ramybę, kurioje...


Sėkmingas palangiškės startas Korėjoje

Romualdas RIMA, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Senosios gimnazijos dešimtokė Emilija Rukšėnaitė vis dar gyvena įspūdžių, kuriuos parsivežė iš Pietų Korėjos, nuotaikomis. Praėjusių metų gruodžio pradžioje mergina dalyvavo  Pietų Korėjoje  Changwon mieste vykusioje 5 – ojoje tarptautinėje jaunimo mokslo olimpiadoje. Palangiškė buvo viena iš šešių šalies moksleivių, atstovavusių Lietuvą.


Kainų spyris keliaujantiems

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Iš po Naujametinių kaukių į dienos šviesą išlindo mūsų naujos valdžios sprendimai. Abejotini ar ne, po sausio pirmosios jie tapo realūs. Kainos kandžiojasi, šokinėja ir gąsdina.


Valdžia pamalonino didžiausias kurorto įmonės

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Paskutiniosiomis praėjusių metų dienomis posėdžiavusi kurorto valdžia, nepaisant sudėtingos ekonominės situacijos, nusprendė suteikti mokesčių lengvatas, kurių prašė savivaldybės teritorijoje registruotos įmonės.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius