Į Šventosios uostą jau netrukus įsisuks statybos

Valtinė, slipai – aikštelės valtims nuleisti į vandenį, kita žvejams reikalinga infrastruktūra – visa tai Šventojoje buvo pastatyta 2023-iaisiais. Taigi dalis pokyčių jau yra regimi, šiuo metu laukiama kitų.

Apie būtinybę atstatyti ne kam kitam, bet būtent valstybei priklausantį Šventosios jūrų uostą kalbėta kone tris dešimtmečius, bet tik pastaruoju metu atsirado pokyčių.

Virsmas įvyko, kai 2018-aisiais tuomečio šalies premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė uostą perdavė valdyti Palangos miesto savivaldybei patikėjimo teise.

Pasak Palangos mero Šarūno Vaitkaus, savivaldybė uostui atnaujinti – žvejams skirtai infrastruktūrai pastatyti bei teritorijai sutvarkyti – skyrė 4,2 mln. eurų savo biudžeto lėšų, dar 1,7 mln. eurų projektui atiteko iš ES Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondo.

O šiuo metu jau parengti trys ypač svarbūs techniniai projektai, kuriuos įgyvendinus maždaug po trejų metų moderniame Šventosios uoste jau galės švartuotis žvejų, pramoginiai, gelbėjimo, kitų svarbių funkcijų laivai.

Apie Šventosios jūrų uosto virsmą kalbamės su jo direktoriumi Mindaugu Skritulsku.

– Akmenys ir medžių strypai – tai, ką dabar žmonės regi Šventojoje, statant molus buvo suguldyta maždaug prieš šimtą metų. Uosto istorija – solidi?

– Parengėme parodą, kurioje peržvelgiama ir 100 metų uosto plėtra, ir pristatomi būsimi pokyčiai – supažindiname su projektais, kuriuos netrukus bus pradėta įgyvendinti.

Rengti parodą yra rimta priežastis. Būtent prieš 100 metų, 1925-ųjų pavasarį, Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą atgaivinti Šventosios uostą. Tais pačiais metais buvo pastatytas 380 metrų ilgio pietinis molas, po metų – 230 metrų ilgio šiaurinis.

Beje, tarpukario Vyriausybė buvo suplanavusi Šventąją plėtoti kaip uostamiestį, gyventojų skaičių padidinti iki 15 tūkst. Galime palyginti – šuo metu Šventojoje gyvena 1,5 tūkst. žmonių.

Tuo metu Šventojoje buvo pradėtos projektuoti plačios gatvės, skverai, parkai – Vyriausybė rimtai ėmėsi darbų. O ir realija buvo tokia: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Klaipėdos krašto, taip pat jo uosto likimas pirmaisiais metais po Pirmojo pasaulinio karo dar buvo neaiškus.

Tuomet, kai Palanga ir Šventoji 1921-aisiais buvo perduotos Lietuvai, vienintelis išėjimas į jūrą buvo būtent Šventojoje.

– Kokius darbus tarpukariu pavyko įveikti?

– Jų ne taip ir mažai. Uostą buvo sumanyta plėtoti trimis etapais: pastatyti didelį žvejų uostą su molais – 930 metrų pietiniu ir 850 metrų ilgio šiauriniu, pagilinti akvatoriją iki 8 metrų, nes norėta, kad šis uostas būtų skirtas ne tiktai žvejų, bet ir prekybiniams laivams.

Vis dėlto molai buvo pastatyti kuklesni. Jų likučiai šiuo metu ir yra regimi jūroje. Yra išlikusi ir 1932 metais statyta gelžbetoninė krantinė. Jos būklė gana gera. Pagilinus senvagę ji puikiausiai tarnaus ir ateityje.

Dar užsiminčiau, kad tuomet, kai 1939 metais iš Lietuvos vėl buvo atplėštas Klaipėdos uostas, karo laivynas pasitraukė į Šventąją. Prie šios krantinės buvo prisišvartavęs ir 60 metrų ilgio laivas „Antanas Smetona“.

Maždaug prieš 30 metų, studijuodamas universitete, perskaičiau Užsienio reikalų ministerijos fonduose saugomą susirašinėjimą tarp buvusio Klaipėdos krašto gubernatoriaus ir Vokietijos: diplomatiniais kanalais gautas Vokietijos siūlymas kompensuoti Šventosios uosto atstatymą. Tačiau Lietuva atsisakė priimti pasiūlymą – bijojo susidėti su nacistine Vokietija.

Tais pačiais 1939-aisiais Lietuva dar bandė uostą plėtoti kaip prekybinį. Tam buvo skirta papildomų investicijų, nutiestas geležinkelis nuo Darbėnų iki Šventosios.

– Šiuo metu parengti trys techniniai uosto plėtros projektai – buriavimo mokyklos, molų bei krantinių statybos. Kuo jie svarbūs?

– Lietuvoje pagaliau bus pastatyta pirmoji jūrinio buriavimo mokykla. Planuojama, kad jos statybų leidimas bus gautas dar šį rudenį, o tuomet bus skelbiamas rangos darbų konkursas.

Tai bus 400 kv. metrų ploto pastatas, kuriame bus įrengtos ir teorijos mokymo klasės, ir patalpos inventoriui laikyti.

Šią vasarą jau vyko užsiėmimų su vaikais. Naujoje valtinėje leidžiama laikyti laivelius ir vaikai jau mokosi buriavimo. Šis neformalus ugdymas ypač svarbus tam, kad didėtų mūsų įgūdžiai jūroje, – palyginti su kitais Baltijos šalių gyventojais, mes per mažai ją pažįstame.

Sovietmečiu lietuviai nebuvo skatinami pažinti jūros – nebuvo mokoma nei buriavimo, nei laivybos.

Ir apskritai lietuviams jūra gana tolima, o štai latviai turi ilgą krantą, jie turi ir Rygos įlanką, estai – taip pat. Mes realiai tik 1921 metais išsimušėme langą į jūrą.

O ir sovietmečiu nebuvo nei žvejybinių, nei pramoginių laivų vedimo į jūrą gilios tradicijos. Tebuvo išimtys, pavyzdžiui, mano tetos vyras, kaunietis, sovietmečiu dalyvavo jachtų varžybose. Jachtas galėjo turėti tik įmonės, o privatūs asmenys buvo kviečiami tik kaip kapitonai.

Šiuo metu padėtis visiškai kitokia – pramoginių laivų gausėja. Nors uosto plėtros projekte numatyta 500 vietų laivams švartuoti, tai nepatenkins poreikių.

Apskaičiuota, kad iš viso Lietuvos uostuose jachtoms švartuoti reikėtų apie 8 tūkst. vietų.

Tiek vietos nėra nei Klaipėdos, nei Drevernos uostuose ir kai kurie žmonės savo laivus laiko Lenkijoje arba Latvijoje.

– Ko gero, svarbiausia dabar uostui – nauji molai, bet jiems atstatyti reikia nemenkų pinigų. Ar finansavimas jau numatytas?

– Molai yra svarbiausi – uostas be jų negali plėstis. Statant molus uosto istorijoje tai jau bus trečiasis bandymas sustabdyti dugnu migruojantį smėlį.

Molų statybos techninis projektas netrukus jau bus baigtas koreguoti.

Tada bus skelbiamas tarptautinis statybos darbų konkursas.

Dabartinė molų kaina sukasi apie 40 mln. eurų. Nors jų statybos leidimas jau išduotas, koreguoti projektą prireikė dėl to, kad ankstesniame buvo numatyta net 70 mln. eurų siekianti molų vertė.

Projektas koreguojamas numatant, kad šiaurinis 440 m ilgio molas bus statomas iš riedulių, – atsisakyta gelžbetoninės konstrukcijos, o tai itin sumažino sąmatą. Tam, kad įsivaizduotume šio molo ilgį, galima palyginti – Palangos tilto ilgis siekia 450 metrų.

Pietinis molas bus 210 metrų ilgesnis. Jis vis dėlto turės būti gelžbetoninis, nes ties juo bus įrengtos ir laivų švartavimo vietos.

Taip pat ant šio molo bus įrengta promenada – pasivaikščioti skirta vieta. Pirsas vietomis sieks iki 17 metrų pločio ir, ko gero, jis taps poilsiautojų traukos objektu, konkuruojančiu su Palangos tiltu, nes vaikštinėjant pirsu bus galima stebėti įplaukiančius ir išplaukiančius į jūrą laivus.

Trauką padidins ir tai, kad atsiras daugiau galimybių dviračių taku atvažiuoti iš Palangos.

Palanga turi ambicingą projektą: šiuo metu projektuojamas kelias tarp Palangos ir Šventosios, kuris bus nutiestas pro pajūrio gyvenvietes – Kontininkus, Kunigiškius, Mančiškę.

Šalia kelio, tikėtina, vietovės dar sparčiau bus urbanizuojamos, kelias taps stuburu, ties kuriuo bus plėtojama infrastruktūra.

Uostui atstatyti bus naudojamos ir valstybės biudžeto lėšos, ir ES regioninės plėtros pinigai. Septynioms regiono savivaldybėms tenkanti suma sudaro apie 200 mln. eurų, iš jų Palangos savivaldybei – apie 19 mln. eurų. 

– Trečias techninis projektas yra skirtas krantinių statybai. Kuo jis ypatingas? 

– Skaičiuojama, kad krantinių statybos vertė sudarys maždaug 15 mln. eurų. 

Iš viso bendras rytinės, šiaurinės ir vakarinės krantinių ilgis sieks apie 500 metrų.

Uosto pradžia bus toji vieta, kur šiuo metu stovi Šventosios jūrų uosto administracinis pastatas. 

Toje vietoje, kur krantinės „susitiks“ su jūra, kur pietinio molo promenada susijungs su krantine, bus įrengta didelė aikštė. Tai bus išskirtinė renginių vieta, kurios fone bus regimi į jūrą išeinantys bei grįžtantys laivai. 

– Pagal pirminį sumanymą uostas turėjo būti skirtas tik žvejų bei pramoginiams laivams. Geopolitinė situacija paskatino imtis korekcijų. Kokių?

– Pernai buvo pakeistas Šventosios uosto įstatymas – specialusis teisės aktas, kuris atskirai reglamentuoja šio uosto veiklą.

Buvo numatyta, kad jame turi vykti ir neformalusis ugdymas – buriavimo mokymas, ir vėjo jėgainių parko aptarnavimas.

Tikimasi, kad ties Būtinge bus pastatytas didžiausias Europoje 700 MW galios vėjo jėgainių parkas. Nuo uosto akvatorijos jis bus nutolęs 30 kilometrų.

Taigi ir jį statant, ir vėliau aptarnaujant Šventosios uostas daug labiau tiks logistikai nei Klaipėdos uostas.

Be to, projekte numatyta ir rezervinė teritorija, skirta vėjo jėgainių parko aptarnavimo bazei.

Uostu galės naudotis ir pasienio, ir krašto apsaugos tarnybos. Be to, vos už kelių kilometrų nuo Šventosios uosto yra strateginis valstybės objektas – Būtingės naftos terminalas, kurio apsaugą taip pat būtina užtikrinti.

– Kada galėtų būti įgyvendinti visi šie projektai?

– Jeigu nekils trukdžių, kitais metais turėtų būti pradėti ir buriavimo mokyklos, ir molų statybos darbai. 

Mokykla iškils greitai, bet molų bei krantinių statyba tęsis kelerius metus. 

Pirmiausia akvatorijoje bus užtikrintas 4 metrų gylis, o jei bus poreikis, ji galės būti pagilinta 6,5 metro.

– Atrodo, lietuviai jaukinasi jūrą. O jūs pats ar turite laivavedžio pažymėjimą? 

– Baigiau kursus, įgijau tarptautinį pramoginio laivo laivavedžio pažymėjimą. Jis suteikia galimybę vesti į jūrą pramoginius laivus, pavyzdžiui, katerius, kuriuose plukdoma ne daugiau kaip 12 keleivių. 

Norėjau įgyti laivavedžio pažymėjimą dar ir tam, kad labiau pažinčiau laivybą. Būtų nesmagu, jei nesuprasčiau, ką kalba į uostą laivus atvedantys kapitonai.

„Lietuvos rytas“ 

Audrė Srėbalienė