Jonas Brazdžionis: "Save gerbiantis vyras turi išmokti ne tik savo žmoną mylėti ir gerbti, bet ir mašiną"

Jonas Brazdžionis – poetas, ilgametis Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos (anuomet antroji vidurinė mokykla) direktorius, kreipiasi į palangiškius savo eilėmis. Jis neseniai išleido šeštąją savo poezijos knygą: „Tarytum vėstančios žarijos“. Tai yra kūrėjas, mokytojas ir žmogus, prieš dvejus metus atšventęs savo deimantines vestuves. O automobilininkams jis žinomas kaip vienas iš keleto senosios kartos palangiškių, iki šiol važinėjantis „Žiguli“ automobiliu, kuris iškilus miesto pedagogas jau vairuoja daugiau nei 40 metų.

–Gal prisimenate pradžių pradžią, kaip pasinėrėte į eilių rašymą?

–Kūrybinės mintys mane lydėjo nuo jaunystės, jos sukosi galvoje, bet anuomet buvo visai kiti laikai, kalbėti atvirai vengė visa tauta. Ne visada poeto įsitikinimai ir mintys sutampa su esama santvarka, nusistovėjusia visuomenine nuomone, tai patyriau ir aš. Mano pirmoji knyga išėjo 2009 metais, joje nemažai ankstyvesnės kūrybos. Naujausias mano literatūrinis darbas – poezijos knyga „Tarytum vėstančios žarijos“.
Džiaugiausi galėdamas ją pristatyti trečiadienį Palangoje, o štai penktadienį – Skuode. Išleidau šešias savo kūrybos knygas. Visą gyvenimą svarbiausia man buvo išsakyti ilgai ištylėtas mintis, kalbėti apie viltį, kuri, mano galva, tai pagrindinis gyvenimo variklis, leidžiantis įgyvendinti žmogaus siekius, svajones, įkvepia dideliems darbams. Praradus viltį, žmogus daro kvailystes, slysta visas gyvenimo pagrindas iš po kojomis. Be vilties, mes pasukame gyvenimo klystkeliais, nukrypstame nuo užsibrėžto tikslo.

–Kuriantis žmogus pasižymi jautria siela, savitu pasaulio matymu, o ką jums reiškia kūryba? Beje, jūsų pavardė sutampa su garsaus lietuvių išeivijos poeto Bernardo Brazdžionio pavarde. Gal Jus sieja giminystės ryšiai?

–Galimas dalykas, kad kūrybiškumas mūsų šeimos bruožas, genetika gal turėjo įtakos, bet aš to negalėčiau taip drąsiai teigti. Eilės visą gyvenimą glūdėjo manyje. Bernardas Brazdžionis yra kilęs iš Stebeikėlių kaimo, Pumpėnų parapijoje. Mano šeima gyveno gretimame – Rinkūnų kaime. Tikrai tėvus siejo bendri giminystės saitai. Deja, tuomet jie buvo slepiami, apie juos nedrįsome net užsiminti. Aš to niekada nedemonstravau. Šeimos istorija buvo atkapstyta dar sovietmečio archyvuose. Kuomet Bernardas Brazdžionis buvo atvažiavęs į Lietuvą, aš mėginau įveikti sunkią ligą. Po infarkto negalėjau išeiti iš namų, daug laiko praleidau ligoninėse. Susitikimą vis atidėliojau vėlyvesniam laikui, o paskui jau buvo per vėliu. Gaila, kad neturėjau galimybės su šiuo iškiliu poetu pasimatyti.

–Ar būti knygos autoriumi, poetu – tai sunkus darbas?

–Savo poetinės kalbos niekada per daug nešlifavau, niekada specialiai nesiruošiau rašyti. Rašant pataikauti niekam nenorėjau, tad ilgus metus plunksnos neėmiau. Laukiau, kol bus atkurta Lietuva. Mano kūryboje yra ir aštresnių posmų, už kuriuos mane labai vertina vyresnioji karta. Didžiąją savo gyvenimo dalį pašvenčiau pedagoginei veiklai, buvau Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos direktoriumi (anuomet ji vadinosi Palangos antroji vidurinė mokykla). Tad poezija man labiau pomėgis, nei darbas. Dabartinė poezija yra kitokia. Jauni poetai yra linkę į laisvą baltų eilių rašymą, o aš pasirinkau sau artimą silabinę toninę eilėdarą, kurią naudojo literatūros klasikos grandai – Maironis, Putinas. Ji man labiausiai priimtina, sakyčiau tokia muzikali, skambi. Mano kartai ji labiausiai tinkama, lengvai įsimintina.

–Apie ką kalba Jūsų eilės? Kokias vertybes akcentuojate?

–Analizuoju gyvenimo prasmę, žmogaus užduotį kiekvienu gyvenimo tarpsniu. Mano eilėse kalbama apie žmogaus vaikystę, jaunystę, brandymetį ir senatvę. Kas mes būtume, jei neturėtume tėvynės?.. Tad šis aspektas man kūryboje taip pat labai svarbus. Mane įkvepia ir Lietuvos grožis. Nemažai vietos savo eilėse skiriu jūros apdainavimui. Pats, Palangoje gyvenu daugiau kaip 50 metų, o žmona gryna palangiškė. Tad jūros pakrantė mums labai miela. Poezijoje nemažai savo minčių jai paskyriau. Kurdamas stengiuosi palikti erdvės skaitytojo mintims, nededu sukramtyto kąsnio į burną. Noriu, kad žmonės susimąstytų, o pamąstę padarytų savo išvadas.

–Kurie Lietuvos kampeliai jums atrodo mieliausi?

–Yra Lietuvoje man labai brangių miestų, kuriuose įgijau dvasinį turtą. Baigiau Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, čia prasidėjo mano gyvenimo kelias, gavau pradines žinias. Pasvalys mane ugdė, čia aš augau, brendau. Vis dar bendrauju su gimnazijos literatais, buvau pakviestas vesti poetinę pamoką. Lankausi ir savo gimtajame Rinkūnų kaime, kur esu labai nuoširdžiai priimamas. Juk kiekvienam gimtinė kelia be galo mielus prisiminimus, kuriais noriai dalinuosi su šio kaimo bendruomene. Labai brangus man yra Vilniaus miestas. Nes jis siejasi su jaunyste, mano pažiūrų susiformavimu, juk sostinėje studijuodamas aš įgijau žinias. Studijavau logiką ir psichologiją. Baigęs turėjau prisidėti prie mokytojų ruošimo, dirbti mokytojų seminarijose. Deja, švietimo reformos vyko visais laikais. Ši specialybė buvo panaikinta, ji nyko kartu su mokytojų seminarijomis. Mes tapome specialistais be perspektyvos, visuomenei nebereikalingi. Buvome priversti rinktis kitas studijas, teko pereiti į kitą specialybę. Aš pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros mokslus.
Baigęs studijas vykau į kitą labai brangų sau miestą – Skuodą. Anuomet jis man pasirodė visiškai sugriautas. Bet žmonių dvasia buvo pakili. Pirmieji mano mokiniai Skuode laukė būtent tokio žodžio, kurį aš skleidžiau. Susitinku juos iki šių dienų. Čia išdirbau dešimtmetį, o vėliau buvau perkeltas į Palangą, kur iki 1991 metų dirbau anuomet antrojoje Palangos vidurinėje mokykloje, direktoriumi. Dabar ši mokykla vadinasi Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla. Sutikau savo gyvenimo palydovę – žmoną, su kuria visai neseniai minėjome deimantines vestuves, Palangoje kūrėme savo namus.

–Koks jūsų santykis su jaunimu, ar jie skaito eiles?

–Jauni žmonės turi šiandien labai daug pasirinkimų. Galiu pasakyti atvirai vedu poetines pamokas, matau, kad ir jauniems, kai kurie posmai įstringa. Pradžioje jie stebi, gan skeptiškai, bet štai mano eilėraštis „Palinkėjimas“ sulaukė daug jaunų žmonių teigiamų atsiliepimų. Atjauta, gerumas, meilė, gebėjimas užjausti, aktualus yra visiems, nepaisant amžiaus, nuostatų ar laikmečio. Pastebiu tai, kad žmonės skaito skirtingas eiles, pagal jų nuotaiką, tematiką, jų pačių užmojus, siekius. Sakyčiau meilė yra amžinoji tema, kuri aktuali, prie kurios grįžta ir seni ir jauni.

–Daugelis poetų pasineria į bohemišką gyvenimą, ką šiuo aspektu manote Jūs? Ar menui, kūrybai reikalingi papildomi stimulai, bohema?

–Jūs turite galvoje santykį su alkoholiu? Esu savotiškas žmogus, vedžiau prieš 62 metus ir prieš Dievą savo žmonai pažadėjau sukurti jai gražų gyvenimą. Daviau žodį negerti svaigiųjų gėrimų, o savo žodžio laikiausi visą gyvenimą. Apsvaigęs, praradęs protą žmogus prikalba daug nesąmonių, pridaro daug kvailysčių dėl kurių vėliau pats kankinasi ir gailisi. Kam to reikia? Man bohema neegzistuoja. Kiekvieną savo parašytą eilėraštį pirmiausia perskaitau savo žmonai, o jai skirtų eilių yra beveik kiekvienoje mano knygoje. Nes mano žmona labai man padėjo per gyvenimą eiti, davė daug šaltų patarimų. Mylimo žmogaus nuomonė, jos kritika man visada buvo labai vertinga. Kadangi žinai, jog ji teisinga, be pavydo, be pagiežos. Tad ją verta apsvarstyti, pasverti.
Žmona yra mano gyvenimo ramstis. Mudu kartu nuėjome ilgą kelią, prieš dvejus metus šventėme deimantines vestuves, o dabar turime kartu ramią, gražią senatvę. Mudu susipažinome Skuode, kuomet pradėjau dirbti mokykloje. Tuomet pamačiau būrelį jaunų mokytojų, pradėjom bendrauti. Su žmona susituokėme per Jonines. Paprasta, žemiška istorija. Vedžiau būdamas 25-erių metų. Jaučiausi subrendęs nepulti iš karto į meilės glėbį, o galvoti, ar pavyks su šiuo žmogumi per visą gyvenimą eiti, ar ji sugebės su mano charakteriu susitaikyti. Moters grožis nėra paskutinėje vietoje. Jis atkreipia dėmesį, sužavi. Bet susižavėjimą turi pagrįsti dvasinis pasaulis, mąstymas, kuris atsiskleidžia įvairiose situacijose.

–Iki šiol vairuojate seną „žiguliuką“!? Kodėl?

–Važinėju su senu „žiguliuku“, kuriam „tik“ 42 metai. Manau, kad save gerbiantis vyras turi išmokti ne tik savo žmoną mylėti ir gerbti, bet ir mašiną prižiūrėti. Savo „žiguliuką“ nuolat prižiūrėjau, tvarkiau. Man jis lyg limuzinas, išvažiavęs iš pardavimo salono. Aš esu prie jos įpratęs, daug kur su žmona nevažiuojame, o truputėlį pajudėt užtenka. Dar prieš „žigulį“ esu turėjęs „moskvičių“, o „žigulį“ turiu nuo 1977 metų.
Mėgstame pakeliauti po Lietuvą Žemaitiją, Aukštaitiją. Kuomet dirbau mokyklos vadovu – laiko kelionėms per daug nebuvo. Rudenį darbas, vasarą – mokyklos remontai. O garbiame amžiuje, sveikata po truputėlį koją kiša. Bet kažkur čia pat, nuvykti, „žigulio“ pilnai užtenka.
Žmonės stebisi, kad atvažiavo toks senas, su antikvarine mašina, o man ji pati brangiausia. Jei važinėčiausi naujausia, prabangia mašina, o ne „žiguliu“, galbūt šiandien mano knygų ir nebūtų. Jų leidybos niekas nefinansavo. Keisti savo šešių knygų į mašiną, kuri vieną dieną gali virsti metalo laužu, tikrai nenorėjau. Noriu, kad žmonės suprastų mano mintis, jomis dalinuosi.
Žinote, prisimenu vieną atsitikimą, kuomet sūnėnas paskambinęs po pasivaikščiojimo po vieno miestelio kapines Pasvalio rajone, man pasakė, jog ant paminklo yra iškaltos eilės, po kuriomis nurodyta pavardė – Jonas Brazdžionis. Iš karto visų savo rašytų eilėraščių atsiminti negalėjau, bet pervertęs leidinius, radau savo ketvirtojoje knygoje eiles, kurios vadinasi „Liūdesio miestas“. Maloniai nustebino, kad mano pasakyti žodžiai – „Kodėl taip širdį baisiai gelia, prie amžinybės slenksčio juodo/ Galbūt todėl, kad trumpas kelias, kad taip mažai čia žemėj duota“ - iškalti ant į amžinąjį poilsį lydinčio akmens. O po šiuo tekstu parašyta Jonas Brazdžionis. Tikiu, kad eilėse žmonės suranda save, jos padeda nuraminti liūdesį, malšinti skausmą. O tokių eilėraščių mano knygoje yra nemažai.

–Ko palinkėtumėte savo skaitytojams, visiems palangiškiams?

–Linkėčiau, kad nebūtų meilėje paklydimų, kad žmonės kurtų šeimas, gyventų santarvėje ir augintų savo vaikus. Jaunimui norėčiau palinkėti neskubėti pradėti jaunystės dar vaikystėje, sulaukti brandos. Įvaldyti vėjus savo galvoje, niekur neskubėti.
Man labai keista, kuomet žmonės sako – va pagyvensim kartu, o tuomet galbūt susituoksime. Mano galva, pažinimas turi būti dvasinis, o santuokoje – reikia gerbti savo partnerį, nevengti įsipareigojimų, atsakomybės. Norėčiau, kad žmonės nebijotų patys susikurti savo laimę, pagal išgales, pasaulio suvokimą ir galimybes.
O man laimė – tai gyvenimas. Laimingas esu pabudęs ryte, laimingas – vakare, saulei nusileidus, džiaugiuosi, kad teisingai pasirinkau savo gyvenimo draugę, žmoną, gyvename santarvėje, galime grožėtis nuostabiais kurorto gamtos vaizdais, vaikščioti po parką.
Džiaugiuosi, kad mano mokiniai mane atpažįsta gatvėje, sveikinasi, laimingas esu dalindamasis savo eilėmis. To linkiu ir visiems. Svarbu, kad brangintume savo artimus, džiaugtumėmės kiekviena diena.