Mūza Svetickaitė, „Lietuvos tūkstantmečio vaikas“: „Esu visada atvira visiems pasiūlymams ir avantiūroms!"

Linas JEGELEVIČIUS, 2020-01-23
Peržiūrėta
3222
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Retų gabumų ir užsispyrimo vaikas? Darbštuolė ar genijus? Mūza Svetickaitė, prieš savaitę tapusi populiarios Lietuvos Televizijos (LTV) laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikas“ nugalėtoja tarp talentingiausių šalies devintokų, „Palangos tiltui“ prisipažino, kad apie dalyvavimą šiame projekte pradėjo svajoti, kai jai tebuvę keturi metai. „Tai buvo devintas mano kartas „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ studijoje penktus metus iš eilės, tačiau niekada anksčiau nesu kovojusi tokiame įnirtingame, stipriame ir visapusio pasikaustymo reikalaujančiame mūšyje,“ – atviravo Palangos Senosios gimnazijos 1 klasės gimnazistė.

–Jūs – „Lietuvos tūkstantmečio devintokė“, įveikusi visus „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ finale. Ar taip ir jaučiatės?
– „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ pradėjau stebėti nuo pat 2008-ųjų, tada, kai šis projektas atsirado. Man buvo vos ketveri, tačiau jau tada labai norėjau ten patekti ir buvau tikra, kad vos baigsiu pradinę mokyklą, būtinai žaisiu „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“. Savo svajonę išpildžiau: pirmąkart laidoje dalyvavau ir laimėjau būdama penktoje klasėje. Buvau vos vienuolikos, tačiau jau tada man labai patiko tiek atsakinėti į klausimus ir azartiškai rungtyniauti, tiek būti televizijoje, tiek bendrauti ir susipažinti su filmavimų virtuve. Vėliau savo kelią projekte tęsiau ir dalyvavau visus metus iš eilės: šeštoje, septintoje, aštuntoje ir galiausiai devintoje klasėje. Žinau, koks jausmas tiek laimėti, tiek pralaimėti „Tūkstantmečio vaikuose“. Kiekvienas kartas šiame projekte man be galo brangus, smagus ir įdomus, nes, nors ir jaudinuosi, kamerų nebijau ir žaisti labai mėgstu. Esu viena geriausių šio žaidimo dalyvių, ne kartą apie tai kalbinta spaudoje ir eteryje. Būtent šioje laidoje prasidėjo ir mano kelias televizijoje, o 2019 metų gruodį sulaukiau kvietimo dalyvauti specialiame kalėdiniame „Tūkstantmečio vaikų“ žaidime, kur šauniausi laidos dalyviai žaidė poromis su žinomais žmonėmis. Žaidžiau poroje su žurnaliste Aiste Plaipaite ir mums tikrai labai gerai pasisekė!
Žodžiu, „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“ nesu naujokė ir šis laimėjimas nėra atsitiktinė debiutantės sėkmė, nes patirties tiek šioje laidoje, tiek kituose protų mūšiuose, tokiuose kaip „Auksinis protas“ ar „Lietuvos gimnazijų lyga“ turiu gan nemažai. Be to, šiemet prieš žaidimus tikrai nemažai ruošiausi: į priekį skaičiau vadovėlius, enciklopedijas, tyrinėjau žemėlapius, atlasus, stebėjau įvairias laidas. Anksčiau prieš tokį ruošimąsi protų mūšiams buvau nusiteikusi kiek priešiškai, maniau, kad niekada nežinosi, ko tavęs paklaus, o atspėti temų neįmanoma, tad tas pasirengimas lyg ir beprasmis. Tačiau pastebėjau, kad kartais prieš žaidimą ką nors paskaičius naujos žinios atsitiktinai praverčia, o „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“ pasitaiko klausimų ir iš mokyklinio kurso. Nusprendžiau, kad jei kažkada pravertė paskutinės nakties skaitiniai, dvi savaites padirbėjus iš peties galima įgyti nemažą pranašumą. O jei jau nusprendžiu ką nors daryti, darau rimtai, tad porą savaičių prieš finalą išnaudojau pildydama savo žinias.
Tačiau žaidimas buvo labai sunkus. Tai buvo devintas mano kartas „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ studijoje penktus metus iš eilės, tačiau niekada anksčiau nesu kovojusi tokiame įnirtingame, stipriame ir visapusio pasikaustymo reikalaujančiame mūšyje. Išnaudojome visus klausimus, tačiau pergalės dar nebuvo, žingsniavome pirmyn ir atgal prie pat finišo, bet galiausiai jį įveikiau pirma. Bet kokiu atveju, pergalė finale, „Lietuvos tūkstantmečio vaiko“ titulas ir statulėlė yra labai svarbus laimėjimas, kurį pasiekti pavyksta nedaug kam. Tačiau kai kovodama susiduri su visais galimais scenarijais, pereini per ugnį ir vandenį ir galiausiai trofėjus nugula į tavo rankas, džiaugsmas dar didesnis. Iš pradžių net nelabai supratau, kad laimėjau, nes žaidimo metu visos baigtys atrodė vienodai įmanomos ir neįmanomos. Tada apėmė didžiulis nevaržomas džiaugsmas, o kartu ir palengvėjimas bei šioks toks nuovargis. Vėliau pamažu supratau, kad aš esu „Lietuvos tūkstantmečio devintokė“, o ja tapau po žiaurios kovos, tad po didžiulių emocijų ėmiau džiaugtis ir protu. Būna visokių situacijų, kai kas šį žaidimą laimi lydimas tik didžiulės sėkmės, tačiau pergalė po tokių rungtynių, manau, nėra atsitiktinumas.

–Kam esate dėkinga už sukauptas žinias, gyvenimišką patirtį – sėkmę?
– „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ yra toks projektas, kuriame reikia tiek gausių žinių, tiek greito ir įžvalgaus loginio mąstymo, tiek intuicijos ir, žinoma, didžiulės sėkmės. Už žinias pirmiausia esu dėkinga savo tėvams, nes būtent jie pradėjo mane ugdyti dar tada, kai nelankiau mokyklos. Gerai pamenu, kad namai visada buvo pilni enciklopedijų, mėgau jas vartyti, su šeima žiūrėdavome mokslinę dokumentiką, šviečiamąsias, mokslą populiarinančias laidas, o intelektiniais žaidimais susidomėjau būdama gal penkerių (tada televizijoje pasirodė projektas „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, kurį akimirksniu pamilau, taip pat mėgau žaidimą „Šeši nuliai – milijonas“). Taip pat už žinias esu labai dėkinga visiems savo mokytojams tiek iš Senosios gimnazijos, tiek iš Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos, jie tikrai puikūs specialistai, pamokas paverčiantys ir labai įdomiomis, ir be galo naudingomis, ir dar gebantys pateikti kur kas daugiau nei parašyta vadovėlyje. Greitą reakciją ir loginį mąstymą, manau, išlavinau įvairiuose konkursuose, protų mūšiuose, gyvuose „Auksinio proto“ žaidimuose. Dalyvaujant įvairiose protų kovose būtent gebėjimas išmąstyti dažnai yra netgi svarbesnis už fenomenalią atmintį ar gausybės pabirų faktų žinojimą, tad jei kažko pasieki, tą greitą loginį mąstymą privalai turėti ir lavinti. Kitas svarbus dalykas intelektiniuose žaidimuose yra gebėjimas susitvarkyti su emocijomis, nes jos ten trykšta per kraštus, tik vieni laiko tai savyje, o kiti išleidžia į aplinką. Kamerų nebijau, prie televizijos esu įpratusi, bet nežinau, kokie geležiniai nervai turi būti, kad lemiamu žaidimo momentu nesinervintum, o aš iš prigimties esu emocionalus žmogus ir jei kažką jaučiu, nelabai moku to paslėpti savyje. Tad tenka „išsitaškyti“, bet kartais tai, manau, padeda nuleisti garą ir susikaupti. O dėl sėkmės, ko gero, turėčiau dėkoti Dievui ar kažkokioms kitoms aukštesnėms jėgoms, nes formulės, kaip ją pasigauti, vargu ar kas žino.

–Ar kurį nors mokytoją, prisidėjusį (-ią) prie jūsų ugdymo, išskirtumėte?
–Esu dėkinga visiems Palangos senosios gimnazijos mokytojams ir darbuotojams, nes palaikymo sulaukiau didžiulio. Išskirti galėčiau direktorių Leoną Šidlauską, geografijos mokytoją Nerijų Vaišvilą, lietuvių kalbos mokytoją Jūratę Galinauskienę, auklėtoją ir anglų kalbos mokytoją Vitaly Kirilov. Labai dėkinga esu ir Palangos Vlado Jurgučio pagrindinei mokyklai, ten mano žinių bagažas irgi stipriai pagausėjo, o palaikymas buvo labai didelis ir nuoširdus. Ypač dėkoju direktorei Laimutei Benetienei ir auklėtojui Artūrui Podlinevui. O už pačias pirmąsias žinias ir esminius pagrindus esu dėkinga pradinių klasių mokytojai Gražinai Apšegienei ir, žinoma, savo šeimai.

–Ar „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“ yra pavydo, intrigų, keršto? Būkite atvira, prašau...

– „Tūkstantmečio vaikuose“ – taip pat kaip sporte: didžiulis azartas, nežmoniška konkurencija, gausybė adrenalino, kartais netgi šiokios tokios sirgalių kovos, emocijų protrūkiai ir begalinis troškimas laimėti. Žinoma, viskas labai priklauso nuo dalyvio kaip žmogaus, jei jis nėra labai stiprus, įvertina savo realias galimybes ir atvažiavo į laidą tiesiog pažaisti, didžiulio azarto ir nusivylimo pralaimėjus kaip ir nėra. Bet kai susitinka vienas kito verti varžovai, jaučiantys, kad gali pasiekti daug, prasideda titaniška kova. Palaikymo komandos pradeda ne tik garsiai skanduoti už savo dalyvį, bet ir šnairuoti į priešininko sirgalius. O patys dalyviai, kol vedėjas skaito klausimą varžovui, už nugaros laiko kumščius, kad priešininkas neatsakytų ir atsirastų galimybė jį pavogti. O šiemet atsiradus naujai taisyklei, kad paskutiniame etape atsakius teisingai eini į priekį, o neteisingai – atgal, kiekvienas taškelis tampa be galo svarbus. Superfinale su varžovu išnaudojome visus tritaškius ir dvitaškius, žingsniavome pirmyn ir atgal, abu po ne vieną kartą buvome patikėję tiek savo pergale, tiek pralaimėjimu, o galiausiai žaidimą užbaigėme su vieno taško vertais klausimais, kai išsiveržiau tiek, kad priešininkas nebegalėjo manęs pavyti. Kai tas paskutinis etapas užima daugiau nei pusę žaidimo, kai matosi, kad jėgos apylygės ir laimės sėkmė, bet pergalė nei vienam neartėja ir prasideda klausimų vagystės ir žingsniavimas pirmyn ir atgal, natūralu, kad kartais varžovui ir gerklę perkąsti nori. Ypač tada, kai su tuo pačiu žmogumi jau esi buvusi analogiškoje situacijoje ir nori atsikeršyti. Bet tai yra žaidimas, ir gražiausia man yra tada, kai po žaidimo sugebame vienas kitam nusišypsoti, paspausti ranką, padėkoti už žaidimą ir palinkėti sėkmės. Žaidime aš už įnirtingą kovą ir azartą, po žaidimo – už pagarbą vienas kitam. Pati „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“ esu užmezgusi ne vieną šiltą ryšį su savo varžovais ar jų artimaisiais. Bet yra tokių žmonių, kurie neskiria žaidybinių situacijų nuo civilizuotų santykių. Jiems kova ir bendravimas – vienas ir tas pats laukas. Su tokiais žmonėmis nelabai turiu apie ką kalbėti ir galiu tik pasiūlyti kažką pakeisti savo vertybių skalėje.

–O socialinėje erdvėje visi buvo jums geranoriški? Kaip susitvarkėte su piktukais ir rūgštukais joje?
–Kai laimėjau, daugybė mano draugų, giminaičių, pažįstamų ar net akyse nematytų palangiškių ar žmonių iš visos Lietuvos pradėjo tiesiog ūžti iš džiaugsmo. Sulaukiau galybės sveikinimų, malonių atsiliepimų, nuoširdžių žinučių ir pasidalinimų iš žmonių, kurie man nebūtinai yra gerai pažįstami ar artimi, palangiškiai pradėjo dalintis šia žinia savo profiliuose ir džiaugtis kartu su manimi. Tokios reakcijos duoda suprasti, kad šį projektą seka nemaža dalis Lietuvos žmonių, o ši pergalė nėra tik asmeninė. Manau, visi miestai norėtų turėti „Lietuvos tūkstantmečio vaiką“ iš savo mokyklos, bet ne visiems pavyksta tai padaryti, jau dalyvavimas yra nemažas laimėjimas, nes žaisti ten galimybę turi tik po aštuoniolika vaikų nuo kiekvienos klasės. Tačiau buvo labai malonu, kai daugybė žmonių mano pergale džiaugėsi kaip už save, jie įrodė, kad Palanga labai vertina tai, kad šiųmetis „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ trofėjus yra čia. Kaip juokavau, bent Palanga trumpam susirgo ne tik krepšiniu, bet ir „Lietuvos tūkstantmečio vaikais“. Man labai smagu, kad taip suvienyti gali ne tik sportas, bet ir protų mūšiai!
Žinoma, visada yra žmonių, kuriems kažkas nepatinka, yra ir tokių, kurie visus įrašus internete teršia savo tūžmingais komentarais. Jei darai kažką viešumoje, negali įtikti visiems, nebent esi prisitaikėlis. Vieni tave nuoširdžiai palaiko, kiti iš pradžių bando prisišlieti, bet pamatę, kad man, pavyzdžiui, kažkas sekasi geriau, pereina į kitą barikadų pusę. Yra ir pavyduolių, jų turi visi, kas kažko siekia. Taip surėdyta žmonija, kad vieni dirba, kiti juos palaiko ir džiaugiasi sėkme, o treti neapsikenčia, kad jiems taip nepavyksta ir ima pavydėti. To išvengia tik tie, kurie galvą slepia smėlyje. Tad tokių dalykų visiškai nesureikšminu, neskiriu jiems savo laiko ir jėgų, nes kovoti su tais, kurie nesusitvarkę savo gyvenimų koreguoja kitus, yra bepramiška.

–Spėju, kad ir mokykloje esate žvaigždė – gi per televiziją rodė ir dar tokį populiarių vaikų žaidimą laimėjote. Ar mėgaujatės dėmesiu? Neužriesite nosies?
–Tai, kad per televiziją rodė, man nėra didžiulis įvykis: buvau ir įvairiuose Vaikų forumuose, ir projekte „Lietuvos nerealieji“, ir „Auksiniame prote“, ir keliose radijo laidose, ir spaudoje... Tapo įprasta, kad sulaukiu dėmesio ir mokykloje, ir mieste, gaunu ir įvairių žinučių iš kartais visai nepažįstamų žmonių... Nesu intravertė, mėgstu būti dėmesio centre, esu vaidinusi ir teatre, tad su dėmesiu susitvarkyti man nėra sunku. Žinoma, būna dienų, kai nenori nieko matyti ir nieko girdėti, bet tokių momentų pasitaiko kiekvienam. Nesijaučiu visiškai patenkinta savimi ir labai noriu kasdien judėti į priekį, tad manau, kad nosies per daug neriečiu.

–Pavyduolės merginos galbūt jums ir švysteli pavymui: „Gi čia ta akiniuotė moksliukė...“ Įsižeidžiate?
–Kol kas tokios nuomonės susilaukti neteko. Esu gana komunikabili, be to, manyje labai svarbus yra ne tik mokslo, bet ir meniškasis polius, esu kūrybinga, iniciatyvi ir tik moksliuke mane pavadinti nebūtų tikslu. Pavydo gal ir yra, bet jo, manau, susilaukia kiekvienas žmogus, kuriam kažkas sekasi arba kuris siekia kažko daugiau nei visi kiti. O kas dėl akinių, dabar tai yra labai madinga aksesuaras, paįvairinantis stilių! Galėčiau nešioti linzes, bet man stilingi akiniai patinka, tad juos ir renkuosi.

–O ką atsakytumėte tiems, kurie pastebi, kad užuot mėgaudamasi nerūpestinga vaikyste, dirbate išsijuosusi – dalyvaujate konkursuose, nuolat kely į Vilnių?
–Turiu tokį požiūrį, kad jei nori kažko pasiekti, turi daug ir sunkiai dirbti. Tai vienintelis kelias į tikslą, niekas jo nepadės ant lėkštutės neatneš ir nepadės. Dalyvauti „Tūkstantmečio vaikuose“ svajojau jau pradinėse klasėse, ko gero, tada ir pradėjau viskuo domėtis ir tam ruoštis, penktoje klasėje atsirado noras pasiekti kažko literatūroje ir parodyti, kad šioje srityje daug ką gali ir dvylikametė. Esu labai užsispyrusi, tad jei tik turiu motyvacijos, galiu dirbti labai daug ir smagiai. Be to, anksti sulaukiau sėkmės, apčiuopiami rezultatai parodė, kad jei tik padirbu stipriau, įdedu daugiau laiko ir jėgų siekti kažkokiam konkrečiam tikslui, galiu labai daug. Po kiek laiko pamačiau, kad viskas veikia tarsi mechanizmas – pasiekimai ir vėliau atneša vaisių, o kasdien siekdama savo tikslo pasieki tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Žinoma, kartais pavargstu, nusibosta tai, kad po vieno renginio iš karto laukia kitas projektas ir dar kokia nors olimpiada, kad negaliu tiesiog sustoti, nusiraminti ir bent keletą dienų pagyventi be įtampos ir krūvos veiklų. Bet tada prisimenu ne tik džiaugsmą, kurį patiriu kažko pasiekusi ar sulaukusi įdomaus pasiūlymo, bet tuos momentus, kai tokios ramios dienos ateina. Gal tai savotiškas išpuikimas, bet tada man pasidaro tiesiog nuobodu gyventi įprastą gyvenimą be jokių planų, tikslų ir įdomesnių užsiėmimų. Taip, daugybė mano bendraamžių gyvena nerūpestingą gyvenimą ir rūpinasi tik keliomis dienomis į priekį, aš dirbu daug ir dažnai tenka kai ko dėl to atsisakyti, bet tik dėl to gyvenu labai įdomų gyvenimą, kupiną dažnų išvykų, netikėtų pasiūlymų, naujų patirčių ir pačių įdomiausių žmonių šalia.

–Jeigu galėtumėte rinktis, už kieno teises, tapusi žinoma, kovoti, atstovauti, kokia asmenų grupė tai būtų?
–Be abejonės, vaikai. Pati esu dalyvavusi specialioje Vaikų gynimo dienai skirtoje laidoje „Tiesa ar drąsa“, JT Vaiko teisių konvencijos 30-mečiui skirtame Vaikų forume, organizuotame LR Vyriausybės ir Vaiko teisių tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, diskutavusi apie galimybės augti saugiai, laisvai, meilės apsuptyje, ugdant savo talentus ir būnant savimi svarbą. Mes nuolatos girdime apie vaikų teises, suaugę žmonės kalba, kad jaunimas jų turi netgi per daug, tačiau labai nustebau išgirdusi, kad tik prieš trisdešimt metų Jungtinės Tautos paskelbė dokumentą, kuriame toks terminas konkrečiai apibrėžtas ir konvenciją ratifikavusios šalys įpareigotos tas teises visomis jėgomis saugoti. Kol kas konvenciją yra ratifikavusios 95 valstybės, tačiau vaikų teisių padėtis visose šalyse labai stipriai skiriasi ir kai kurių valstybių vadovams nė motais kasmet gaunami įspėjimai apie kritinę vaikų padėtį, kai gausybė žmonių gyvena gatvėse. Tad jei turėčiau svarų balsą, drąsiai kalbėčiau ir padėčiau tiek skurstantiems ir mokyklų nelankantiems trečiųjų šalių vaikams, tiek labiau išsivysčiusiose valstybėse gyvenantiems, tačiau skleistis maksimaliai negalintiems jaunuoliams.

–Ar jūsų pamokų lankomumas ir įvertinimai nepablogėjo dėl jūsų didelio užimtumo?
–Nors ir turiu daug veiklų, mokslams tikrai skiriu daug dėmesio ir laiko, ir visiškai nesvarbu, ar turiu pašalinių reikalų, ar ne, mokymasis mano gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų. Tad kaip ir anksčiau mokausi tik dešimtukais (mano semestro pažymių sąraše tėra tik vienas devynetas ir jokių žemesnių balų). Dėl užimtumo lankomumas nenukenčia, pastaruoju metu kurį laiką dalyvauti pamokose negalėjau ne dėl gausybės renginių, o dėl kojos traumos.

–Ar jums svarbi intuicija?
–Kaip ir kiekvienam emocionaliam žmogui ar menininkui, man ji irgi svarbi. Tikiu ne tik racionaliais dalykais, bet ir sėkme, kažkuo aukštesniu, kartais ženklais, kuriuos mums atsiunčia, bet ne visi gali ar nori juos pastebėti, taip pat smagiais sutapimais, suvedančiais žmones ar nulemiančiais neeilinę situaciją. Kartais visa galybė įvykių signalizuoja, kad kažkas bus negerai, tada tik dar stipriau kimbuosi į viską ir stengiuosi juos sustabdyti, o kai pasidaro sunku, prisimenu tuos momentus, kai tarsi kažin kokie ženklai rodo, kad šįkart viskas turi būti kaip niekad puikiai, ir tie ženklai mane ramina, kad taip ir bus. Kažkam tai atrodytų kvaila ar juokinga, tačiau kuo gyvenime tikėsi, tas ir bus. Racionalūs žmonės tiki tik logiškai paaiškinamais dalykais ir į intuicijas numoja ranka, todėl jie ir neatkreipia dėmesio į įvairius sutapimus, o tie, kas mano, kad pasaulyje yra kažkas daugiau nei tik racionalūs faktai, neužsimerkia prieš akivaizdžius dėsningumus ir jiems kartais tai padeda, bent jau šiek tiek palengvina gyvenimą.
O jei kalbėtume apie intuiciją ir intelektinius žaidimus, noriu pasakyti, kad kaip ir sporte, taip ir „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“ labai svarbus emocinis nusiteikimas. Jei į studiją atvyksi pirma laiko pralaimėjusi ir bijosi kiekvieno teisingo varžovo atsakymo, nesėkmė jau užkoduota. Jei laimėsi anksčiau laiko, gresia perdegimas, o jei į viską žiūrėsi ramiai ir blaiviu protu įvertinus savo galimybes, tikrai gali sulaukti sėkmės. Tačiau faktas, kad vien su atsakymų spėliojimu nelaimėsi. Neretai išgirdusi klausimą turiu du galimus atsakymo variantus, tačiau jei pasakysi abu, atsakymas nebus užskaitytas ir jį pasivogs varžovas. Tad turi labai greitai išsirinkti vieną iš dviejų, ir pikčiausia būna tada, kai pasirenki ne tą, o tas, kurį palikai, išties yra teisingas. Bet tai – sėkmės reikalas.

–Kaip jūsų kūryba? Kada tikėtis jūsų naujos knygos? Ir apie ką ji bus?
–Kūryba yra vienas pagrindinių dalykų mano gyvenime. Nors ir esu užimta, tai yra ta veikla, kuriai randu laiko net tada, kai turiu gausybę reikalų. Žinoma, eilėraščio iš nieko neparašysi, reikia tam tikro papildomo dirgiklio, tačiau kai jis yra, metu visus kitus reikalus ir rašau. Su proza ar publicistika kas kita, tam reikia ilgalaikio ir kruopštaus darbo, tad tokio tipo kūrinius dažniausiai rašau per atostogas, vasarą, kai galiu šimtu procentų tam atsidėti ir nuosekliai padirbėti. Pastarasis laikotarpis gausus eilėraščių ir įvairių stilistinių, formos pokyčių, o vasarą nemažai laiko skyriau ir prozai. Prieš keletą mėnesių Respublikiniame mokinių epistolinio rašinio konkurse „Laiškas Baliui Sruogai“ laimėjau III vietą, dabar ruošiuosi Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursui. O dėl knygos, manau, kol kas dar anksti kalbėti, viskam savas laikas. Ateis tas momentas, kai pasijusiu iki galo subrendusi ir paruošusi savo eilėraščius knygai, tada ir rasis tekstų rinkinys. Jei plėtosiu prozą, tolimesnėje ateityje gal ir galima tikėtis novelių ar apsakymų knygos, o kažkada gal ir romaną sukursiu. Idėjų turiu, tad manau, kad anksčiau ar vėliau tai vis tiek įvyks.

–Ar jūsų mintys jau – apie naujus televizijos projektus? Turite pakvietimų?
–„Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ finalo nugalėtojas pagal žaidimo taisykles deleguojamas į aukštesnės klasės finalą, tad po kiek laiko vėl vyksiu į LRT kautis su gudriausiais Lietuvos dešimtokais. Taip pat turiu minčių dalyvauti intelektiniame žaidime „Kas ir kodėl?“. O kas bus po kelių mėnesių, dar nežinau, tačiau bet kokiu atveju esu atvira visiems pasiūlymams, kolaboracijoms ir avantiūroms!

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Sausio 27-29 dienomis Palangos senosios gimnazijos gimnazistė Mūza Svetickaitė dalyvavo „Lietuvos tūkstantmečio vaikų” filmavimuose LRT.  Palangiškė nurungė visus varžovus ir trečiąkart iš eilės tapo „Lietuvos tūkstantmečio vienuoliktoke”. 


Prasiplėtusiam „Gradiali“ pernai prireikė per 10 tūkst. kubų vandens daugiau ir per 2019 metus sunaudojęs apie 24,7 tūkst. kubų šis sveikatos centras tapo vandens pirkimo lyderis, kuris gerokai atitrūko 21 tūkst. kubų vandens ribos nepasiekusios "Palangos gintaro" sanatorijos bei "Palangos" viešbučių komplekso.


Palangos miesto socialinių paslaugų centras (Globos centras),įgyvendindamas projektą „Atvira bendruomenė“ kartu su verslo ir lyderystės akademija „In corpore“, rugsėjo 4 d. suorganizavo renginį „Gerumo sala“.  


Palangos galerijoje "Ramybė" atidarytos dvi parodos: Šiuolaikinės autorinės juvelyrikos paroda "Simbiozė" ir tapybos paroda "Multivitaminai".


Vienu asmeniniu įvykiu šiandien noriu su jumis visais pasidalinti: šią savaitę miniu savo darbo laikraštyje „Palangos tiltas“ ir portale www.palangostiltas.lt dešimtmetį.


Pirmadienį, balandžio 20-ąją, posėdžiavusi Savivaldybės darbo grupė Pasiūlymams dėl priemonių, susijusių su COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo sukeltų ekonominių pasekmių mažinimu, rengti, numatė priemones, kurios padės kurorte sušvelninti karantino sukeltas neigiamas pasekmes Palangos gyventojams ir verslui. Darbo grupės siūlymus svarstys ir galutinius sprendimus kitą...


Šiemet pasitinkame dvasinio atgimimo, tikėjimo išganymo, atsinaujinimo šventę ne taip, kaip visada. Deja, veikiami užklupusios pandemijos pasekmių. Šie iššūkiai yra raktas į mūsų vidinę ramybę. Todėl norėčiau palinkėti ryžto, stiprybės ir suvokimo, jog po žiemos ateina pavasaris, gyvenimas visada nugali sąstingį, sunkumai praeina.


Laiškanešiai karantino metu turi labiau suktis: siuntų padaugėjo, be to, laiškanešiai į namus atneša ne tik mėgstamą leidinį, tačiau ir socialines išmokas, kai kam - ir pensijas. "Palangos tiltas" kalbėjosi su "Lietuvos pašto" Palangos skyriaus vadove Modesta Mėliūniene.


Palangiškė gimnazistė Mūza Svetickaitė padarė, ko dar iki šio nepavyko nė vienam kitam LRT TV žaidimo "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" dalyviams - ji laimėjo ne tik devintokų finalą (Mūza - devintokė), tačiau taip pat ir dešimtokų bei vienuoliktokų.


Retų gabumų ir užsispyrimo vaikas? Darbštuolė ar genijus? Mūza Svetickaitė, prieš savaitę tapusi populiarios Lietuvos Televizijos (LTV) laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikas“ nugalėtoja tarp talentingiausių šalies devintokų, „Palangos tiltui“ prisipažino, kad apie dalyvavimą šiame projekte pradėjo svajoti, kai jai tebuvę keturi.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius