Nepakenčiu, kai rimti žmonės – ir kandidatai į Seimą! –„grybauja į lankas“

Iniciatyvos „Žinau, už ką balsuoju“ surengti kandidatų į Seimą Kretingos-Palangos rinkimų apygardoje debatai Kretingoje neliko be dėmesio: Šv. Antano Rūmų salė buvo pilnutėlė, o debatų video transliaciją (www.palangostiltas.lt suteikė tokią galimybę pirmąkart!) stebėjo ne viena dešimtis palangiškių namuose.
Gaila, kad debatuose iš aštuonių kandidatų apygardoje dalyvavo tik penki: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatas Vaidotas Bacevičius, Socialdemokratų partijos kandidatas Antanas Vinkus, Liberalų sąjūdžio kandidatė Jolita Vaickienė, Lietuvos centro partijos kandidatas Nerijus Stasiulis ir Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) kandidatė Janė Narvilienė.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Arūnas Merkelis debatuose nedalyvavo dėl ligos, Darbo partijos kandidatas Vytautas Ročys – dėl darbo reikalų, o kodėl neatvyko partijos Tvarka ir teisingumas kandidatas Edgaras Bernotas, organizatoriai paaiškinti negalėjo.
Debatų moderatorei Ritai Miliūtei (beje, kretingiškei, dėl to ir debatams buvo pasirinkta Kretinga, o ne Palanga, nors pastarojoje buvo pirmiausia jie suplanuoti) tvirtai, kaip visada, į rankas paėmus diskusijos vadžias ir neleidžiant dalyviams per toli „nugrybauti“ į šalį, man, rinkėjui, norėjosi, kad siekdami Seimo nario mandato –ir rinkėjų palankumo! – debatų dalyviai atsakinėtų į užduodamus klausimus tiksliai, su išmanymu, pasiūlant naujų problemos sprendimo būdų (tai yra esamų įstatymų keitimo ar naujų įstatymų inicijavimo pasiūlymų) bei parodytų asmeninį žavesį, oratorystės sugebėjimų...
Vertinant kandidatų pasirodymą pagal išvardintus kriterijus, krito į akis, kad kai kurie kandidatai, sulaukę tiesaus klausimo, buvo linkę jį „apeiti“, „grybauti į lankas“, dėstyti savo mintis iš ankstinio minčių paruoštuko (kai kurie kandidatai nesibaidė ir šiurenti krūveles popierių ruošdamiesi atsakymui).
Ne vienas debatų žiūrovas sutiko, o aš jiems pritarčiau, kad tiksliausiai į R. Miliūtės klausimus atsakinėjo du kandidatai: V. Bacevičius ir J. Vaickienė. Nenuostabu: pirmasis jau „krimto“ Seimo nario duoną 2008–2012 metų kadencijoje, o J. Vaickienė baigia darbą Seime.
A. Vinkus debatų pradžioje, atsakinėdamas į klausimus, kartais atrodė šiek tiek per emocionalus, vis viršijo visiems dalyviams suteiktą minutę pasisakymams, dėl to jis nekart buvo R. Miliūtės nutrauktas. Bet įpusėjus debatams, ir jis prisitaikė prie reiklios vedėjos: atsakinėjo trumpai ir dalykiškai.
Kita vertus, ryškia, vaizdinga kalba, pilna jausmų atsakinėję N. Stasiulis ir J. Narvilienė taip pat laimėjo dalies žiūrovų simpatijas. Ypač charizmatišikai skambėjo pirmasis, nuolat pabrėždavęs tautiškumo, bendruomeniškumo temas. N. Stasiulis teigė, be kita ko, kad Lietuva po 25 metų vadovavimo jai tradicinėms partijoms serga „ketvirtos stadijos vėžiu“. Toks pareiškimas, neabejotinai, buvo skirtas „protesto balsams“: žmonėms, nusivylusiems tradicinėmis partijomis.
Į pastaruosius, žinoma, pretenduoja taip pat Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatai. Apmaudu, kad debatuose dėl ligos negalėjo dalyvauti jos kandidatas Kretingos-Palangos rinkimų apygardoje A. Merkelis.
Politika – ne teatras (o gal yra?), bet asmeninis žavesys, susidedantis iš charizmos, geros oratorystės ir sugebėjimo „pataikyti“ į visuomenės (rinkėjų) lūkesčius (ar ne dėl to kaip kometa savo laiku į viršų šovė Darbo partijos įsteigėjas Viktoras Uspaskichas?), – itin svarbus laimint rinkėjų simpatijas.
Šia prasme, ir V. Bacevičius, ir J. Vaickienė atrodė pernelyg „šalti“, oficialūs ar net vangūs palyginti su likusiu trejetuku. Labai knietėjo pamatyti gerbiamą Vaidotą bei Jolitą ir kitokius: apeliuojančius į salę, demonstruojančius humoro jausmą, atskleidžiančius savo asmenybių patrauklumą, bet to nebuvo.
A. Vinkus gan sėkmingai manipuliavo asmeniniu žavesiu, prisiminė kelias istorijas „širdims suvirpinti“ (o jų ypač daug pateikė J. Narvilienė, pavyzdžiui, tarp didžiausių trijų savo kaip buvusios Seimo narės darbų išskyrusi pagalbą žmogui, kurį slėgė sunkūs, bet, anot kandidatės, nepagrįsti kaltinimai), lydė jas cituodamas įstatymus bei Vyriausybės programos nuostatas.
Vertinant debatų dalyvius pagal kitą kriterijų, kompetenciją, natūralu, kad Seimui nesvetimi V. Bacevičius ir J. Vaickienė „skambėjo“, kaip žinantys, ką sakantys. Konservatorius, bene vienintelis iš dalyvių, dažniau nei kiti minėjo konkrečius įstatymus, daugelio nuomone, geriausiai atsakė į „blitz“ klausimus apie Konstituciją. Nenuostabu, TS-LKD atstovas – pagal išsilavinimą yra teisininkas.
Kalbant apie „factchecking“ (teiginių atitikimą faktams), J. Vaickienės pasiūlymas pakeisti savivaldybės kontrolierių pavaldumą – juos „padarant“ atsakingais „naujai įkurtai institucijai“, buvo gan abejotinas: atrodė, kad kandidatė perša mintį, jog kontrolieriai yra atsakingi vietos savivaldybėms ar jų Taryboms, nors taip nėra.
Ko labiausiai pasigedau kandidatų pasisakymuose – naujų idėjų, naujų įstatymų pasiūlymų. Beveik visi kandidatai tik konstatavo padėtį, bet nesiūlė išeičių iš probleminių situacijų.
V. Bacevičius, daugiausia iš kitų kandidatų, rėmėsi partijos rinkimų programa. A. Vinkus citavo Vyriausybės programos nuostatas, N. Stasiulis vis pabrėžė svarbą suteikti vietos bendruomenėms daugiau galių, o J. Narvilienė vis pabrėždavo žiniasklaidos reikšmę.
Jos pasiūlymas „jeigu kuris nors valdininkas „blogai“ pakliuvo į spaudą, jau kitą dieną reikia jį atleisti“ gerokai pralinksmino salę.
„Gaila, kad žurnalistams paviešinus bėdas, toliau niekas nedaroma“, – pabrėžė ji. Nors man, kaip laikraščio redaktoriui, labai norėjosi, kad pasakiusi tai, ji būtų pasiūliusi, kaip tai pasiekti.
Ar negalėjo ji, pavyzdžiui, pasiūlyti Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kad žiniasklaidai iškėlus bėdą, savivaldybei ar bet kuriai kitai valstybės institucijai būtų privalu į kritiką atsakyti per dvi savaites, tarkime?
R. Miliūtei klausiant, kaip pažaboti korupciją šalyje, žiūrovai naujų minčių iš kandidatų į Seimą neišgirdo: N. Stasiulis siūlė didinti valdymo organų kontrolę, siekti, kad Seimo nariai taptų labiau atskaitingi visuomenei, o visi pirkimai turi būti vieši; J. Vaickienė siūlė „visus sprendimus“ skelbti viešai (o kurie gi sprendimai susiję su korupcijos prevencija yra nevieši?), A. Vinkus siūlė tokiai kovai įvesti priimamų žmonių į valstybės postus atestaciją („Svarbiausia, žmonių padorumas“, – pabrėžė jis, bet gi Seimas – ne vaikų darželis ar bažnyčia); kovojant su korupcija, V. Bacevičius siūlė skirti daugiau lėšų Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT). Ar tai jau išsigelbėjimas?
Labai tikėjausi, kad ponai kandidatai, atsakydami į klausimą dėl korupcijos, pasidalins (žinoma, jeigu yra girdėję) vakarų valstybių gerąja patirtimi kovoje su korupcija, ar prisimins, kad, pavyzdžiui, Palangos savivaldybės Antikorupcijos komisijai vadovauja miesto vicemeras. Kaip ir kitose savivaldybėse, tokios komisijos pirmininkai yra valdančiosios koalicijos atstovai.
Kaip gali tuomet tikėtis, kad kova prieš korupciją gali būti sėkminga? Kodėl, ponai kandidatai į Seimą, negalėjote pasiūlyti, kad tokių komisijų pirmininkai kiekvienoje iš 60 savivaldybių turi būti skiriami... pačios Prezidentės dekretu? Kaip teisėjai?
Ach, neleidžia įstatymai, sakote? Bet gi jūs ir einate į Seimą jų keisti bei priimti!
Deja, ką reikėtų keisti jau veikiančiuose įstatymuose (tik bene vienas kandidatas paminėjo konkretų įstatymą!) ir kokių jų naujų priėmimų reikėtų inicijuoti, nelabai žiūrovai ir išgirdo.
Žodžiu, debatuose buvo ne tik įdomu, bet ir linksma ar net graudu, kad neturime geresnių, ryškesnių, įdomesnių, etc. kandidatų. Panašu, kad dauguma jau yra nusprendę už ką balsuosią. Prieš juos, R. Miliūtei paprašius pakelti rankas, kas jau tvirtai žiną, už ką balsuosią rinkimuose, dauguma tai padarė.
Tik nesuklyskime pasirinkdami!