Palangos „Pušynas“ po reabilitacijos atgal į frontą išlydėjo šešis ukrainiečius karius (FOTO GALERIJA)

Palydint ukrainiečių karius po reabilitacijos poilsio ir reabilitacijos centre „Pušynas“ ir besiklausant jų patirtų pasakojimų apie sužalojimus, gomuryje, regis, akimirkai užstrigo kažkoks gumulas: „Smegenų kontūzija. Plėštinė žaizda. Šautinė žaizda kepenyse. Nugaros trauma. Akies sužeidimas. Apkurtimas, komplikacijos,“ – girdėjau. Visiems devyniems vyrams – nuo 22 iki 38 metų.

Vienintelė moteris 18 vyrų grupėje, Svetlana (vardai dėl svečių saugumo – pakeisti – aut.) turi siaubingą istoriją – per Rusijos bombardavimus žuvo jos vyras ir sūnus.

„Regis, ji dar nesuvokia, kas įvyko. Patyrė sunkią kelio traumą, smegenų kontūziją, bet čia pas mus ir ji gerokai atsigavo, pradėjo vaikščioti – pradžioje buvo neįgaliosios vežimėlyje, ėmė gyviau reaguoti į aplinką,“ – „Palangos tiltui“ sakė Tomas Julius Žulkus, „Pušynas“ direktorius.

Po daugiau nei dvejų savaičių Palangoje visi kariai jaučiasi žymiai geriau – išgydė ar apgydė kūno žaizdas bei psichologines traumas.

Sprendimą Lietuvoje reabilitacijos paslaugas suteikti daugiau kaip šimtui Ukrainos karių priėmė Lietuvos vyriausybė – ji apmokėjo jas privalomojo sveikatos draudimo lėšomis.

Į „Pušyną“ atvyko devyni ukrainiečiai, tiek pat – į Palangos reabilitacijos ligoninę, dar šeši– į sanatoriją „Linas.“

Išlydėdamas karius atgal į Ukrainą T. J. Žulkus linkėjo: „Tikime, kad galėjome pagelbėti jums, kuo galėjome. Mums tai buvo nauja ir labai unikali patirtis.“

„Čia – nuostabu: jūra, tokios pušys, niekur neskubantys atsipalaidavę žmonės, jūra. Ačiū jums visiems labai už viską,“ – stebėjosi ir dėkojo Igoris, 30-etis ukrainietis.

Tomui Žulkui pasiteiravus, koks bus tolimesnis ukrainiečių kelias, vienas jų, Aleksandras, sakė: „Grįšime į dislokacijos vietas, imsime ginklus į rankas ir toliau kovosime už Ukrainos laisvę. Tikimės, kad nors trumpam pavyks ir su šeimomis grįžus pasimatyti.“

„Pušyno“ vadovą giliai palietė karių papasakotos istorijos: „Vakare dar visi geria arbatą, naktį įvyksta bombardavimas, ir visi skuba iš griuvenų traukti žuvusiųjų ar sunkiai sužeistų draugų kūnus.“

Kariai į žinomą Palangos sanatoriją atvyko dar saulei nepatekėjus.

„Pradėjome juos skaičiuoti – keturių ar penkių pagal sąrašą pasigedau. Net neramu pasidarė. O pasirodo, kad jie pirmiausia nuėjo į jūrą išsimaudyti,“ – šyptelėjo prisiminęs T. J. Žulkus.

Anot jo, daugeliui karių jūra – didžiausias atradimas.

Kaip pasakojo T. J. Žulkus, pradžioje svečiai buvo itin įsitempę, kai kurie – net karingi: „Vos ne reikalavo duoti ginklus, veržėsi grįžti į Ukrainą. Tačiau netrukus aprimo – nuramino nervus.“

Vykstant reabilitacijai, kai kurie kariai į Palangą pasikvietė savo žmonas ir vaikus – patys apmokėjo už jų apgyvendinimą kurorto viešbučiuose, poilsio namuose ar privačiame sektoriuje.

T. J. Žulkus asmeniškai pasirūpino, kad kariai pamatytų tradicinį auto ralį Palangoje, „Aurum 1006 km“ lenktynes.

„Kariams organizavome ir daugiau įdomių išvykų – ir į Klaipėdos Delfinariumą, ir į Nidą, ir į Gintaro muziejų, Palangos krašto muziejų čia, Palangoje,“ – pasakojo „Pušynas“ direktorius.

Ukrainiečiai Palangoje susitiko ir su meru Šarūnu Vaitkumi, kitais miesto savivaldybės Tarybos nariais.

„Pušyno“ vadovas nežino, ar į sanatoriją reabilitacijai atvyks daugiau sužalotų ukrainiečių kareivių.

„Jeigu bus, rūpinsimės kaip ir jumis,“ – pažadėjo T. J. Žulkus.

Jį kariai iš karo draskomos šalies skubėjo patikinti: „Mes visiems papasakosime, kokie nuostabi yra Palanga ir jūsų reabilitacijos bei poilsio centras.“