Paslaptingasis Naglio kalnas Palangoje: keisti kapai, palaidojimas be galvos ir pagonybės pėdsakai

Palangos šiaurinėje dalyje, visai šalia populiaraus dviračių tako stūkso pušų šešėliuose skendinti kopa, kurią galima vadinti vienu mįslingiausių ir įdomiausių šio kurorto mitologinių bei archeologinių objektų.

Tai – Naglio kalnas, kurį anksčiau vadino Olando kepure, Kapų kalnu, Koronių kalnu, Švedkapiais, Žuvėdų kapais, Prakeiktu kalnu. Legendinė mitinio karžygio, kunigaikščio Naglio kapavietė, o sykiu ir mokslininkų dėmesio sulaukusi pagoniška šventvietė su realiais ir net šiurpą keliančiais žmonių palaidojimais.

Pasakojimai apie „naglos mirties“ kalną, skirtą nekrikštytiems vaikams, savižudžiams, skenduoliams – laužti ne iš piršto: kopos viršūnėje aptikti patys keisčiausi kapai. Nuo vos gimusių kūdikių, ypač gražiai į dausas su gintariukais išlydėtos mergaitės iki paslaptingo vyro, tiesiog įmesto į kapo duobę aukštyn kojomis ir... be galvos. 

Pavadinimų paletė 

Vieninteliu Naglio kalno vardu dabar vadiname 7 metrų aukščio reliktinę kopą buvusios Litorinos jūros terasoje, kuri susidarė maždaug prieš 3–4 tūkst. metų. Kopa – išsiskirianti bendrame kraštovaizdžio fone, todėl nuo seno jai tekęs ypatingas vaidmuo. 

Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius (1851–1927) nedidelėje knygutėje „Iš Palangos istorijos“ (1922 m.) rašė, jog dar XVIII a. fiksuojamas su laivyba, marinistika susijęs kopos pavadinimas. Šalia jos, beje, egzistavo ir Senoji Palanga (jos pėdsakų būta dar XIX a.), kurią vietiniai vadinę Senuoju uostu.

Minimi 1776 m., kai mainais už Lachovo grafystę buvo perleistas Palangos valdymas vyskupui, kunigaikščiui Jakubui Massalskiui (1726–1794).

„Iš jo valdymo laikų tik tiek yra žinoma, kad jis buvęs užsimanęs ant šiaurės link nuo Palangos stūkstančio kalno „Holländische Mütze„ (išvertus iš vokiečių kalbos – Olando kepurė; tokiu pačiu pavadinimu žinomas iš pajūrio skardis tarp Girulių bei Karklės – aut. past.) vadinamo, visas pušis iškirsti, bet nuo šio sumanymo atsisakęs, Holandijos laivūnų marininkų prašomas ir gaudamas iš jų didokų dovanų“, – rašė J. Basanavičius. 

Daktaras cituoja tautosakininką Liudviką Adomą Jucevičių (1813–1846), kuris žymus tuo, jog pirmasis 1842 m. išspausdino legendą apie Jūratę ir Kastytį. 

„Atvykęs į tą miestelį (Palangą – aut. past.) išsirengiau vaikštynių nuo kalno vietinių gyventojų „Holenderski kapelusz„ (liet. Olando kepurė – aut. past.) vadinamo pradedant. Iš tikrųjų žiūrint į jį iš tolo, jis atrodo kaip skrybėlė (stosowany kapelisz). Marininkai pažinsta jį gerai, nes iš Jūrių į kelias mylias – kaip aš pats patyriau – o galbūt keliolika jau tą kalną galima pažinti“, – pasakojama ir priduriama, jog jūreiviai šią kopą vertinga laikė „kaipo rodyklę laivams vesti“.

Naglių pavadinimo kilmė – mįslinga. Pasak muziejininkės, žurnalistės Danutės Mukienės, kalbininkai žodį „naglis“ vadina germanizmu (vok. Negel – vinis), o latvių kalboje žodis „naglene, naglinia“ reiškia augalą, lietuvišką gvazdiką („nėgelką“). Esą latviai žodį „naglis“ aiškina ir mirties reikšme. 

Minima ir kitokia sąsaja su vinimis: neva čia švedai vinis mainydavę į vietinių atneštus kailius. 

Kalnas senuose raštuose lenkiškai vadinamas ir „Naglej smierci“, o tai pažodžiui reikštų „staigios mirties“ kalną. Galbūt šis lenkiškas vardas ir transformavosi į Naglio kalno pavadinimą, inspiravusį sukurti padavimus apie milžiną Naglį. 

Legendų šleifas Pajūryje ir pamaryje turbūt nėra garsesnių mitologinių veikėjų už milžinę Neringą ir jos vyrą Naglį. Tik su tuo Nagliu – ne taip viskas ir paprasta: galimai turėjo dvi žmonas.

Pagal vieną versiją drąsus Palangos karžygys Naglis puolė gelbėti milžinės Neringos: nukapojo ją prievarta vesti norėjusiam jūrų slibinui galvas, užkasė kūną, o toje vietoje Kuršių nerijoje dabar stūkso Naglių kopa.

Bet visai kitokia istorija tam pačiam karžygiui – kunigaikščiui Nagliui – nutinka gimtojoje Palangoje: jis žuvo nuo priešo rankos, o kūnas – sudegintas ir palaidotas kalno viršuje. 

„Žuvusio kunigaikščio Naglio žmona Brakšva labai gailėjusi savo vyro, ilgai laisčiusi ašaromis nelaimingo vyro kapą, o jo viršūnėje pasodinusi septynias pušaites. Po to nusileidusi nuo kalnelio ir pasiskandinusi buvusiame ežerėlyje“, – rašoma archeologo prof. Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ (1998 m.). 

Kitoje legendoje ta pati gražuolė Brakšva savo vyrą Naglį palaidojo ir supylė jam didžiulį kalną. Gedėdama priverkė visą upelį. 

Įdomiausia, kad šiuose pasakojimuose galima rasti realius geografinius objektus: buvusio ežerėlio vietą ir upeliuką. Pirmajame dar XIX-XX a. sandūroje vietiniai žuvis gaudydavę, tačiau ilgainiui šis užpelkėjo, virto šlapia pieva į rytus nuo kalno. Ši vietovė ir dabar žemėlapiuose žymima kaip Brukšvos pievos, o šalia yra Brukšvos gatvė.

Vienur rašoma, jog iš ežerėlio ištekėjęs upelis vadinosi Palše, tačiau seni palangiškiai pateikė ir kitą vardą: Ašaralis. Jo vietoje – griovys, tačiau į pietvakarius nuo Naglio kalno iš po žemių tiesiai į jūrą įteka bevardis upelis. Ar čia ir nebus tas legendinis, tik dabar po žeme sruvenantis Brakšvos ašarų priverktas Ašaralis? 

V. Vaitkevičiaus knygoje galima rasti ir kitų Naglio kalno legendų: vienoje iš jų kalbama apie iš jūros atplaukdavusį paukštį ar žmogų Naglį, kuris apiplėšinėdavęs žmones ir sugrįždavęs į jūrą. Čia galimai turimi omenyje pajūrį tiek vikingų laikais, tiek vėliau siaubę švedai, kuriuos senovėje vadindavo žuvėdais. 

„Ant kalno nuo karo laikų buvo užkasti pinigai, todėl šokinėdavusios ugnelės. Pinigų ieškotojams sukliudydavusi iš jūros ateinanti juoda šmėkla. Kartą, jau iškasus skrynią pinigų ir nuėmus nuo dangčio ten buvusį kryžių, skrynia vėl nugrimzdo žemėn. <...> Sakoma, kad kalne yra užkastų bažnytinių daiktų. Kai piemenys sumos laiku kasinėjo ir atkasė kažkokį geležinį daiktą, tą akimirką atsirado kažkokia šmėkla, antra išniro iš jūros iki krūtinės, trečia dar iš kažkur pasirodė“, – rašė V. Vaitkevičius. 

Prie kalno esą vaidenasi, baido, pasirodo ponaitis velniukas, čia esama velnių buveinės. 

Laužai ir kapai

Į ir taip užburiantį Naglio kalno mitologinį paveikslą dar ryškesnių potėpių uždeda 1978 m. vykę archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo prof. Vladas Žulkus. Jis paneigė spėjimus, kad šis kalnas – kuršių piliakalnis, tačiau išaiškino, jog ant jo veikė pagoniška alkvietė, nes po smėlio sluoknsiu rado ne vieną laužavietę. 

„Laužaviečių pėdsakai labai primena XV-XVI a. alkavietės sluoksnį Birutės kalne. <...> galima laikyti šį sluoksnį egzistavus XVI amžiuje. Tuo metu senieji palangiškiai galėjo Naglio kalno aikštelėje atlikinėti savo pagoniškas apeigas“, – ataskaitoje rašė V. Žulkus. 

Svarstoma, kad ant Naglio kalno senieji palangiškiai ėmė melstis dievams po to, kai teko apleisti buvusią alkvietę Birutės kalne (1506 m. ant jos pastatyta medinė krikščioniška koplyčia). 

Apie baltų šventvietę užsimena ir istorikas Simonas Daukantas (1793–1864). Jis rašė: „Buvusi Palangos girėse <...> žinyčia, <...> kurią slapta, didžiai vėlai jau krikščionimis būdami, dar lankiusys žemaičiai, parusėnai ir žemgaliai, arba kuržeminynkai (kuršiai)... bet 1700 išvertę ją žuvėdai.“ 1613–1614 m. Palangą vizitavę jėzuitai taip pat užsiminė, jog dalis palangiškių vis dar garbina senuosius dievus. 

Anot V. Žulkaus, kopa bėgant dešimtmečiams augo, todėl virš apeiginių laužaviečių aptikti XVI-XIX a. kapai. Jie galimai ir paaiškina tą „naglos mirties“ naratyvą.

Įdomu ir tai, kad vienos 1925 m. datuotos nuotraukos antrojoje pusėje ranka įrašyta: „Olandų kepurė“ (Koronių kalns, Kapų kalns)„. Žemaičiai naudoja posakį: „Dievo koronė„, „Dievs pakorojo„, „Nerušink, Dievs pakoros!„ Tai reiškia Dievo bausmę. Tad vertinys būtų „Bausmių kalnas“. Arba likimo, nes nuo tos koronės niekas negali pabėgti. 

„Senieji Palangos gyventojai šią kopą vadina Kapų kalnu arba Žuvėdų kapais, o ne Naglio kalnu. Jų seneliai pasakodavę, kad šiauriniame kalno aikštelės pakraštyje būdavo laidojami nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai ir skenduoliai. Todėl apie kalną vaidendavosi“, – tokią 1896 m. gimusio palangiškio Vlado Joskauto citatą galima rasti V. Žulkaus ataskaitoje. 

Iš viso tyrėjai atkasė 33 kapus: laidoti kūdikiai, mažamečiai vaikai, suaugę vyrai, moterys. XVI-XVII a. siekiantys palaidojimai – dar su pagonybės pėdsakais: žmonės, kaip ir kuršiai viduramžiais, laidoti skobtiniuose karstuose (pagaminti išskobus storo ąžuolo kamieną), su įkapėmis (rasti smiltainio galąstuvas, peiliai, žiedai, įvairios žalvarinės segės, vilnonis maišelis su 9 gintaro gabaliukais, monetos brakteatai, šilingai ir kt.). 

Tyrėjus pribloškė vienas kapas. „Rasti vyro griaučiai. Į duobę jis buvęs įmestas „žemyn galva„: kojos iškeltos aukštyn. Lavonas laidotas be galvos. Jokių karsto liekanų nepastebėta. Nerasta kape ir jokių daiktų“, – rašoma dokumente. 

Yra žinoma, jog prietaringi žmonės nukapodavo galvas „burtininkams“, „raganoms“ arba tiems, kurių prisibijodavę po mirties, ir galvas nukirsdavo idant nesivaidentų. Ką tokio buvo padaręs Naglio kalno begalvis (apie rastą galvą archeologai neužsimena), galima tik spėlioti.

„Vakarų ekspresas“ 

Denisas Nikitenka