Pinigams plūstant į Palangą ir pelkynai sužėrėjo auksu

Palangos tiltas, 2017-03-30
Peržiūrėta
110
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Pinigams plūstant į Palangą ir pelkynai sužėrėjo auksu

Ūkanotą ir dulksna purškiantį, bronchitu, net plaučių uždegimu gąsdinantį paskutinį 2017-ųjų vasario mėnesio sekmadienį gūrinėdamas panagliais, nužvalgydamas naujus Plaušės statinius Sermiesčio ir kitose gražiai pavadintose gatvikėse, kelis sykius stabtelėjęs Ežeralio apylinkėse galvojau: „Žiūrėk tu man, kiek čia statymų! Kas galėjo pagalvoti, kad čia „Džiunglėse“ galėtų iš viso augti nauji namai. Bet europietiškos technologijos, poliniai pamatai ir, žinoma, taupių statytojų „dideli“, net „labai dideli“ pinigai skatina Palangos greitą plėtrą iki pat naujojo aplinkkelio. Buvusi skurdoka „Kaimalė“ Palanga tiesiog mūsų kartos akyse, nuo 1990-ųjų metų, nukritus daugeliui architektinių draudimų retežiams, tampa jaukia kurortine „Palangos kunigaikštyste“. Privalo! Juk čia, ant ne tik poetams didingos Baltijos jūros kranto yra ir pasauliui puikiai žinomo Vytauto Didžiojo motinos – kunigaikštienės Birutės tėviškė. Palanga – Lietuvos istorijos tvirti „poliniai pamatai“. Nors „smėliai – štormų šešėliai“, bet... Po to, kai Palangą atrado grafų Tiškevičių pinigai, kai iškilo jų rūmai, Palanga tapo tarsi nauju „magnetaru“, stiprų magnetinį lauką turinčia neutronine žvaigžde, kuriam astronomija garantuoja trumpiausią – 10-ies tūkstančių metų egzistenciją. Tačiau šias savo fantazijas palieku laisva valia būsimoms „Pasakos“, „Žilvino“ darželinukų auklėtinių knygoms ir piešinukams. Kiekvienas laikmetis, santvarka ir „Pirmųjų kėdžių valdovai“ turi savuosius veiklos metraštininkus, rašytojus ir net rimtus rašytojus, kurie prasmių, kai reikia, gali atrasti ir beprasmybėse. Tarybiniais metais – 1968–1971 – Vilniuje, ne tik prestižinio žurnalo „Švyturys“, bet ir kitose redakcijose bičiuliavomės su legendas talentingai kurdavusiu ir žurnalistine „Legenda“ pagarbiąja prasme buvusiu Vytautu Misevičium. Jis man yra padėjęs ieškant darbo, supažindino su Vilniaus „Informacijos karaliumi“, unikaliu sporto reporteriu Saliamonu Vaintraubu (1922–2002) „Vakarinių naujienų“ laikraščio redakcijoje.
...> „1924 m. vasario 12 d. Joniškėlyje (Pasvalio raj.) gimė Albertas Vytautas Misevičius, prozininkas. Baigė Šiaulių gimnaziją, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose. Paskelbė apybraižų, apysakų, apsakymų („Nuodėmingi angelai“, 1962; „Vampyrų maištas“, 1963; „Kryžiuočio kapas“, 1966; „Čičinskas“, 1968; „Naktis buvo tamsi“, 1975; „Karalienės Barboros juokdarys“, 1980; „Šūvis“, 1962, ir kt.), romanus „Jaunasis pagonis“ (1983), „Tėviškė dega“ (1985), „Paskendęs uostas“ (1988), prozos vaikams, humoreskų. Mirė 1994 m. balandžio 28 d. Vilniuje“. Skaitome V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1996 m.) „Vilniaus Nikulinas“, kuriam pagarbą jaučiame ir šiandien, po pusės amžiaus, visus „Brežnevistinius“ nuotykius ir anekdotus prisimindami, kaip unikalias muziejines vertybes. „Misiaus“ optimizmas, anekdotinės situacijos magnetu pritraukdavo pulkus draugų. Gerai, kad liko knygose. O jose įamžinta ir Palanga, jos apylinkės, kurias Lietuvoje žinomas žurnalistas, literatas idealiai pažinojo. Mat, V. Misevičius pakaryje yra dirbęs ir Kretingos rajono laikraščio „Švyturys“ redakcijoje. Kaip žinome, Šventosios kranto apylinkės anuomet priklausė Kretingos rajonui. Giliai išstudijavęs gal kelių šieno kupetų didumo istorinius foliantus Vilniaus bibliotekų knygų saugyklose, Mokslų akademijos archyvuose. Nepataisomas optimistas V. Misevičius 1988 m. Vilniaus „Vyturio“ išleisto romano „Paskendęs uostas“ autoriniame puslapyje paatviravo apie magišką literatūros, rašytojo plunksnos galią:
„Viršum pasmerktojo galvos pakimba budelio kirvis... Paskutinę akimirką sustabdau ranką. Budelio kirvis – tai mano įkaitęs plunksnakotis.
Atsargiai padedu jį ant rašomojo stalo ir mąstau: kokią neapsakomą jėgą turi rašytojo plunksna, pagauta kūrybinės ekstazės. Ji daug galingesnė už visus pasaulio valdovus, karalius, imperatorius, kurių įsakymu pakyla kirviai, sužvilga kardai, nuaidi mirtį nešančios šautuvų ir patrankų salvės... Tačiau jie bejėgiai grąžinti į gyvenimą net niekingiausią kirminą, menkiausią vabzdį. O plunksna viską gali – iš amžių glūdumos į žmonių tarpą grąžina mauzoliejuose sutrūnijusius, katedrų kriptose sudūlėjusius popiežių, imperatorių, kaizerių, carų, liaudies didvyrių, karalių, piktadarių ir šventųjų palaikus. Priverčia juos vėl kalbėti, vaikščioti, juoktis ar verkti, mylėti ar neapkęsti, gintis ir pralaimėti, kovoti ir nugalėti.
Žmogus savo gyvenimo baigties, savo likimo nežino, o autorius savo personažų pradžią ir galą jau iš anksto mato. Ir veda juos fantazijos keleliais: vieną elegantiškiausiai aprengęs, kitą su skarmalais, kol pagaliau nustebęs pajunta, kad vienas ar kitas jo sukurtas veikėjas jau jį patį grublėtais vieškeliais vedžioja...
Šitame romane veikia ir istorinės asmenybės, kurių likimas buvo jau nulemtas prieš tris dešimtmečius, ir mūsų amžininkai, kurių keliai ar takeliai vienaip ar kitaip susikryžiavo su anų laikų karalių keliais“.
Žvalgantis Palangos civilizacinės pradžios ištakų, mums gal dar pravartūs ir V. Misevičiaus knygoje minimi šie faktai:
„Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza 1639 metais Palangoje ir Šventojoje leido žydams pirkti sklypus ir žemę, rengti muges ir kas savaitę turgus: „Tam, kad nauda ir pajamos mūsų iždui būtų padidintos“.
1589 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza leido praplėsti jūros prekybos uostus Palangoje ir Šventojoje. Anglų prekybininkai pradėjo Palangos uosto statybą. Praslinkus pusei šimtmečio, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza leido Palangos uostui prekiauti su Karaliaučium, Ryga ir kitais Pabaltijo uostais. Pasireiškė stipri Palangos konkurencija. Mat medieną ir žuvį ji pardavinėjusi pigiau negu kiti Baltijos jūros uostai. Pasinaudodami kartu su Švedija kaimyninių uostų šeimininkai papirko priešo kariaunos vadeivas, kad tie nukreiptų ją prieš Palangą ir Šventąją. 1701 m. švedų kariuomenė išsilaipinusi mūsų žemėje, prievarta gaudė baudžiauninkus ir varė juos į Palangą griauti uosto. Buvo išgriautas molas, o prieplauka užversta akmenimis. Ir dabar, kada jūra rami, matyti buvusio uosto liekanos per kilometrą nuo kranto, tarp Birutės ir Naglio kalno. XIX a. pabaigoje grafas Tiškevičius nutarė atstatyti Palangos uostą. Buvo pastatytas ąžuolinis tiltas, bet jį apnešė smėliu ir prekybos laivai negalėjo įplaukti. Po dešimtmečio tiltas buvo prailgintas, bet vėl jį užklojo smėlis“.
Nieko greitai, nieko dykai, nieko – amžinai. Tik Pavasaris.
Aistringas literatūrinės fantazijos vadeliotojas – LTSR rašytojas V. Misevičius virtuoziškai manipuliavo istoriniais teiginiais ir neiginiais, ir atskirti jo knygose tiesą nuo melo, patikėkim, šiandien būtų nelengva ir „Bumbliauskinės istorinės saugyklos“ sergėtojams. Sutikim su viskuo. Ko nėra – to ir nereikia. Kas atrasta, net literatūroje, kas pakylėja skaitytojo dėmesį ir fantaziją virš Šaipių džiunglių, pelkių, virš pilkapelės kasdienybės – tebūnie!
„Reikia ir Kretingos Aleksiui sielą papenėt“. Knygos nemiršta. Pajūrio bibliotekose tebegyvena ir V. Misevičiaus, „daugiaknygio“, nuotaikingas romanas „Paskendęs uostas“, iliustruojantis faktą: niekas šitaip neveikia visų žmogiškųjų instinktų, interesų, ir niekas taip neskatina progreso, žmogiškųjų madų, aistrų, stilių, kaip pinigai. Tik jie. Po to, kai Pasaulis atrado pinigus ir Palangą atrado pinigai...
Iki šios akimirkos mes jų geidžiame. Nes be pinigų negausi net „kasdieninės mūsų duonos“, nei prancūziškų kvepalų, nei gražuolių dėmesio bent savaitėlei mūsų švelniosios Palangos glėbyje. Toks gyvenimas, kurį „skanavo iškilus nuotykingai nuotaikingas iškilus žurnalistas, literatas V. Misevičius. Bet... „Nieko liūdno, nes viską tenka palikt...“ Ir rūmus, Grafai – auksą, ubagai – lazdą.
Ypač dėmesio vertas skyrius „Kunigaikštienės Birutės lobių ieškotojai“, kur literatūriškai išjausta palangiškiams šiandien rūpima istorinė grafų Tiškevičių aplinka:
„Palangos miestely, netoli Birutės kalno, miškelio raistyne, įstrigo grovo Mišelio Tiškevičiaus dvitelkinis. Arklys klimpo, – kobrinosi kimsyno. Dvitekinyje greta grovo sėdėjo senyvas architektas, monsieur Andrė.
– Puiki vieta, grove, parko tvenkiniui, – tarė traukdamas iš makalynės koją prancūzas.
– Palikit, pone, Andrė, bent nedidelė salelę, – nusišypsojo jam grovas, – baltoms gulbėms...
Šis pokalbis vyko devynioliktojo šimtmečio pabaigoje.
Greitai sujudėjo, sugirgždėjo klipios valstiečių ratų vilkstinės, su žvyru ir moliu. Nedidukas žvitrus belgas monsieur Buasenas de Kulonas pagal minėto monsieur Andrė projektą raistyne ištaisė grovui Tiškevičiui nuostabų parką.
O palangiškius tebeskandino smėlio pūgos, vėjai siautė dykynėse (kuriose neseniai, tik prieš šešiasdešimt metų, atsirado Birutės alėja, Smilčių ar Kastyčio gatvės). Senųjų Palangos žvejų giminės istorija susijusi su smulkia geltona, visur prasismelkiančia smiltele, kuri jiems iki pasiutimo girgždėdavo tarp dantų, rupios duonos riekėje... Man kopos buvo pilkos, ir vėjas nešė smiltis tiesiog į žmonių varganas niekuo neužstotas trobeles...
Palanga ilgą laiką buvo lyg koks pertakis: iš Liepojos pirkliai pro ją lėkdavo Klaipėdon, o iš tenai – atgal namo. Ir tik vienas kitas drąsesnis keleivis ryždavosi tikrai paikystei – maudynei... O tai padaryti būdavo nelengva: dengta karieta įvažiuodavo į jūrą, iš jos reikėdavo murktelėti į vandenį ir vėl šmurkštelėti atgal. Ištisas ritualas!
Grafas Tiškevičius į jūrą nutiesė tiltą, bet ir jį kilnieji ponai pasiekdavo tik karietomis, kurių ratai giliai klimpo į kopų smėlį. Smėlis, smėlis... Turtingieji nė kiek nesijaudino, kad smėlis nukloja Palangą, užneša mažyčius žvejų daržus, sodus...
Taigi grafo parkas, išaugęs raistyne, senbuviams kėlė didžiulę pagarbą ir susižavėjimą... /.../
Žmonės grafo iš tolo lenkėsi: sklido kalbos, jog šviesusis ponas nesibodi nei raganų, nei velnių draugystės, piliakalniuose ieško užburtų lobių, naktimis su kipšais braido po pelkes, sėlina prie žybsinčių žydrų ugnelių – degančių pinigų. Žemaičiuose buvo pasakojama ir apie baisųjį arklį, kurį grafas šėręs karštomis žarijomis. Tiktai vėliau sužinota, kad tasai žirgas buvęs geležiniais bėgiais riedąs traukinys.
Grafas mėgo ir rūmų blizgesį, ir paprastus turgus, ir jomarkus. Mielai su visais maukė degtinę ar midų, bet niekados už vaišes nemokėjo. Vaikščiojo lėtai, pasipūtęs: „Gyvenimas trumpas tiktai tiems, kurie ne vaikšto, o bėgioja!“ – mėgo sakyti. Tačiau jo paties tarnai turėjo suktis kaip vilkučiai ir bėgioti ristele.
Turėjo ponas Mykolas silpnybę apsimesti nusigyvenusiu žmogumi, kad dar sykį būtų pastebėta, koks jis turtingas esąs.
– Ak, mon cher ami, – pasiguodė grafas, atvykus svečiui varšuviečiui archeologui Zbignevui Višniovskiui. – Šitie, pone mano, naujieji rūmai rūmeliai, – tai slibinas su devyniomis ryklėmis... Jis surijo visas mano iždo atsargas atsargėles... Likau plikas kaip tilvikas...
Z. Višniovskis, atydžiai apžiūrinėjęs grafo rūmus, užmatęs čia pat stūksantį aukštą Birutės kalną, tarė:
– Garbusis bičiuli, pone grafe, čia pat glūdi dideli lobiai. Ištieskite ranką ir apsipilsite auksu...
„Poną Z. Višniovskį, aišku, į Palangą atviliojo ne geltonos pajūrio smiltys, o geltonas aukso spindesys“, – mąstė grafas klausydamasis svečio lekcijos. Jo šviesybė M. Tiškevičius užčiaupė šypseną: jam patiko svečio užmačios. „Jeigu šiais laikais su velniu nesusidėsi, šventieji tavimi kaip arkliu jodinės!“
Tuo tarpu Z. Višniovskis perėjo prie svarbiausios savo pasakojimo dalies: apie kunigaikštienę Birutę ir jos lobį.
Grafas vėl susikaupė ir atidžiai ėmė klausytis svečio. Apie Birutės paskutines gyvenimo dienas nieko tikra nežinoma... Prasidėjus lemiamai kovai tarp Kęstučio ir jo brolvaikio Jogailos, tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt antraisiais metais kunigaikštis Kęstutis savo žmoną Birutę pasiuntė kuo toliau nuo kovų lauko: iš Gardino siuntė į Lietuvos Brastą, manydamas, jog ji galės rasti prieglobstį pas dukrą Danutę ir žentą Mozūrų kunigaikštį... Galėjo kunigaikštienė nuvykti ir pas kitus savo vaikus: Birutė pagimdė didvyrį Vytautą, Vaidotą, Patriką, Vaišvilą, Žygimantą, Tautvilą ir septintąją Danutę. Koks Birutės likimas po Kęstučio žūties, nežinia... Kaip tikrai nežinoma – kur ilsisi jos palaikai... Teigiama, kad ji palaidota antai čia... – Archeologas iš Varšuvos mostelėjo jūros link. – Jos vardu pavadintame piliakalnyje... Birutės kalno papėdėje nevysta gėlių vainikai, ji garbinama kaip šventoji, nieko nepadeda nė jėzuitų prakeiksmai...
Visai tikiu, kad jinai galėjo prieglaudos ieškoti Palangoje, kur gyveno jos tėvai Vidmantai ir giminaičiai. Netoli išliko ir Vidmantų sodžius. Sakoma: kunigaikštienė grįžo prie savo senųjų dievų ir paprastų žmonių...
Bet manau, jog mano klausytojus domina antroji Birutės paslaptis: jos lobiai! Apie turtus, kuriuos ji, bėgdama nuo Jogailos, Kęstučio liepiama atsigabeno su savim, seniai šnekama, daugelį metų jų ieškoma...
Temo... Buvo girdėti, kaip ošė netolima Baltija, vėjas šiureno Birutės kalno medžius. Tarnai, grafo liepiami, atnešė žibintus ir kandeliabrus su uždegtomis žvakėmis į verandą. Ūktelėjo apuokas, be garso šmėkčiojo šikšnosparniai, vakaro vėsa visus nuramino. Tačiau neilgam: apspito kraugeriai uodai, nuo kurių gintis padėjo grafo kamerdineris Jokūbas, iš rūmų koplyčios atnešęs kvapnų dūmingą smilkalą: „Nuo uodų ir pagoniškų velnių, kurie naktimis zuja aplink!“
Šitaip su ankstyvąja Palangos istorija savaip polemizavo ir grafai Tiškevičiai, ir jų margakepuriai svečiai ne tik iš Varšuvos ar Stokholmo, bet ir knygose, žurnalistikoje, Vilniaus redakcijose, taip pat kavinėse gyvenimo prasmę suradęs geraširdis „sunkiasvoris“ bičiulis Vytas Misius, Vytautas Misevičius.
Sutikim su juo: „Po to, kai Palangą atrado pinigai – ir Palangos pelkynai, smėlynai įgijo aukso vertę“.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ūkanotą ir dulksna purškiantį, bronchitu, net plaučių uždegimu gąsdinantį paskutinį 2017-ųjų vasario mėnesio sekmadienį gūrinėdamas panagliais, nužvalgydamas naujus Plaušės statinius Sermiesčio ir kitose gražiai pavadintose gatvikėse, kelis sykius stabtelėjęs Ežeralio apylinkėse galvojau: „Žiūrėk tu man, kiek čia statymų! Kas galėjo pagalvoti, kad čia...


Nusikalsti linkę asmenys sugalvoja vis naujų legendų pinigams išvilioti. Per 2016 m. gruodį Palangos gyventojai pranešė apie 5 telefoninius sukčius. Galima numanyti, kad tokių skambučių sulaukė ir daugiau miesto gyventojų. Dviem atvejais sukčiai džiaugėsi grobiu.


Palangos politikos padangėje sužėrėjo nauja ryški asmenybė: Arūnas Štaras – Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžio Palangos skyriaus pirmininkas, kuris prie jo vairo stojo, susijungus abiems kurorto liberalioms jėgoms – liberalsąjūdiečiams ir liberalcentristams. Vieną Liberalų sąjūdžio kūrėjų, 63-ejų metų politiką vargiai reikia pristatyti: jis 1991-1993 m. buvo...


Neptūnas dovanojo gintarą

Aistas MENDEIKA, 2009 04 08 | Rubrika: Kultūra

Praėjusį savaitgalį prie Palangos tilto, paraginta vandenų valdovo Neptūno, Baltija į krantą išmetė saujas gintaro. Miestelėnai bei kurorto svečiai, šviečiant tikrai pavasariškai saulei, skubėjo jį surinkti, džiaugdamiesi „Gintarinio savaitgalio“ dovanojamu jūros auksu.


Finansinis nuosmukis atsiliepė ir „vaiko pinigams“

„Palangos tilto“ informacija, 2009 01 21 | Rubrika: Miestas

Finansinis nuosmukis palietė ir taip įvardijamus „vaiko pinigus“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, jog nuo š.m.kovo 1 dienos visi vaikai iki 3 – jų metų gaus išmokas, nepriklausomai nuo šeimos pajamų.


Spektakliai su Palanga

Mykolas Paronžis, 2009 01 21 | Rubrika: Kultūra

Žvilgsnis specialiai, „Palangos tiltui“ Spektakliai su Palanga. Mykolas Paronžis. Tarp ženotų – neženotų Nesutiksi idiotų, O prie jūros vabzdį retą, Rasi ponišką... poetą. Tiesia ranką ... Mepagėręs... „Levantinas aš.. Dilgėra“... Krizės pinigams laikais? - Čiulbuonėli, kaip laikais? - Šitiek metų jau laisvėjam, -...


Sėkmingas palangiškės startas Korėjoje

Romualdas RIMA, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Senosios gimnazijos dešimtokė Emilija Rukšėnaitė vis dar gyvena įspūdžių, kuriuos parsivežė iš Pietų Korėjos, nuotaikomis. Praėjusių metų gruodžio pradžioje mergina dalyvavo  Pietų Korėjoje  Changwon mieste vykusioje 5 – ojoje tarptautinėje jaunimo mokslo olimpiadoje. Palangiškė buvo viena iš šešių šalies moksleivių, atstovavusių Lietuvą.


Kainų spyris keliaujantiems

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Iš po Naujametinių kaukių į dienos šviesą išlindo mūsų naujos valdžios sprendimai. Abejotini ar ne, po sausio pirmosios jie tapo realūs. Kainos kandžiojasi, šokinėja ir gąsdina.


Valdžia pamalonino didžiausias kurorto įmonės

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 01 07 | Rubrika: Miestas

Paskutiniosiomis praėjusių metų dienomis posėdžiavusi kurorto valdžia, nepaisant sudėtingos ekonominės situacijos, nusprendė suteikti mokesčių lengvatas, kurių prašė savivaldybės teritorijoje registruotos įmonės.


Kasmet  Savivaldybės biudžetinių įstaigų ir organizacijų vadovai skatinami personaliniais priedais prie atlyginimų. 50 proc. dydžio priedai buvo skiriami Palangos ir Šventosios kultūros, Socialinių paslaugų centrų, Sporto mokyklos, Viešosios bibliotekos, Botanikos parko, Globos namų direktoriams, kurių nustatytas tarnybinis atlyginimo koeficientas skirtingas.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius