PKJC vadybininkė Monika: „Darbas su renginiais lyg plaukiant jūroje – arba nuskęsi arba išplauksi. Atrodo, kad man pavyko pagauti savo srovę“

Linas JEGELEVIČIUS

Žvelgiant atgal į 2022-uosius, vienas ryškiausių Palangos pripažinimo akimirkų buvo Kultūros ministerijos premijos skyrimas Palangos kultūros ir jaunimo centrui (PKJC) – aukščiausiosios kategorijos kultūros centrų grupėje jis buvo pripažintas geriausiu šalyje. Tačiau už kiekvieno centro renginio slypi detalės – ne tik įdomios, niekam nepapasakotos ar pasidalintos siaurame kolegų rately, tačiau neretai – ir dramatiškos ar komiškos. „Palangos tiltas“ tęsia interviu seriją su PKJC vadybininkais. Mūsų antroji pašnekovė – Monika  Jarulytė, PKJC Kultūrinės veiklos vadybininkė.

–Kiek laiko dirbate PKJC? Ar dar atsimenate savo pirmąją darbo dieną centre? Kokia ji buvo?

–Dirbu nuo 2014 metų, tad jau 8 metai. Esu viena iš ilgiausiai dirbančių PKJC administracijoje. Pirmosios dienos taip gerai nepamenu kaip pirmojo renginio. Padėjau organizuoti Jonines Šventojoje. Tuo metu man tai atrodė labai sudėtingas ir grandiozinis renginys. 

Pamenu kaip su dviračiu susirūpinusi riedėjau į susitikimus su Šventosios verslininkais. Tuo metu viena iš programos dalių buvo populiariausių vietinių  kavinių pasirodymai su barmenų, atlikėjų ar tiesiog baro komandos šou programa. Taip pat gerai pamenu kaip su kolegomis, kurie tuo metu buvo patyrę profesionalai, o aš dar visai nauja specialistė, stovėjome viduryje centrinės gatvės ir braižėme scenos schemą. Jaučiausi dar ganėtinai nedrąsiai, bet tuo pačiu ir privilegijuotai, kad galiu prisidėti kuriant didelę miesto šventę.

–Ar kultūros vadybininko darbas Palangoje - jūsų svajonės išsipildymas? Ką veikėte iki atėjimo į PKJC?

–Prieš PKJC beveik metus keliavau po spalvingą Indiją ir sėmiausi idėjų bei įkvėpimo. Grįžusi buvau labai pasiilgusi Lietuvos ir buvau kupina motyvacijos imtis veiklos, kurioje galėčiau save realizuoti. Neturėjau konkrečios vizijos, bet tikėjau, kad rasiu būtent tai, kas man tiks geriausiai. Neapsirikau pasirinkusi PKJC. Prieš įsidarbinant kolegos teigė, kad darbas su renginiais lyg plaukiant jūroje – arba nuskęsi arba išplauksi. Atrodo, kad man pavyko pagauti savo srovę.

–Koks renginys ir jo organizavimas Palangoje jums labiausiai įsiminė? Kodėl?

–Sunku išskirti vieną renginį. Kartais žmonėms iš šono atrodo, kad tų renginių nėra jau tiek daug, bet šiuo metu, kai esame tikrai „ant bangos“, būna dienų, kai PKJC prisideda arba organizuoja du ar net tris renginius tuo pačiu metu – skirtingose salėse ar erdvėse. 

Visgi, galbūt išskirčiau forumą „Kultūros jūra: Panirti. Išnirti. Atsinaujinti.“ Šis renginys vystosi jau keletas metų kaip tikrai įdomi ir reikšminga kultūros lauko bendruomenės susitikimų erdvė. Nuo idėjos vystymo, pavadinimo kūrimo, projekto rengimo iki renginio realizavimo aš koordinuoju šį renginį, tad man jis tikrai brangus. 

–Atsiminkite, prašau, pačią nedėkingiausią situaciją, kuomet reikalai „degė“ ir teko gelbėti viską..

–Būna tikrai nelengva, kai tenka surengti renginį per trumpą laiką. Šiemet pavasarį paramos renginį Ukrainai turėjome suorganizuoti trumpiau nei per dvi savaites. Visgi, tai tik įrodo, kad esant motyvacijai ir bendrystei, įmanoma viskas. Bet nerimo tikrai būna.

Tobulų renginių taip pat nebūną, sakyčiau, kad renginiai – labai gyva ir aktyvi veikla, dažnai reikia spręsti problemas. Vienas iš tikrai įspūdingų patirčių festivalio „1000 saulių“ organizavimas Šventojoje 2017 metais prie pat jūros. Renginiui įpusėjus, pakilo labai stiprus vėjas. Pamenu, kad dalyviai rišo palapines prie automobilių, kad jos nenuskristų, o viena visgi pakilo virš kolegos galvos, apsivertė ore ir trenkėsi į žemę už keleto metrų nuo renginio vietos. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Festivalį užbaigėme kaip planavome – su gyva muzika ir šokiais. Iki šiol šį įvykį prisimename ir renginius jūros krante organizuojame itin apgalvotai.

–...ir komišką situaciją, nebūtinai iš renginio, kuomet nesulaikėte kvatojimo ar ašarų?

–Kvatojimo tikrai būna, ypač kuriant naujas renginių idėjas ar turinį. Dažnai susirenkame į vadinamus „minčių šturmus“ ir sugalvojame pačių keisčiausių minčių, kurios padeda į viską pažvelgti nauju, kūrybišku kampu. 

–Palangos kultūros ir jaunimo centras – geriausias Lietuvoje. Vienu sakiniu, kokia jo sėkmės

 formulė?

–Manau, viena iš svarių priežasčių – komandinis darbas. Siekiame vieno tikslo, mylime savo darbą. O motyvuota komanda gali tikrai labai daug.

–Pasijuskite akimirką PKJC direktore su dešimtkart didesniu centro biudžetu. Kokio renginio organizavimo imtumėtės? O gal centrą reformuotumėte? Kaip? 

–PKJC laikina direktore jau teko pabuvoti, tad žinau, kad viskas ne taip paprasta. Ne tik biudžetas reikalingas, bet ir situacijos bei poreikio visuomenei suvokimas. Tai kas gali man asmeniškai atrodyti kaip fantastiška idėja, pavyzdžiui, Lady Gaga koncertas ant jūros tilto, Palangos bendruomenės gali visai nesudominti arba tiesiog nespręsti esminių problemų. Todėl pirmiausia surengčiau rimtą tyrimą. Pernai baigiau menų terapijos magistro studijas, kurių metu organizavau diskusines grupes ir supratau, kad diskusijos apskritai reikalingos ne tik duomenų rinkimui, bet ir bendruomenės sanglaudai. Manau, susitikę su bendruomenės atstovais ir specialistais nuspręstume kaip geriausiai panaudoti finansus. O minėtas mano tyrimas parodė, kad meno terapija, ir kūrybinė veikla apskritai, padeda gerinti sveikatą. Tad visiems rekomenduoju kuo aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime.

–Nuo ko prasideda jūsų darbo diena?

–Diena prasideda įvairiai. Kartais labai dinamiškai ruošiantis renginiui, o kartais gana monotoniškai tiesiog skaitant ir atrašinėjant į elektroninius laiškus. Bet visada susitinkame su kolegomis, aptariame reikalus, nusišypsome vieni kitiems. 

–O kokia jūsų asmeninė svajonė? Jūs – laiminga? 

–Taip, laiminga. Svajones paliksiu paslaptyje. Pasidalinsiu žinia, kai išsipildys (šypsosi – aut.)

–Prašau, pabaikite sakinį: „Palanga...“

– ...ramybės uostas tarp gyvenimo bangų.

–Ačiū.