Prieš prokurorus – pergalė, nuo bankų ginsis asmens bankrotu, kad atsitiestų

Sugriautas verslas ir viltys Šventąją paversti judria, turistų lankoma gyvenviete. Gerokai ištampyti nervai, bet nepalaužta valia ir tikėjimas, kad pavyks įveikti valstybės vardu prokuratūros užsuktą mėsmalę. Lydintys bankroto šešėliai, bet Vaidui Šimaičiui, švenčiančiam galutinę ir neskundžiamą pergalę prieš Klaipėdos apygardos prokuratūrą, kuri gynė viešąjį interesą dėl tariamai neteisėtų „Elija“ statybų, būtent bankrotas dabar, ko gero, yra vienintelė galimybė nuo pečių nusisviesti šimtamilijoninius įsipareigojimus bankams ir viską bandyti pradėti nuo naujo verslo lapo.

Galutinis teismo nuosprendis

Praėjusį penktadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo (KAAT) sprendimą – atmesti Klaipėdos prokurorų, ginančių viešąjį interesą, reikalavimus, tarp jų – kad devynių aukštų „Elijos“ pastatai būtų nugriauti iki penkių aukštų.

Toks LVAT sprendimas – neskundžiamas, galutinis.

„Šią savaitę kartu susėsiu su advokatais ir spręsime, ką toliau daryti“, – „Palangos tiltui“ sakė V. Šimaitis, kuris anksčiau buvo sakęs, kad neatmeta galimybės, jog pergalės teismuose atveju bandys patirtą žalą išieškoti iš valstybės.

„Bylinėjimasis su valstybe reikštų vėl metų metams įsivelti į teisminius ginčus, ir kainuotų daugybę nervų. Labai daug man sveikatos – nekalbu apie patirtus milžiniškus finansinius nuostolius – sugadino ir pasibaigęs teismas“, – prisipažino. Teismų karuselė dėl „Elijos“ „sukosi“ be dviejų savaičių lygiai septynerius metus.

Vilniuje įvykusiame teisme Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, patikslintu prašymu, teismo prašė net 9 dalykų. Be kita ko, panaikinti Palangos miesto savivaldybės Tarybos sprendimą dėl detaliojo plano, kuriuo buvo atvertas kelias „Elijos“ statyboms, patvirtinimo, „Elijos“ projekto sąlygų sąvadą, komplekso statybos leidimą, jau 2011-aisiais Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros „Elijos“ statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą.

Prokuratūra buvo V. Šimaičiui leidusi per trejus metus gauti naują statybų leidimą, pagal kurį būtų perstatyti ar pertvarkyti „Elija“ statiniai, kitaip tariant, būtų nugriauti iki penkių aukštų.

Bet LVAT, kaip ir metų pradžioje KAAT, atmetė prokuratūros prašymą, nurodžiusi, kad V. Šimaičio UAB „Baltijos pirklių“ „Elijai“ detalusis planas bei techninės sąlygos ir statybų leidimas buvo patvirtinti ir išduoti teisėtai – nepažeidžiant tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo bei kitų teisės aktų, o miesto Generalinio plano sprendiniai tuomet nereglamentavo komercinių teritorijų užstatymo.

Viešuoju interesu reikia ginti pamatines vertybes

LVAT Teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, konstatavo, kad Klaipėdos apygardos  vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjai, priėmę V. Šimaičiui „gyvenimo sprendimą“, nurodė, viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

„Atsižvelgiant į tai, kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas būtų pripažintas viešuoju... Viešasis interesas turi būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjas (prokuratūra – aut.) prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad viešojo administravimo subjektų patvirtinti ir UAB „Baltijos pirkliai“ realizuoti žemės sklypo Šventojoje detaliojo plano sprendiniai prieštarauja galiojusiu Generaliniu planu bei jį pakeitusiu Bendruoju planu nustatytiems ribojimams dėl statinių aukštingumo. Minėtas Teritorijų planavimo įstatymo (iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 26 straipsnio 3 dalies pažeidimas, pareiškėjo nuomone, galėtų būti ištaisytas pertvarkant statinius pagal naują projektinę dokumentaciją ir statybą leidžiantį dokumentą taip, kad jie atitiktų bendrojo plano teritorijos naudojimo privalomą reikalavimą dėl vyraujančio pastatų aukščio iki 5 aukštų. Taigi, sprendžiant iš Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro suformuluotų materialinių reikalavimų, viešojo intereso esmė šiuo atveju yra administracinių aktų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms pašalinimas. Teisėjų kolegija pritaria, jog tinkamas teisės normų taikymas viešojo administravimo subjektams priimant administracinius aktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais, tačiau ne kiekvienas teisės normų netinkamo taikymo atvejis ir ne bet kuris materialinės ar proceso normų pažeidimas lemia viešojo intereso pažeidimą. Prašymas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai konstatuojama, jog nustatyti materialinės ar proceso normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą... Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių turinio matyti, kad svarstant dėl viešojo intereso gynimo kiekvienu atveju yra analizuojama individuali faktinė situacija. Tikrinamos bylos medžiaga rodo, kad Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašomų panaikinti statybos leidimų pagrindu yra atsiradę konkretūs materialiniai padariniai – pastatyti statiniai, esantys trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės objektu. Administracinės bylos šalys nekelia ginčo dėl to, kad minėti nekilnojamieji daiktai nepatenka į teritoriją, kuriai taikomi ypatingi apsaugos ir naudojimo režimai, nustatantys naujos statybos draudimą. Teisėtumo principo pažeidimą pareiškėjas sieja tik su aplinkybe, kad komplekso „Elija“ pastatai yra aukštesni nei leidžia bendrojo teritorijų planavimo dokumentas, todėl trukdo apžvelgti unikalią ir savitą Baltijos jūros pakrantę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas yra linkęs sutikti su tais atsakovų argumentais, jog pareiškėjas, akcentuodamas kiekvieno asmens teisę grožėtis pagrindiniais pajūrio landšafto komponentais – jūra, pliažu, kopomis, miškais ir miškais-parkais – kaip bendru visuomenės gėriu, nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų, jog ginčo pastatai šią panoramą užgožia bei demontavus virš penktojo esančius jų aukštus, teritorijos tarp Ošupio tako, Jūros g., Mokyklos g., Šventosios vandenvietės vizualinė erdvinė struktūra iš esmės pasikeistų. Taip pat neįrodyta, kad pareiškėjo pasirinktas pastatų pertvarkymo būdas techniniu požiūriu yra įmanomas, leis ne tik realiai apginti viešąjį interesą, bet ir išlaikyti pagarbą atskirų individų įgytoms teisėms. Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinami ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Pažymėtina, jog formuluodamas reikalavimus teismui, Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras išreiškė įsitikinimą, kad šiuo atveju yra pagrindas leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, nes pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ginčo statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Statybos įstatymo 281 str.). Kita vertus, pareiškėjas užsimena, jog sklypo dalis patenka į kultūros vertybių apsaugos teritoriją, tačiau aiškiai nepasako, kokiam kultūros paveldo objektui ar vietovės vertingosioms savybėms teritorijų planavimo ir statybos procesų metu padarytą žalą prieš imdamasis nurodytų intervencinių priemonių turėtų įvertinti teismas. Taigi, nenustačiusi, kad prokuroras siekia (yra numatęs siekti) pašalinti statybos pagal galimai neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą civilines teisines pasekmes, ir tai daro tinkamai bei veiksmingai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, kadangi teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis“, – nurodė teisėjų kolegija.

Verslininkas visada tikėjo savo teisumu

„Aš visąlaik tikėjausi, kad teismas anksčiau ar vėliau priims tokį sprendimą. Aukštingumas tuo metu komerciniame sklype, kur iškilo „Elija“, nebuvo apibrėžtas Palangos generaliniame plane. Mano nuomone, lūžis teismų nuomonėje įvyko Lietuvos apeliaciniame teisme, kuris įsigilino į mūsų pateiktus dokumentus, ir atmetė žemesnių teisminių instancijų, kurios nelabai gilinosi į smulkmenas, mums nepalankius sprendimus“, – sakė V. Šimaitis.

Anot jo, teismai pasakė tai, ką jis nuolat kartojo: „Elija“ buvo pastatyta nepažeidžiant įstatymų, o pagaliai į ratus buvo kaišiojami ne tik siekiant sužlugdyti „Elijos“ projektą, bet ir jo tęsinį – vandens parko šalia jos statybas.

„Tuo metu, kai visi komplekso pastatai jau buvo seniai pastatyti, vienoje turizmo parodoje buvo viešai pristatytas apie 2 milijonus litų kainavęs būsimo vandens pramogų parko techninis projektas. Po to į Šventąją ėmė važiuoti įvairios komisijos ir verkšlenti, kaip kompleksas čia užgožė kraštovaizdį”, – yra sakęs V. Šimaitis „Palangos tiltui“.

Nugriauti teisėtai pradėtus statyti ir butais jau parduotus pastatus iš valstybės būtų pareikalavę milijonų litų kompensacijų. „Būtų reikėję ardyti viską, kas buvo pastatyta, nutiesta. Kalbu apie 2 kilometrus Šventosios gatvių, taip pat būtų tekę naikinti parką, „užgesinti“ apšvietimą ir išjungti naują vandentiekio trasą. Taigi, teismo sprendimu panaikinus šią detaliojo plano dalį, visoje Šventosios gyvenvietėje būtų buvęs nutrauktas geriamojo vandens, o dalyje – buitinių nuotekų paslaugų tiekimas“, – teigė V. Šimaitis.

Bankrotas – logiškiausias sprendimas

Į Šventosios infrastruktūrą verslininkas investavo 8 milijonus litų, nors jis mano, kad apskritai jis – ir Palanga – dėl neįgyvendinto investicinio projekto prarado gerokai virš 100 milijonų litų.

Verslininkui kasmet tenka „pakloti“ po daugiau kaip milijoną litų kasmet pastatų išlaikymui, mokėti teisininkų būriui, milžiniškas palūkanas bankui ir dengti restruktūrizacijos kaštus.

„Tikrai taip nėra, kad bylą laimėjau, o aš jau kitądien tapau pilnavertis žmogus ir verslininkas. Dar lieka daug neišspręstų klausimų. Neslepiu: esu gerokai „pridaužtas“ – ir finansiškai, ir kaip žmogus – todėl, kad galėčiau nors kiek lengviau atsipūsti, gali būti, kad turėsiu skelbti savo, kaip asmens, bankrotą“, – prisipažino verslininkas.

Anot jo, pasirašius laidavimą bankui, kurie siekia virš 100 milijonų litų, jis tiesiog neturįs iš ko dabar padengti tokių sumų. „Bankrotas būtų logiškiausias žingsnis mano aplinkybėmis. Bet, kaip sakiau, artimiausiu metu susitiksiu su banko atstovais, advokatais, visomis suinteresuotomis pusėmis ir spręsiu, ką man daryti, – sakė V. Šimaitis. – Bet širdyje labai palengvėjo: aš ir mano įmonė „Baltijos pirkliai“ nekalti“.

V. Šimaičiui nemalonu pasakyti, kad prokuratūra neretai elgėsi nelabai garbingai – klaidino teismus. „Matyt, neįsigilinusi nuo pat pradžių tvirtino, kad „Elijos“ vietoje Šventosios generaliniame plane numatyta tik gyvenamosios paskirties statybos. Nors vėliau teisme įrodėme, kad niekas nedraudžia toje vietoje užsiimti ir komercinės paskirties statybomis. Vėliau, jau kai Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nustatė vieną pastatų aukštį, prokuratūra ėmė įrodinėti, kad statiniai keliais metrais aukštesni. Ir vėl buvo bergždžiai sugaištas laikas įrodinėjant, kas kitiems buvo aišku, – sakė verslininkas. – Pirmiausia noriu, kad visi žmonės, kurie jau yra sumokėję pinigus už butus „Elijoje“, bet taip į ją dėl prokurorų sprendimų ir neįsikėlę, atgautų savo įnašus ar galėtų naudotis tuo, kas jiems priklauso“.

„Vandens parkas Šventojoje bus“

Praėjusių metų pabaigoje dėl Šventojoje pastatyto „Elijos” kvartalo Vyriausybėje jau buvo parengtas taikos sutarties projektas, nors, pavyzdžiui, buvęs Aplinkos ministras V. Mazuronis reikalavo, jog prokurorai turėtų ne tik panaikinti neteisėtai išduotus dokumentus, bet ir reikalauti, kad savavališki statiniai būtų griaunami, o dokumentus išdavę valstybės tarnautojai – patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Dar už šimtus milijonus ieškinių gali atsirasti ne tik iš butų pirkėjų, bet ir iš bankų bei statybinių bendrovių, su kuriomis nėra iki galo atsiskaityta.

„Kitą verslininką tokie sunkumai jau būtų seniai sužlugdę. Kiti būdami mano padėtyje, labai liūdnai baigia. Gaila, kad mano atveju būta ir daug politikos – ne visiems patikau ir įtikau, todėl buvo nuspręsta mane pamokyti. Man atrodo, kad užsibrėžiau labai didelius tikslus, kai kiti siekė, kad būčiau „mažu sraigteliu, – sakė V. Šimaitis, dar nenorintis atskleisti visų kenkėjų pavardžių. – Vis tik tikiu, kad galėsiu imtis kitų, ir anksčiau numatytų projektų įgyvendinimo“. Jis patikino, kad ir planuotas vandens parkas prie „Elijos“ anksčiau ar vėliau iškils.

„Tikiu, kad ir Šventoji šiandien būtų visai kitokia – judri, gausiai lankoma turistų, jei nebūtų sužlugdytas „Elijos“ ir vandens parko projektas“, – lingavo verslininkas.