Šiandienos Gimnazijos chemikės šviesiais vardais – Meilė ir Aušra

Šiandien Palangos senojoje gimnazijoje dirba dvi chemijos mokytojos metodininkės. Ir abi – buvusios mūsų mokyklos mokinės. Aušra Žemaitaitienė ir Meilė Bukytė. Mokytoja Meilė gimnazistes taip pat moko ir technologijų. Taigi, kaip matome, tradicija Gimnazijos chemikams išeiti iš laboratorijos į grožio pasaulį išliko iki šiol. 

Meilė Bukytė: te mokyklinio gyvenimo gurkšniai gaivina – ne skandina 

Nuo 9-tos klasės pradėjau svajoti apie technologijų mokytojos specialybę, nes man labai patiko įvairūs kruopštumo reikalaujantys rankų darbai. Taip pat gerai sekėsi krimsti ir chemijos mokslą. Kartais tekdavo klasės draugams padėti suprasti sunkiau įkandamas šio dalyko temas. Jie sakydavo, kad gebu suprantamai, paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus. Tai dar labiau mane skatino rinktis mokytojo kelią. Specialybė taip ir vadinosi – chemijos ir technologijų pedagogika. 

Tačiau, kai baigusi mokslus pradėjau dirbti mokykloje, supratau, kad ši profesija yra žymiai sudėtingesnė, nei įsivaizdavau. Būti mokytoju – tai nuolat mokytis pačiam, kurti santykius su įvairių charakterių ir požiūrių žmonėmis, stengtis išlikti objektyviam, tolerantiškam. Gyvenimas mokykloje kupinas iššūkių, kartais teikiančių stiprybės, džiaugsmo, o kartais – ir kartėlio, nusivylimo. 

Todėl kiekvienas žmogus iš mokyklinio gyvenimo jūros pasisemia tą gurkšnelį, kurį jis pats pasirenka. Vieniems – tai žinios, įgūdžiai, pasiekimai, kitiems – aktyvi neformali veikla, bendravimas, renginiai, saviraiška. 

Mūsų Gimnazijos mokiniams norėčiau palinkėti, kad jų pasirinkti gurkšneliai gaivintų, augintų, bet ne skandintų.

Aušra Žemaitaitienė: nepakanka gerai išmanyti dalyką – privalai būti ir pavyzdys 

Esu šios gimnazijos mokinė, po studijų sugrįžusi ne tik į savo gimtąjį miestą, bet ir į mokyklą. Kaip mokinė buvau labai stropi, nuolat dalyvaudavau tiksliųjų mokslų olimpiadose, kuriose gerai sekėsi. Todėl esu dėkinga visiems savo buvusiems mokytojams, kurių asmeninis pavyzdys, žinios, gebėjimas jas perteikti, atsidavimas ir padrąsinimai turėjo įtakos mano profesijos pasirinkimui. 

Po studijų buvo labai nedrąsu dirbti savo mokykloje, o ypač, kai buvę mokytojai tampa kolegomis. Be to, supratau, kad nepakanka gerai išmanyti dalyką, turi būti ir pavyzdys mokiniams, tai yra atsakingas, pareigingas, sąžiningas, o svarbiausia – empatiškas žmogus. Kitaip nepavyks įtikinti, „uždegti“ ar pasiekti norimo rezultato.  Kita vertus, patys mokiniai – varomoji jėga, kuri skatina domėtis naujovėmis ir neleidžia atitrūkti nuo gyvenimo. 

Mokytojo darbas ne tik sunkus, bet ir teikiantis džiaugsmo: visada smagu girdėti apie ugdytinių pasiekimus ne tik mokykloje, bet ir gyvenime, kai mano darbą įvertina mokiniai, aplanko nostalgiški prisiminimais. Tai rodo, kad mano pastangos nenuėjo perniek ir darau tai, ką sugebu geriausiai. Todėl kiekvienam linkiu atrasti savo kelią. Tik taip įprasminame gyvenimą ir kitiems suteikiame laimės.