Siekiantys priėjimo prie jūros latviai siūlė Palangą ir žemes aplink ją keisti į Mažeikius

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012-04-02
Peržiūrėta
2783
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Siekiantys priėjimo prie jūros latviai siūlė Palangą ir žemes aplink ją keisti į Mažeikius

Palangos grąžinimas Lietuvai vyko sudėtingai – Latvija visomis išgalėmis siekė išlaikyti žemes, kurios teikė priėjimą prie jūros, gintarą ir žuvį.

1918-ųjų vasario 16 d. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, prasidėjo Lietuvos ir Latvijos ginčai dėl Palangos ir Šventosios – Palangos ir Alūkštės apskrities. Ginčas užsitęsė beveik trejus metus – iki 1921 m. kovo 30 d., kai pagal arbitražo komisijos nutarimą, Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos. Taip Latvija perdavė Palangą ir Šventąją mūsų valstybei. Nuo šios dienos praėjo lygiai 91 metai.

 

Teritorinis klausimas – gyvybiškai svarbus

Lietuvos teritorinės problemos tarpukario metais buvo vienos iš svarbiausių užsienio politikos srityje.

Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo pradėta rūpintis Palangos ir jos apylinkių grąžinimu Lietuvai. Ši teritorija daugiau kaip 100 metų (1819-1921) priklausė Kuršo gubernijai. Visą tą laikotarpį nuo Žemaitijos buvo atplėšta teritorija, ėjusi nuo jūros, sienos su Vokietija, rytuose siekusi Pryšmančių miško šiaurinę dalį ir prie Laukžemės kirtusi Latvijos sieną. Virkštininkai, Kiauleikiai, Užpelkiai, Žibininkai, Joskaudai, Želviai, Palanga, Užkanavė, Vanagupė, Kunigiškiai, Paliepgiriai, Monciškės, Šventoji ir Būtingė visą tą laiką priklausė Kuršui. Čia jau ne vieną amžių gyvenusių žemaičių ir kitų lietuvių tokia padėtis nepatenkino, nes jie nebuvo pamiršę to fakto, kad dar 1422 metais ši teritorija buvo priskirta Žemaitijai.

Kodėl Palanga ir jos apylinkės carinės Rusijos valdymo metais atsidūrė Kuršo žinioje?

Šis klausimas plačiau tuo metu nei spaudoje, nei kituose leidiniuose nebuvo gvildenamas, nes gilintis į šią problemą draudė rusų valdžia. Tačiau ir čia ji ne viską sužiūrėjo, ir šiandien mūsų analizuojama tema daug ką paaiškina to meto žymaus rusų geografo P. Semionovo-Tianšanskio rašiniai.

P. Semionovas-Tianšanskis nurodo, kad 1819 metais Palangos pajūris Kuršui buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant. Yra publikuoti ir palangiškio Prano Jurgučio, kuris daugelį metų rūpinosi, kad Palangos pajūris būtų sugrąžintas Lietuvai, surinkti faktai šia tema. Pasak jo, Palangos atidavimu Kuršui pasirūpino Kurliandijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai, kurie tuo metu dažnai iš Kuršo važinėdavo į Vokietiją. Tokioms kelionėms nuolat reikėdavo prašyti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Palangos pajūris iki jo prijungimo prie Kuršo, leidimo pervažiuoti šią teritoriją. Tai vokiečiams sudarydavo nepatogumų, todėl jie ir pasirūpino, kad tos kliūtys jų kelionėse būtų pašalintos. Po to Kuršo gubernijos pakraščiuose atsidūrė daug žemaičių lietuvių. 1860 metais šiose vietose dirbęs rusų akademikas P.Kolppenas yra nurodęs, kad Grobinos ir Alukštos apylinkėse gyvena 5023 lietuviai ir 3828 lenkai.

1918 metų rugpjūtį, lankydamasis Berlyne, Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas Antanas Smetona susitiko su Vokietijos vyriausybės atstovais ir jiems perdavė Lietuvos valstybės tarybos pageidavimą remiantis etnografiniu principu pakoreguoti Lietuvos sienas Kuršo gubernijoje – Palangos bei Alukštos ruože. Plačiau apie tai 1986 m. Čikagoje išleistoje „Naujųjų laikų istorijoje“ (t.II) rašo P.Čepėnas.

 

Palangiškius vijo kulkosvaidžiais ir patrankomis

„Palangos istorijos“ puslapius kūrę Mikelis Balčius, Zita Genienė, Zigmantas Kiaupa, Alvydas Nikžentaitis, Vygantas Vareikis ir Vladas Žulkus 1999 metais rašė, kad pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Palanga tapo tarptautinių ginčų objektas.

Subyrėjus Rusijos, Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos imperijoms buvo iš naujo pradėtas braižyti Europos politinis žemėlapis, kilo būtinybė nustatyti besikuriančių jaunų nepriklausomų valstybių sienas. Tačiau 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas nenumatė pageidautinų valstybės teritorinių ribų, o metais anksčiau įkurta Latvijos tautinė taryba protestavo prieš bet kokį Latvijos padalijimą, ypač prieš Kuršo, kuriam tada priklausė ir Palanga su Šventąja, prijungimą prie Lietuvos ar perdavimą vokiečiams, kurie siekė Kurše įkurti autonominę Baltijos vokiečių valstybę.

Tuo metu – iki 1923 metų – dar nebuvo aiškios ir Klaipėdos krašto bei uosto perspektyvos. Tad neatgavus Klaipėdos, Palangos-Šventosios regionas galėjo tapti svarbiu Lietuvos prekybos importo bei eksporto centru ir žvejybos uostu.

Tai pabrėžė Lietuvos delegacijos Latvijos-Lietuvos sienai nustatyti pirmininkas, vėliau Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, rodęs itin didelį atkaklumą šioms teritorijoms prijungti prie Lietuvos. Beje, A.Smetona, 1892-1893 m. mokęsis Palangos progimnazijoje, turėjo ir sentimentų šiam miestui: „Palanga yra brangi lietuviams savo kultūrine reikšme kaip praeities paminklas ir kaip kultūros židinys žemaičių. Prieš karą ten buvo progimnazija, ėmusi virsti pilna gimnazija; ją lankydavo kone vieni lietuviai. Paskui – kurortas ir gintaro pramonė su jo prekyba. Pagaliau vietos gyventojai, ypač žvejai, yra susirišę tik su Lietuva: už žuvį jie gauna iš Lietuvos duonos“.

1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvyko 10 lietuvių kareivių, tiek pat Kretingos milicininkų ir iš miestelio išvijo bermontininkus. Tačiau, kad ir kaip atkakliai palangiškiai kovojo dėl savo žemės, po keturių dienų Palangoje pasirodė 150 latvių, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius ir 2 patrankas, ir, išviję lietuvius, įvedė savo valdžią.

 

Lietuvių pretenzijos dėl Liepojos

Savo knygoje istorikai pasakojo, kad Lietuvai labai svarbūs buvo priėjimai prie latvių uostų, per kuriuos (ypač per Liepoją) vyko Lietuvos prekyba su užsienio šalimis.

„Šiaurės rytų Lietuvos rajonai savo žemės ūkio gaminius siųsdavo Liepojos – Romnų geležinkeliu ir išveždavo per Liepojos, Ventspilio ir Rygos uostus. 1919 m per Liepojos uostą ėjo didžioji Lietuvos ekonominės ir karinės paramos iš JAV ir Antantės šalių dalis. Taigi, lietuvių politikai siekė, kad Klaipėda ir Palanga priklausytų Lietuvai. Kartais politinės taktikos sumetimais buvo reikalaujama net Liepojos“, – rašoma „Palangos istorijoje“.

„Abi pusės tvirtai laikėsi savo argumentų: Latvija – Kuršo gubernijos sienų neliečiamumo, o Lietuva rėmėsi istoriniu, etniniu ir ekonominiu pamatu. Susidarė paradoksali istorinė situacija – latviai siūlė Palangą ir aplink ją esančią teritoriją keisti į Mažeikius, t.y. vienas lietuvių žemes į kitas lietuvių žemes, o Lietuvos pusė buvo linkusi latvių žemėje (Alūkštoje) padaryti nuolaidų, jeigu latviai atsisakys Palangos. Latvių nuomone, Palangos gyventojai norėjo likti Latvijos sudėtyje. Tautinio identiteto jausmas nebuvo stipriai išreikštas tarp vietinių žvejų, prekybininkų (kurie daugiausia buvo žydai) ir žemdirbių, o žvejų kaimuose į rytus nuo Palangos, Liepojos link, gyveno daugiausia kuršiai“, – skelbia istoriniai faktai.

 

Tašką padėjo anglas

Knygoje rašoma, kad Latvijos ir Lietuvos pasienio ginčas sukomplikavo abiejų valstybių santykius: abi pusės kaltino viena kitą nedėkingumu ir noru užgrobti svetimas žemes: „Latviai, turėdami Palangoje ekonominių interesų, nebuvo linkę jos lengvai atsisakyti. Daug pelno duodavo gintaro apdorojimas ir prekyba. 1919-1920 m. Palangoje veikė 13 gintaro dirbtuvių, kuriose dirbo 200 darbininkų. Be to, Palangos muitinės Latvijos ir Klaipėdos krašto pasienyje per mėnesį duodavo Latvijai apie 200 000 rublių pajamų”.

Dviem valstybėms nepavykus rasti kompromiso, 1920 m., tarpininkaujant Anglijai, buvo sudaryta Arbitražo komisija ginčams spręsti – po 2 narius iš Latvijos ir Lietuvos bei pirmininko – Didžiosios Britanijos atstovo J. Simpsono, kuriam didelį įspūdį darė žinia, kad Šventosios uostą XV amžiuje Lietuvai įrengė anglų prekybos kompanijos atstovas Norstas.

Simboliška, kad Lietuvai priėjimą prie Baltijos vandenų davusio brito vardu pavadinta jūros link vedanti gatvelė.

„J. Simpsonas ginčytinose vietose nustatė sieną ir 1921 m. kovo 21 d. paskelbė galutinį sprendimą. Lietuvos siena su Latvija Baltijos pajūryje buvo išvesta 4,5 kilometrų į šiaurę nuo Šventosios ir ėjo palei Nidos pelkes beveik tiesiai į Šventosios upę. Lietuva gavo 19,5 kilometrų platumo priėjimą prie jūros. Palangos kraštas Lietuvai buvo perduotas remiantis etnografiniu ir istoriniu principu“.

 

Svarbios datos turi būti įamžintos

Bernardas Vitalius Litvaitis „Palangos tiltui“ sakė, kad svarbios miestui datos turi būti minimos. Jis sakė, kad kartu su palangiškių bendruomene „Santarvė“ darys viską, kad Palangos prijungimo prie Lietuvos data būtų deramai įamžinta.

„Manau, kad miesto taryba turėtų pagalvoti apie Palangos gimtadienio paminėjimo šventę, surengti šia proga renginių. Per pripažintas miesto šventes galėtų būti keliamos keturios-penkios, žinomose miesto vietose, vėliavos. Žinoma, tas šventes reikėtų atsirinkti. Pavyzdžiui kovo 30 d. galime minėti atsiskyrimo nuo Latvijos dieną, Palangos gimtadienio dieną. 1253 m. balandžio 5 d. Palanga pirmą kartą buvo paminėta oficialiuose dokumentuose, buvo dar vienas paminėjimas – 1161 m. birželio 19 d., bet šios datos reikšme mūsų istorijos institutas abejoja. Tad balandžio 5-oji – labai svarbi šventė“, – sakė V. Litvaitis.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Menininkų Vytauto Karčiausko ir Eugenijos Karčiauskienės kūrinys – skulptūra „Rytas prie jūros“ – perduota Palangos miesto savivaldybei – penktadienį pasirašyta šios skulptūros dovanojimo sutartis. Ją parašais patvirtino skulptūros autoriai ir Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.


Pirmąją šių mokslo metų dieną, rugsėjo 4-ąją, visas Palangos senosios gimnazijos kolektyvas rinkosi Palangos pajūryje. 


Dažnas mūsų neįsivaizduoja vasaros be jūros, o kelionės iki jos – be automobilio. Vis dėlto, dalis poilsiautojų atranda daugiau privalumų keliaudami ilsėtis ne automobiliu, o autobusu arba traukiniu. 


Palanga – miestas prie jūros, turintis ypatingą aurą. Prancūzų rašytojas Alber'as Camus yra pastebėjęs, kad „kai kurios išskirtinės vietovės, pavyzdžiui, pajūrio miestai, atsiveria dangui“.


Lygiai prieš 75 metus pagal Sovietų Sąjungos MGB ir Lietuvos komunistų partijos  slaptą nutarimą Nr. 60, kurį pasirašė A. Sniečkus ir M. Gedvilas 1948-05-22 4.00  val. ryte pradėta vykdyti lietuvių trėmimo operacija kodiniu pavadinimu ,,Pavasaris“ (Vesna).


Neįgaliesiems privažiuoti prie jūros Palangoje tapo patogiau – paplūdimyje ties neįgaliesiems draugišku Lino taku įrengtas iki pat vandens vedantis plastiko takas su nuolydžiu į jūrą.


Šį savaitgalį (liepos 3-4 d.) Palanga mini išskirtinę dieną: prieš 100 metų, kovo 31 – ąją, Palanga buvo grąžinta Lietuvai. Į šimtmečio šventę atvyks daug garbių svečių iš užsienio bei Lietuvos, laukiama ir šalies Prezidento Gitano Nausėdos. Minėdama šio istorinio įvykio svarbą mūsų valstybei, Palangos miesto savivaldybė liepos 3 d. organizuoja Istorinį žygį, taip absoliučiai identiškai...


Jau dabar veržte veržiasi prie jūros – policijos užkardos neatbaidė

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2021 04 02 | Rubrika: Miestas

Didžiąją savaitę jūros išsiilgę poilsiautojai į „uždarytą“ Palangą galėjo įvažiuoti beveik netrukdomai, tačiau neveikiančių viešbučių tai neguodė – neprognozuojamų Vyriausybės sprendimų jau pamokyti verslininkai dar nežinom ar galės atsidaryti ir po švenčių, rašo lrytas.lt


Apartamentai prie jūros - nuo 30 Eur! Kambarių rezervacija: ▪️internetu – booking.apartamentaitenisas.lt ▪️el. paštu – [email protected] ▪️telefonu – (8 460) 58033


Palangos grąžinimas Lietuvai vyko sudėtingai – Latvija visomis išgalėmis siekė išlaikyti žemes, kurios teikė priėjimą prie jūros, gintarą ir žuvį. 1918-ųjų vasario 16 d. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, prasidėjo Lietuvos ir Latvijos ginčai dėl Palangos ir Šventosios – Palangos ir Alūkštės apskrities. Ginčas užsitęsė beveik trejus metus...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius