„Viešpatie, daugiau duok pasauliui tokių raganų“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013-07-15
Peržiūrėta
1811
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Kaip žmogui reikėtų gyventi, kad jo atminimą ir pėdas, elgseną, darbus, žodžius lydėtų žmogiški prisiminimai?
Į šį klausimą galima būtų atsakyti ir ilgamečio spaudos darbuotojo, šviesios atminties Jono Gradausko žodžiais: „Kolegos, šiandien ir kasdien bendraukime, kalbėkime, susikalbėkime vienas su kitu taip, kad ir po dešimties – dvidešimties metų nebėgtume vienas nuo kito į kitą gatvės pusę, o pasisveikinę bent dešimt minučių giminiškai galėtume aptarti ir sveikatos, ir vaikų, anūkų pažymius, ir kopimą į darbines – kūrybines aukštumas net senjoro amžiuje“.

Daug puikių žodžių
Panašios natūros asmenybė – ir nuo 1933 metų Palangai ištikima, kasmet iki 2008 metų ją uoliai lankydavusi talentinga baleto šokėja Aliodija Ruzgaitė.
Daug puikių žodžių apie šią humanistę moterį man Palangoje yra išsakę dar 1990-1995 metais rašytojai Vytautas Sirijos-Gira, Jurgis Kunčinas, Vytautas Bložė, gal, vardan teisybės, nėra nė vieno menininko, kuris pagarbiai neminėtų A. Ruzgaitės, kurią per šių metų Jonines „pasivijo“ 90-asis gimtadienis. Ją myli ir gerbia, sava laiko visi senieji palangiškiai. 2004 metais susipažinome su erudite, menininke A. Ruzgaite, gražiai bendravome ir 2005-2006 metais, ir prisiminimai apie tuos susitikimus ant jūros kranto, smėlynuose, Gintaro muziejaus prieigose, tad ir šiandien atmintyje noriai telpa vieninteliame žodeliukyje – „šilta“.
Štai atsiverčiu iš mūsų namų Saulėtekio take bibliotekėlės dar neišnykusios, 1987 metais Vyriausiosios Enciklopedijų redakcijos Vilniuje išleistos „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ 3-ojo tomo 605 puslapį. Pirmučiausiai po biografiniu iškiliosios baleto šokėjos-teatrologės A. Ruzgaitės aprašu (g. 1923 06 24, Kaune) žvilgsnis „užseivina“ Lietuvos nusipelniusios artistės (1964), 1939 metais baigusios Valstybės teatro baleto studiją, o 1949 – Kauno universiteto filologijos fakultetą, nuotrauką ir kuklų parašą: „A. Ruzgaitė. Raganos vaidmuo (Eduardo Balsio „Eglė – žalčių karalienė“).

„Viešpatie, daugiau duok pasauliui tokių raganų“
„Viešpatie, daugiau duok pasauliui tokių raganų, – manau patyliais sau. – Tikra karalienė yra lietuviškojo baleto primadona A. Ruzgaitė. Kai „plaukia“ (ne eina!) Baltijos pakrančių smėlynais – išdidžios Nefertitės poza. O jei Raganos vaidmuo... Reikia. Pagaliau, vyrai, jei atvirai – bloga karalienė – ne Ragana! O karalienių turim klausyti“.
Humorui išsekus, prisiminiau ir nuoširdžius palangiškės, gerbiamos aktyvios bendruomenės veikėjos, buvusios zarasiškės Janinos Abromavičienės žodžius, išsakytus apie kultūrininkę A. Ruzgaitę: „Tai nuostabiai atvirai, betarpiškai bendraujanti moteris. Gyva enciklopedija. Sava čia. Džiaugiamės, pažinę didžiąją menininkę A. Ruzgaitę, sveikiname ir linkime puikios sveikatos“. O štai ištraukos iš uostamiesčio senjorų almanacho „Saulėjauta“, kurį redaguoti prisiėjo ir šių eilučių autoriui.

SAULĖTOS IR
PRASMINGOS SEKUNDĖS

Jei staiga dingtų visi keliai,
Tai kur tada eitų žmonės?
Kur būtų kelio pradžia?
Kur būtų kelio galas?

Eitų žmonės vienas prie kito
Be kelio, be tako eitų.
Žmogus būtų kelio pradžia.
Žmogus būtų kelio galas.

Atneštų kiekvienas po darbą,
Po meilę arba po mirtį.
Paskui – kaip vaikai – žaisdami
Sudėtų iš visko kelią.
(J. Marcinkevičius)

Ilgai skambėjo ausyse šie Justino Marcinkevičiaus po susitikimo Palangoje su neeiline asmenybe balerina A. Ruzgaite žodžiai.
Mes, būrelis „Trečiojo amžiaus“ narių, atvykę į mums paskirtą mokyklą, buvome laukiami žavios, šviesios kaip pati saulutė balerinos. Mokanti ne vieną užsienio kalbą, šokusi puikiausiose scenose, grakšti kaip gulbė balerina dalijosi su mumis savo jaunystės įspūdžiais ir gyvenimu. Surengė net savotišką atliktų vaidmenų parodėlę. O kur nuotraukos svaigių jaunystės skrydžių bendrijose su visiems gerai žinomais garsiais žmonėmis? Daug metų dirbusi dėstytoja Čiurlionio meno mokykloje A. Ruzgaitė turėjo daug ką papasakoti ir parodyti. Daugeliui mokinių ji buvo Kelio pradžia (pagal J. Marcinkevičių).
Ji kasmet atvažiuoja vasarai į Palangą. Ir niekaip neatspėsi, kiek jai iš tikrųjų metų, aukšta, grakšti, ne eina, o plaukia kaip gulbė. O juokas skambus – kaip mergaitės! Nepajutom, kaip prabėgo daugiau nei dvi valandos bendraujant.

Neprailgo diena
„Ir kaip buvome maloniai nustebinti, sutikę ją Palangos gelbėjimo stotyje. Vėl malonus pokalbis su balerina. Jos toks paprastas bendravimas su mumis. O tų klausimų klausimėlių mes pabėrėme ne vieną. Taip troškome ją pažinti ir džiaugėmės vėl susitikę. Neišgirdome nė vieno blogesnio žodelio, nematėme jos blogai nusiteikusios. O kai po susitikimo mokyklos kiemelyje mums sušoko vieną iš savo etiudų ir su mumis noriai nusifotografavo, buvome laimingi, pamiršę savo bėdas ir negalias.
O sėdėdami su A. Ruzgaite pajūrio kopose atvėrėme savo širdis poezijai. Ošiant Baltijos jūrai, skambėjo J. Marcinkevičiaus, S. Nėries, J. Degutytės ir pačių „Trečiojo amžiaus“ narių eilės apie jūrą, meilę, gerumą, gamtą... Ar gali kas būti puikiau, kaip sėdėti bendraminčių rate.
Neprailgo diena, nenuvargome, nes dar panorome su viešnia apsilankyti A. Savicko ir Budriaus fotografijos parodose.
Pilni geriausių įspūdžių, puikios nuotaikos grįžome namo, tikėdamiesi dar ne vieno tokio gražaus susitikimo, kurį, padedant Palangos kolegoms, paruošė mūsų direktorė Irena Linkauskienė“, – prisiminė Liudvika Genienė 2005 metų senjorų almanache „Saulėjauta“.
O aš dar ligi šios dienos nepamirštu 2002-ųjų rugpjūčio, pirmojo žygio akmenuotais priejūriais, švintant pėsčiomis iš Girulių į Palangą. Po pusryčių Olando Kepurės šile Palangos „Pasakos“ vaikų pedagogė Dovilė Kisielienė grakščiai ir žaismingai tarp pušų imitavo „Gulbių šokio“ judesius, o mes su Vakarų Lietuvoje žinoma ornitologe – gamtos publiciste Lidija Umbrasiene plojome rankomis: „Puiku, visai, kaip Aliodija Ruzgaitė!“
Dabar apie ją kalbėdamas, sakau, kad prisimenu tolimą praeitį, tačiau įjungęs savo smegenų kompiuterį, kuriame įrašyti šie prisiminimai, tą praeitį sujungiu su dabartimi, su šia diena, su mūsų meno istorija.

Išvydau nuostabią
baleriną

„1955 metais atvykau į Vilnių. Iki to laiko nebuvau matęs nė vieno baleto pastatymo. Klausiausi ir žiūrėjau tik operų spektaklius.
Čia pirmą kartą scenoje pamačiau Kiprą Petrauską operoje „Karmen“, čia pirmą kartą scenoje išvydau nuostabią baleriną A. Ruzgaitę – dvi įžymybes iš karto. A. Ruzgaitė šoko balete „Raimonda“. Sušoktas ispanų šokis liko mano atmintyje iki šiol. Man atrodė, kad šokėja ne scenoje, o skraido oro erdvėje. O jau temperamentas, charakterio perdavimas – kažkas nepaprasto, virtuoziško!
Jei iki to laiko lankiau tik operinius spektaklius, nuo šio renginio mane patraukė ir sužavėjo lygiai tiek pat ir baletas. Aš tapau nuolatiniu operos ir baleto teatro lankytoju. Šis teatras, buvęs J. Basanavičiaus gatvėje, man buvo antrieji vakaro namai. Aš supratau, kad tai grožio ir jausmo, gėrio ir meno teatras, kuris žmonėms teikia džiaugsmo, gydo jų sielas, neakivaizdžiai skatina būti geresniais, moko mylėti tai, kas tauru.
Ši baleto šokėja man padarė nepaprastą poveikį bei įspūdį, todėl ją savo atmintyje išsaugojau iki dabar“, – prisimena dažnai Palangoje svečiavęsis uostamiesčio mokykloms gražiausius gyvenimo metus atidavęs senjoras Algirdas Radavičius.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite


Pastaruosius kelerius metus traumų kamuotas ir šią vasarą tašką karjeroje padėjęs, bet savo malonumui sportuojantis Renaldas Seibutis nuo krepšinio nesitraukia. Ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas teigia norintis ir toliau savo ateitį sieti su šia sporto šaka, todėl profesinį tobulėjimą tęsia studijuodamas Lietuvos sporto universitete (LSU). „Atidavus tiek metų krepšiniui būtų nelogiška ir...


Jau ne pirmą vasarą palangiškiai ir kurorto turistai džiaugiasi bagažinių turgumi, kuriame būdavo galima rasti visko: nuo sovietmečiu gamintų cigarečių pakelių, tarybinių monetų, kolekcinių lėlių iki papuošalų ar drabužių. Tačiau šie metai – kitokie, rašo Iveta Danieliūtė, lrytas.lt žurnalistė.


Šiandien „Palangos tilto“ redakcija sulaukė liūdnos žinios – mirė vienas seniausių miesto gyventojų, 103 metų Jurgis Kuzmickas.


ių metų rugsėjo 3 d. pradedami Gintaro gatvės statybos darbai. Juos numatoma pradėti ruože nuo Smilčių gatvės iki Vytauto gatvės. Vykdant darbus iš dalies bus ribojamas eismas, o tiesiant vandentiekio, lietaus nuotekų tinklus, rengiant gatvės pagrindus – patekimas į gatvę bus draudžiamas.


Šią šeimą neabejotinai suvienija bendras pomėgis. Tuomet visi šeimos nariai daugiau praleidžia laiko kartu, visi supranta apie ką eina kalba, kai užverda karšta diskusija. Tą patvirtino ir Aurelijos, Alvydo, Justės ir Roko Jocių šeima. Jiems visiems labai patinka krepšinis. Vaikus, galima sakyti, šiuo žaidimu užkrėtė tėtis Alvydas, tačiau ne...


Aš nebijau išgirsti: „Nutilk, filosofe“. Ne. Ir kalbėsiu, ir rašysiu, nors buvo gyvenimo keliuos ir tokių „TSKP pareiškėjų“, dar 1964–1969 metais „raudonpelkės“ Kelmės rajone: „Mes tau uždrausim rašyti“. Kas taip geidė – jau numirę. Rašysiu bent iki Algio Čekuolio metų. Mintys, kojos...


Šeštadienį Palangos Birutės parkas pakvies į šventę – kurorte bus minima tradicinė, jau aštuntoji Birutės parko diena, kurios metu gamtos apsuptyje visą dieną šurmuliuos renginiai.


„Viešpatie, daugiau duok pasauliui tokių raganų“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 07 15 | Rubrika: Miestas

Kaip žmogui reikėtų gyventi, kad jo atminimą ir pėdas, elgseną, darbus, žodžius lydėtų žmogiški prisiminimai? Į šį klausimą galima būtų atsakyti ir ilgamečio spaudos darbuotojo, šviesios atminties Jono Gradausko žodžiais: „Kolegos, šiandien ir kasdien bendraukime, kalbėkime, susikalbėkime vienas su kitu taip, kad ir po dešimties –...


„Palangos tiltas“ prieš mėnesį paskelbė straipsnį „Vietoje valdžios pagalbos –grasinimai bauda“, kuriame rašėme apie Vilimiškės kelyje gyvenančios Ritos Staniuvienės bėdas. Moteris skundėsi, kad į tą patį namą atsikėlęs kaimynas Zigmas Kubilius per kelis metrus nuo moters šulinio įsirengė kanalizacijos duobę, iš kurios...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius