42 metus Palangos miesto bibliotekai diriguojantis Kęstutis Rudys nusprendė, kad jau pakaks

Kai imi žvalgytis į prabėgusius metus, visko juose regi, bet niekas negalėtų pasiginčyti, kad praėjęs laikas atrodo tarsi praskriejęs. „Visada jaučiausi esantis savoje vietoje, nors joje atsidūriau kaip ir atsitiktinai. Tad gal taip ir turėjo būti. Bet jau nusprendžiau, kad užtenka“, – šypsojosi kaip visada geros nuotaikos nestokojantis Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys. 

Kad išliktų leidybinė veikla

Bibliotekoje daugiau kaip keturis dešimtmečius vadovaujantis K. Rudys neslepia, kad pasibaigus kadencijai, kurios pabaiga yra liepos pradžia, jis ketina nebepretenduoti į vadovo vietą. 

„Įsivaizduojate, štai, portretas, kuris tapytas 1982 metais, o aš pradėjau dirbti metais anksčiau, daugiau kaip 40 metų jau praėjo, jau ir pačiam gi 73-eti eina. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie galvoja, kaip čia be manęs bus, viskas sugrius, pražus. Man ir kiti aiškino, o ką tu veiksi, neturėsi ką veikti, bet išėję pažįstami pripažįsta, kad turi tiek veiklos, jog vos spėja suktis, – pasakojo direktorius. – Ko labiausiai norėčiau, kad išliktų leidybinė veikla, kurią puoselėjom pastaruoju metu. Palangos miestas nėra didelis, bet jis labai įdomus, daug tyrinėjimų plotų“.

Bibliotekininko darbas

O bibliotekininko karjeros kelias prasidėjo dar anksčiau – nuo 1976-ųjų, kai buvo gautas anuomet įprastas paskyrimas į Kretingos rajoninę biblioteką. Pusę metų dabartinis Palangos bibliotekos direktorius ten dirbo vyr. metodininku, o paskui ir vadovaujamą darbą. 

O kai tuometinė Palangos bibliotekos vadovė Audra Lukauskytė išvyko į Maskvą, jis atvyko į kurortą, arčiau namų.

„Dabar nė neatsimenu tos pirmosios savo dienos čia, nes aš nuolat čia atvykdavau, pažinojau visus darbuotojus, tad ir jokio tokio adaptacinio laikotarpio nebuvo. Iki šiol yra likusių darbuotojų, kurie dirba nuo to meto“, – sakė bibliotekos vadovas, patikinęs, jog bibliotekoje apskritai labai maža darbuotojų kaita. 

Keitėsi per tuos metus ne tik tvarkos sistema, bet ir patalpos, kurios gerokai geresnės nei buvo anksčiau. 

Kaip Palanga tapo namais

Pats pašnekovas yra kilęs iš Šilutės, bet taip jau gyvenimo verpetai pasuko, jog galiausiai šeima persikėlė į kurortą ir čia liko.

„Mano senelis buvo iš Anykščių, buvo gan stambus ūkininkas. Bet kai mano du dėdės buvo išvežti į Sibirą po karo, tai senelis, nenorėdamas pakliūti į kolūkį, kadangi ten ir mokesčiai buvo įvesti, jis išpardavinėjo savo ūkį ir pabėgo, slapstėsi pas žmones, tad teko mums pagyventi daugelyje vietų. Apsistojome Žemaitijos pusėje“, – apie savo kelius iki Palangos pasakojo K. Rudys.

Svajojo ne apie tai, bet susiklostė kaip reikia

Dažniau bibliotekose galima pamatyti dirbančias moteris, tačiau tai tikrai nėra stereotipinis požiūris, esama ir vyrukų, kurie kuo puikiausiai sukasi šioje erdvėje. Tuo metu, kai stojo mokytis K. Rudys, jų grupėje buvo apie penkiolika vaikinų, o baigusių buvo vos du ar trys. 

„Mūsų kursas tada buvo labai didelis, apie septyniasdešimt žmonių – trys pagrindinės bibliotekininkystės grupės. Aš pats pasirinkau mokslinės bibliotekos kryptį. Nors, tiesą pasakius, aš visai neplanavau rinktis tokias studijas, taip nutiko gan atsitiktinai. Svajojau apie psichologiją. Tais metais, kai stojau, buvo tik antri tokios programos metai, tad buvo labai populiari. Nepasiekiau tinkamo konkursinio balo. Šansą turėjo tik penketukininkai. Kai neįstojau, pagalvojau, kad reiks į kariuomenę eiti, o ką daugiau daryti, bet susitikau vieną pažįstamą, kuris kuravo bibliotekininkystės programą. Aš dar numykiau, kad ir prancūzų kalbos egzaminą reikia išlaikyti. O jis man sako, kad jokių problemų. Nuvažiavom pas dėstytoją į namus, išverčiau ten kažkokią knygutę ir to pakako, išlaikiau aš tą egzaminą. Po kurio laiko gavau kvietimą studijuoti“, – prisiminimais pasidalijo pašnekovas.

Visai kitokie laikai

Knyga visgi nuo seno buvo itin mylima, tad tokios studijos nebuvo kančia. 

„Nebuvo niekada nei akimirkos, kad pasijausčiau esantis ne savo vietoje. Aišku, tada buvo kitokie laikai, viskas politizuota, nuolatinė priežiūra, partinė kontrolė, dabar tai jau atrodo kaip fantastiniai dalykai. Galėtum palyginti su tuo, kai esi laikomas už pavadžio ir vos tik pasuki į šoną, tuoj trukteli tave atgal. O šiais laikais tik dirbk, tereikia noro. Aišku, savo darbą planuoji, bet vis tiek esi laisvas. Kas nėra to patyręs, tai labai sunku paaiškinti“, – pasakojo K. Rudys.

Nematomas darbas

Daugeliui atrodo, jog bibliotekininko darbas yra didžiulis malonumas, juk tarp knygų – išminties, atokvėpio šaltinio apsupti, bet tai yra darbas, kaip ir bet kuris kitas, tik su savo specializacijos prieskoniais.

„Skaitytojas mato tik gražiąją, tvarkingąją pusę, tačiau bibliotekininkams reikia padirbėti, kad taip viskas atrodytų, juk pačios knygos negrįžta į lentynas, reikia viską susisteminti, o ir apgalvoti, kokios knygos lentynoms jau nebetinka, juk jos ir sensta, ir morališkai, ir fiziškai. Dėl grožinės literatūros dar galima pasiginčyti, ar ji aktuali, ar nebe, bet, pavyzdžiui, mokslinė literatūra tikrai pasensta, nes keičiasi ir technologijos“, – atkreipė dėmesį bibliotekos direktorius.

Svarbiausia – turėti viziją

Žinoma, esama tokių populiarių knygų, kurių itin laukia skaitytojai. Ar ilgai tenka bibliotekoms laukti pageidaujamos knygos? Direktorius patikino, kad praktiškai naujos knygos gaunamos vienu metu kaip ir knygynuose. Tik, žinoma, biblioteka neperka ir nepadeda į lentynas knygų be tam reikalingų procedūrų. 

„Svarbiausia turi turėti viziją, ką biblioteka nori užsakyti, kokia bibliotekos kryptis. Mes esame kurortas, pas mus nėra jokių aukštųjų mokyklų, mokyklos užsisakinėja sau tinkamą literatūrą, mums daug nereikia, stengiamės turėti daugiau knygų žmogui pasirinkti po kelis egzempliorius. Kai pas mus atvyksta vilniečiai, kauniečiai, jie džiaugiasi, kad pas mus galima gauti knygų, dėl kurių savuose miestuose reikia palaukti eilėse. Mes užsakome nedaug, bet žinome ką užsakyti“, – apie knygų pageidavimus užsiminė bibliotekos vadovas.

Knygos – nemarios skaitantiems

Pats pašnekovas pripažino, kad pačiam labiausiai patinka istorinės, tikrai įvykiais paremtos, apie keliones knygos, memuarai. „Kartais patinka ir detektyvus paskaityti, bet, pavyzdžiui, kalbant apie skandinavų detektyvus, jie tokie su siaubo elementais, vakarais geriau neskaityti“, – juokėsi pašnekovas.

Ar knygų gali nelikti, nes jas pakeis šiuolaikinės technologijos, pastaruoju metu nebediskutuojama. Bibliotekos vadovas tik nuomojo ranka į tokius pamąstymus: „Juk visi pamena, kai buvo kalbama, kad ir į kino teatrus niekas neis, nes yra televizija, o eina žmonės. Tie žmonės, kurie skaito, jie visada ir skaitys, o tie, kurie neskaito, jie neskaito nieko, net užrašų ant durų.“

Šiuolaikinė biblioteka – įvairiapusiška 

Bibliotekos jau seniai yra tapusios ne vien knygų saugyklomis, bet apskritai kultūros židiniais, kuriuose vyksta gausybė įvairių renginių – parodų, knygų pristatymai, šventės vaikams ir suaugusiems, net koncertai. 

„Kartais pagalvoju, kad gal ir per daug tų renginių. Kai pasižiūri į susirinkusiuosius, įprastai vis pamatai tuos pačius veidus, naujų sunku prisikviesti. Jaunimo pasigendam. Gal juos pavyktų pakviesti tik tuo atveju, jei patys kažką organizuotų“, – spėjo K. Rudys.

Galvojama apie tai, kaip paskatinti vaikus daugiau skaityti ir per šiuolaikines technologijas. Pavyzdžiui, yra programėlių, kurių pagalba galima vartyti knygas.

 „Su telefonais, internetu labai sunku yra konkuruoti, juk ten viskas vienoje vietoje, tad reikia nuolat su vaikais užsiimti, kad pamiltų knygą, skaitytų“, – pastebėjo Palangos bibliotekos vadovas.

Galima nuspėti tik viena, knyga visada bus reikalinga, kaip ir ten zujantys darbuotojai, kurie pasirūpina, kad skaitytojai gautų visko, ko pageidauja. O bėgantys metai pasendina kai kurių knygų turinius, nublukina viršelius, bet ne dirbančius ten žmones, kurie nuolat spinduliuoja šviesą, prikauptą laikui bėgant. 

Nuotraukoje:

Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys čia dirba nuo 1981-ųjų, kaip atrodė tuomet, primena tapytas portretas.