Apie M. K. Čiurlionį kitaip: daugiau žmonių Lietuvoje vynas, o ne jūra paskandina...

„Daugiau žmonių Lietuvoje vynas, o ne jūra paskandina“, – prieš gerą dešimtmetį, 2004-ųjų vasarą, „Mėlynosios vėliavos“ gelbėtojų poste dažnokai kartodavo posto medicininės tarnybos vadovė, labai apsiskaičiusi, menui, knygoms ir akmenims neabejinga, iš Lenkimų kilusi blaivybės šalininkė Danutė Gintautienė. Mano mamos brolio Bronislavo žmona Benedikta Čekiškėje irgi sakydavo: „Bijau karo ir pijokų“.
Literato „madingų sapnų“ „Juodojoje dėžėje“ atsigaivina ir 2015-ųjų sausį ataidi šviesiosios palangiškės medikės, ilgai „Žuvėdroje“ dirbusios D. Gintautienės, dviejų dukterų mamos (viena iš jų – ir už Lietuvos ribų žinoma aktorė!) sentencijos iš 2004 metų darbo vasaros prestižiniame Palangos Jono Vigelio gelbėtojų poste. Ten šauniai darbavosi ir profesionalusis Jonas Čeriauka.
Mūsų namuose, Saulėtekio take, knygų lentynos apačioje, mano žvilgsnį lyg magnetas traukia nuo 2012 metų kovo čia jaukiai būdraujančio didžiojo dailininko – muziko M. K.Čiurlionio siluetas. Jį bronziniame medalyje nesvietnai talentingai įamžino Telšiuose kuriantis palangiškis Petras Gintalas. Šią relikviją man 64-ąją gimimo dieną savo butuko balkone, smagiai pasiglėbesčiavus ir aptarus Palangos smėlynuose gyvenime sutiktas gražuoles, gelbėtojiškas valtis ir meilę Palangos gamtos grožiui, padovanojo vienas iš žinomesniųjų čia naujausių laikų jūros piešėjų, gaila, a. a. Jonas Vaišė. Dovanos – kūriniai visada pratęsia Menininko amžių. Bet šios dienos mano „Vieno įkvėpio teksto“ pasirinktoji tema – Čiulionio pėdos Palangos „kaimalės“ vitraže. 1957 m. birželio 20 d. rašytame autobiografijų sąvade, skirtame LTSR Rašytojų sąjungos nariams Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė prisiminė:
„1908 metų vasarą buvome abu Palangoje. Čiurlionis kūrė tada savo „Jūros sonatą“, „Fantaziją“, „Preliudą“ ir „Fugą“, dirbdamas po 6-7 valandas. Šeštadienį parodydavo man, ką padaręs, o aš turėdavau skaityti, ką parašius. Tada rašiau ir aš „Jūrą“ (trumpos fantastinės stilizuotos pasakos), kuri paskui ir buvo spausdinta pirmajame „Bare“ (1914 m.).
Rudenį Čiurlionis išvyko į Petrapilį skinti savo menui ir gyvenimui naujų kelių. Ten išsyk didžiųjų rusų dailininkų buvo gerai priimtas, perspektyvos buvo puikiausios. 1909 m. sausio 1 d. buvo mudviejų sutuoktuvės Plungėje, ir tuoj išvažiavome į Petrapilį. Čiurlionis daug piešė ir dalyvavo parodose, aš parašiau kelias fantastines pasakas ir straipsnį apie Lazdynų Pelėdą (Pšibiliauskienę)“.

M. K Čiurlionio sąsajos su Palanga
Labai maloniai nudžiugau, greta iškiliosios 1990 m. Kovo 11-osios Aktą sykiu su Vilties prezidentu S. Lozoraičiu saulėn ir pasauliui iškėlusio profesoriaus Vytauto Landsbergio 1994 m. Palangoje sūnui Mindaugui dedikuotos unikalios knygos „Čiurlionio dailė“ aptikęs ir 1973 meais Kaune „Šiesos“ leidykloje išleistą 95 puslapių kuklų, o prasmėmis talpų iškilaus menotyrininko Jono Bruverio rašytą leidinuką mokiniams „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“. Atkreipiu dėmesį: tiražas 20 tūkst. egzempliorių.
Dabar tiek tegali sapnuoti kaip M. K. Čiurlionio vizijas. Štai „Palangos tilto“ skaitytojų dėmesiui maža ištraukėlė, liudijanti menininkų Z. ir M. K. Čiurlionių sąsajos su mūsų Palanga prieš 107 metus iš miniatiūrinės menotyrininko J. Bruverio monografijos:
„Iš Čiurlionio simfoninių veikalų mums yra žinomi trys – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“ bei uvertiūra „Kęstutis“. Tačiau pastarasis kūrinys dar nė karto nebuvo atliktas, todėl nepasiekė mūsų visuomenės. Ne visai pilnas uvertiūros klavyro rankraštis yra tik neperseniausiai surastas, ir jį dar reikės restauruoti bei redaguoti.
O simfonines poemas jau seniai pamėgo klausytojai, nors jų kelias į visuomenę buvo nelengvas. Kaip žinome, kompozitoriui pačiam neteko išgirsti ne tik „Jūros“, bet ir pirmosios savo poemos „Miške“. Ji pirmą kartą buvo atlikta 1912 m. Čiurlionio mirties metinių minėjime Peterburge. O „Jūra“ skambėjo netgi žymiai vėliau – 1936 m. Kaune. Taip kompozitorius ir neišgirdo savo stambiausių veikalų, į kuriuos įliejo visą gimtinės meilę ir milžiniškus savo sielos turtus.
Miškas ir jūra... Jie yra apdainuoti mūsų dainose, apipinti pasakomis ir padavimais, apsupti didžiule pagarba. Menininko sieloje jie žadino ir stiprino ne tik gimtojo krašto grožio pajutimą, bet ir tėvynės meilę. Čiurlionio laiškai skamba lyg puikiausia poezija, kupina gamtos grožio aprašymų, kurį stebėdamas, jis pergyvendavo begalinio džiaugsmo valandas, atgaudavo dvasinę ramybę, o būdamas svetur, visa siela varždavosi prie jo. „Būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi. Link mūsų kalnelių, smėlynų, pušų...“
O štai ką Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“ 2004 m. balandžio 28 d. rašė žinomas kultūros metraštininkas, žurnalistas Bronislavas Klimašauskas:
„Praėjusio penktadienio pavakarę Kelmės kultūros centro fojė vos sutalpino jaunus ir žilagalvius kelmiškius, atėjusius susitikti su Seimo nariu, buvusiu Sąjūdžio vadovu, vienu ryškiausių Lietuvos politikų Vytautu Landsbergiu. Tik šįkart nė žodžiu neužsiminė apie politiką, o porą valandų sustabdė susirinkusiųjų dėmesį ties žinomo kompozitoriaus ir dailininko M. K.Čiurlionio kūryba, nes juk svečias – pirmiausia muzikologas, bene autoritetingiausias M.K.Čiurlionio palikimo tyrinėtojas, už tai pelnęs mokslinius vardus, profesoriaus titulą. Šįkart pokalbio tema, kaip pradžioje pristatė svečią Tėvynės sąjungos rajono skyriaus pirmininkas V. Šimkūnas, buvo Čiurlionio pasaka, kurioje ir mes visi užaugom, kurią atradom dar vaikystėje...“

Namas su mezoninu mena Čiurlionius
Šioje vietoje etiška priminti 2013 m. spalio 18 d. „Palangos tilte“ spausdintą išsamią kolegės Livijos Grajauskienės korespondenciją „Namas su mezoninu mena M. K. Čiurlionį ir S. Kymantaitę-Čiurlionienę“:
„Septynioliktuoju numeriu pažymėtas namas Liudo Vaineikio gatvėje mena ne vieną istorinę asmenybę. Čia 1898–1899 m. viešėjo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), 1908–1909 m. lankėsi dailininkas kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), 1905 m. – Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis generolas Vladas Nagius-Nagevičius (1881–1952).
Dar tarybiniais metais šis pastatas buvo pripažintas vietinės reikšmės istorijos paminklu. TSRS Kultūros ministerijai LTSR Kultūros ministerijos adresuotame vadinamajame paminklo pase, kurį pildė LSAMTI vyresnioji mokslinė bendradarbė Marija Rupeikienė, minima paminklo arba su juo susijusio istorinio įvykio data – 1898 m. ir pieštuku prirašyta, jog čia gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Skirsnyje „Istorinės žinios apie paminklą“ rašoma, jog namas statytas 1898 m. ir priklausė S. Ir A. Bugailoms. 1898–1899 m. gyveno S. Kymantaitė-Čiurlionienė. 1908 m. susižadėjusi su M. K. Čiurlioniu vasarą apsigyveno to namo pastogėje. 1908–1909 m. lankydavosi M. K. Čiurlionis. Jis Palangoje nutapė „Jūros sonatą“, „Pavasario sonatą“, „Fantaziją“, „Preliudą“, „Fugą“, S. Kymantaitė čia kūrė „Jūrą“, trumpas stilizuotas fantastines pasakas. Nuo 1921 m. beveik kasmet S. Čiurlionienė čia atvažiuodavo su dukra. Daug jos kūrinių buvo pradėti ir tobulinti Palangoje. 1954 m. čia parašyta poemos „Mūsų jauja“ dalis, „Aukso raktas“.
1969 m. prie namo atidengta memorialinė lenta, kurią sukūrė M. K. Čiurlionio anūkė D. Zubovaitė-Palukaitienė. Tarybiniais metais sudarytame istorijos paminklo aprašyme minima, jog namas stovi L. Vaineikio ir Komjaunimo gatvių kampe, lygiagrečiai L. Vaineikio gatvei atgręžtas į ją pietvakariniu fasadu. Pats pastatas – vienaaukštis, su pastoge ir mezoninu. Statytas iš rąstų, apkaltas horizontaliai lentomis. Stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Namo planas – stačiakampis (16,45 m x 10,05 m), dvigalis, su diem įėjimais priešais; vidurinėje dalyje, per visą namo plotį, yra priemenė su laiptais į antrą aukštą, abipus jos – išdėstytos patalpos. Fasadai – nesudėtingi, su žemu akmens cokoliu. Langai stačiakampiai, išdėstyti simetriškai, be dekoro. Pagrindinis L. Vaineikio g. fasadas simetriškas, su mezoninu vidurinėje dalyje, dešinėje durų pusėje pritvirtinta memorialinė lenta. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą namas L. Vaineikio g. 17 įrašytas 1993 m. vasarį. Šiam valstybės saugomam objektui suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo.
Paskutinį kartą kultūros vertybės būklę 2011-ųjų birželį tikrino buvusi paveldosaugos specialistė Sigutė Bendikienė, konstatavusi, jog namo būklė – gera...

Kas buvo gidu Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei?
Prieškario spaudoje yra paviešinti faktai, kad S. Kymantaitei-Čiurlionienei Palangoje „gidu“ yra buvęs idealizmo „kunigaikštis“ Juozas Tumas Vaižgantas – jis irgi neslėpė savo žavesio.
Mintis prikelia ne tik greta esančio pašnekovo linksmo būdo ar liūdesio pokalbio metu išsakomą mintį, bet ir parveda į ŠIĄ dieną vertingąją mūsų mokytojų išmintį. Tai ji padeda nenuskęsti dažnokai erzinančių smulkmenų tvane. Mamai, mokytojams, šeimai Palangoje esu dėkingas už dovanotą meškerę Pasaulio pažinimo vandenyno gelmėms ir lobiams, vertybėms surasti ir suprasti.
Čia prieš mokinio Atminties akis išnyra kuklumu didaus Šaukėnų (tarp Užvenčio ir Šiaulių) vidurinės mokyklos braižybos-piešimo mokytojo, dailininko, toje mokykloje savo laiku ir direktoriavusio Česlovo Jasaičio veidas ir jo švytinčios asmenybės siela. Kaip daug gero jis paliko man, mano broliams – Kęstučiui, Vytautui ir kitiems bendramoksliams Šaukėnuose. Menininkas, sava prigimtimi mokytojas Č. Jasaitis mums kasmet suorganizuodavo net po dvi pažintines ekskursijas Lietuvai ir iškiliems jos kūrėjams pažinti. Taip jaunieji šaukėniškiai – knygų „daktariukai“ ir mokyklinės bibliotekos skaitytojai atradome Anykščių apylinkes ir savą „Laimės žiburį“, Nidą, taip 1963–1965 metais – ir jūrą su pasakiška (ir šiandien) Palanga, kur likimas dovanojo 30 gyvenimo metų, kur M. K. Čiurlionis sukūrė „Jūrą“, kurią grojant Čiurlionių memorialiniame namelyje Druskininkuose, po pušelėmis sykiu su mokytoju Č. Jasaičiu (ačiū Jam) klausėmės gal du kartus, o grįžtant, su „Paryžiaus komūnos“ kolūkio „gaziku“ dar stabtelėję Kaune, nors pavargę, bet laimingi, kas kaip suprasdami nužvalginėjome pasauliui brangius M. K. Čiurlionio paveikslus.