Atostogos tarpukariu: kefyro kioskas, populiarieji dešrelininkai ir „amerikoniški“ ledai

Pažinti savo krašto gastronominę istoriją visada įdomu. Juk šiandien vargu ar susimąstome, jog būtinas vasaros gėrimas galėtų būti kefyras, o skaniausias valgis – bulvės su rūgusiu pienu. Būtent taip ir buvo tarpukario Lietuvoje (1918–1940 m.), kuomet populiariausiomis atostogų kryptimis – į kaimą ar kurortą – išsiruošę poilsiautojai parastas jėgas bandydavo atgauti ir mėgaudamiesi vasariškais skoniais.

Vasariški kaimo skoniai

Nemaža dalis miestiečių tarpukariu vasarą traukdavo į kaimą. Vieni ten viešėdavo pas savo giminaičius, kiti – turėdavo nuosavas sodybas ar dvarelius. Pabėgę nuo miesto šurmulio, vasarotojai mėgaudavosi šviežia kaimiška produkcija – nuo čia pat užaugintų vaisių ir daržovių iki kaimiško sūrio su medumi. Dėl šių malonumų kai kurie miesto gyventojai, kaip rašytojas prof. Balys Sruoga su žmona istorike Vanda ir dukra Dalia, vasarą pasiryždavo net visos dienos 300 kilometrų kelionei motociklu.

Poilsiauti Lietuvos provincijoje 20 a. 4 dešimtmetyje skatino ir valstybė. Laikraščiuose pasirodydavo raginimų „dėl svetimo nemesti savo lietuviškų takelių“ bei leisti savo pinigus Lietuvos kaime. Tai lėmė ir ekonominės krizės akivaizdoje suaktyvėjusi protekcionistinė šalies politika bei noras skatinti vidaus vartojimą. 1934 m. spaudoje rašyta, jog kaimas „dabar taip reikalingas pinigų, o pas miestietį vis dar vienas kitas litas daugiau atsiranda, negu pas ūkininką“, be to, kaime „yra ir kumpių, ir dešrų, ir sūrių, ir sviesto, ir pieno, tik pinigų nėra. Kam miestiečiui mokėti kur nors kurorto restorane ar valgykloje už maistą – jis gali visą mėnesį gyventi kaime!“

Kaime buvo ne tik kumpio ir sviesto, kaime buvo uogų bei daržovių, apie kurių naudą ir būtiną įtraukimą į meniu buvo rašoma tiek tuo metu suklestėjusiuose „vitaminų mokslo“ tyrimuose, tiek laikraščių puslapiuose, tiek ypač išpopuliarėjusiose kulinarinėse knygose. Pirmiausia žalioms, termiškai neapdorotoms daržovėms, į kurias „kaip gyvulių maistą“ įtariai žiūrėjo dar nemažai lietuvių, kelią ant savo stalų nutiesė inteligentų miestiečių šeimos.

Daržovių ir vaisių jie užsiaugindavo ir patys, miestuose prie savo namų įsirengę sodelius ir darželius. Štai, pavyzdžiui, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis Kaune, savo sode šalia miesto Rotušės, augindavo smidrų, kukurūzų, saldžiųjų bulvių, taip pat ten sirpdavo braškės, vynuogės, avietės, kriaušės ir obuoliai. Kaime kai kurių naujų daržovių kelias ant lietuvių stalų nebuvo lengvas. Kaip rašoma ano meto šaltiniuose, „dažnas pirmą kartą valgydamas pomidorą spjaudė“, tad pratinti saviškius prie žalių daržovių kaimo šeimininkes raginta pamažėle, tiekiant jas prie įprastų kaimo valgių, pavyzdžiui, lašinių.

Ne tik sodo ir daržo derlius, bet ir miško uogos bei kitos gamtos gėrybės kaimuose vasarą taip pat buvo gastronominių patirčių sąraše. Poilsiautojai provincijoje meškeriodavo, grybaudavo, uogaudavo. Nuvykęs pas savo seseris Kotryną ir Prancišką į Bernotus Maironis su pasimėgavimu ragaudavo virtinukų su mėlynėmis. Tokiam saldžiam vasariškų pietų meniu būtų derėjusi ir gaivi šalta vaisinė sriuba, kuri tarpukariu rekomenduota „kaipo gaivinantis valgis“. To meto gastronominės knygos siūlė duoninės šaltos sriubos su vaisiais, vyšnių, mėlynių sriubų su leistiniais, žalios vaisių sriubos su skryliais variacijas. Kiek egzotiškiau šiandien mums skambėtų pieno ar erškėčių šaltasriubės. Nemėgstantiems saldžiai rekomenduotos rūgštynių, dilgėlių sriubos ir, žinoma, šiandien lietuvišku kulinariniu paveldu laikomi žalibarščiai (šaltibarščiai).

Įdomiausia, kad kai kurios vasariškos provincijos gastronominės tradicijos buvo perėjusios į miestiečių meniu, ir kartais jau mažiau plėtojamos pačiame kaime. Čia reiktų kalbėti apie vasaros (ir ne tik) hitą – rūgpienį su bulvėmis. Jį kaip mėgstamą patiekalą įvardija visi trys pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentai, taip pat nemažai inteligentijos. Šis patiekalas Laikinojoje sostinėje buvo siūlomas ir restoranų meniu, tačiau 4 deš. dėl pienininkystės kooperacijos kaime jo vartojimas mažėjo, nes pieną reikėjo pristatyti į pieninę. 1931 m. metais po Lietuvą keliavęs Amerikos lietuvis Algirdas Šeštokas-Margeris apgailestavo, kad pieninės „stumia iš gyvenimo rūgštų pieną“.

„Dabar, prašau kaimuose rūgusio pieno ir nebegaunu! Gaspadinės atsako, „neturiu“, ir gana. Keista ir juokinga, kai reikia važiuoti Kaunan, kad gautum rūgusio pieno. O jau Kaune, tai, rodos, ir Nemunas rūgusiu pienu teka, — tiek daug čia jo. Užtenka truputį paėjėti Laisvės alėja ir tuoj languose pamatai: „Rugusis pienas“, „Rūgštus pienas“, „Čia galima gauti rūgusio pieno“.

Gastronominis Lietuvos kurortų pasaulis

Lietuvos kurortuose buvo galima pajusti visai kitokių kvapų ir skonių. Tarpukariu ypač išpopuliarėjo sveikatinimosi idėjos, todėl aukso amžių išgyveno miestuose bei priemiesčiuose įrengti paplūdimiai, kuriuose „priimti gerinančias sveikatą saulės vonias“ būdavo būtina kiekvienam nuovargio pakirstam miestiečiui. Tarpukariu taip pat prasidėjo ir kurortų klestėjimo era. Tuo metu pradėjo kilti dar visai neseniai daugiau vokiečių turistų temėgtos Palangos populiarumas, dėmesio sulaukė Kuršių Nerijos vietovės, taip pat Birštonas ir kitos kurortvietės. Vis dėlto, regis, kurortinėse vietovėse ir pliažuose, kur žmonės vykdavo pasisveikatinti, ne visi užkandžiai buvo sveiki.

Karštomis vasaros dienomis pliažuose šokoladinio įdegio kopų deivėms ir jų kavalieriams ryšio sustiprinimui puikiai tiko saldėsiai. Tad jau 20 a. 3 deš. pradžioje savo prekes siūlė saldainių ir kavos kioskas Palangoje „ant jūrų kranto“, o per visą tarpukarį tokių kioskų Lietuvos kurortuose tik daugėjo. Vasariška atgaiva, kaip anuomet sakydavo „pasišutinus saulėje“, buvo ir ledai kurie nešioti dėžėse ant kaklo ar vežti įvairaus tipo vežimėliuose. Juos gamindavo bei pardavinėdavo pavieniai asmenys, o 4 deš. ledų pasaulyje pasirodė didžiulė naujiena „siurprizas“, kurią pasiūlė įmonė „Pienocentras“ – tai „amerikoniški ledai“. Vos tik pristačius šiuos ledus vienoje parodoje, jie tapo hitu: „kone kas antras parodos lankytojas vaikščiojo su šiuo nematytu saldainiu“. Reklama skelbė, kad pagal ypatingą „amerikonišką“ receptūrą gaminti ledai turi daug labai gerų savybių: yra ne tik gaivinantys bei skanūs, bet ir sveiki, lengvai virškinami, maistingi, higieniškai pagaminti, puikiai tinkantys sportininkams, didinantys darbingumą, ir nekeliantys jokio pavojaus susirgti gerklės ar persišaldymo ligomis. Kai buvo žadama tiek gerų dalykų, nenuostabu, kad per dieną šių ledų buvo parduota apie 10 tūkstančių vienetų.

Be ledų, kurortuose žmonės gaivindavosi ir įvairiais gėrimais: selteriu, limonadais, vaisvandeniais, alumi. Ypatingą vietą vasarą sveikatinimosi gastronomijoje užėmė mineralinis vanduo. Gurkštelti mineralinio 4 deš. pab. Palangoje buvo galima prisėdus po skėčiu žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame specialiame kioske, o Birštone poilsiautojai skubėdavo jo patys įsipilti iš populiariųjų mineralinio vandens šaltinių. Gaivinančių gėrimų, kaip ir vaisių, daržovių ir saldumynų, žuvies bei papirosų vasarotojai galėdavo įsigyti ir kituose kurortuose stovėjusios dažnai labai žavios architektūros kioskuose ar paviljonuose. Tiesa, tarpukario gėrimų reklamose galima pastebėti, jog kartais supratimą apie gėrimų vertę sudarė kiti kriterijai nei šiandien. Štai, pavyzdžiui, 1933 m. Brolių Leviasų vaisvandenių dirbtuvė „Banga“, įsikūrusi Palangos Basanavičiaus prospekte, gamino ne tik gazuotą vandenį, bet ir įvairios rūšies limonadą, kurio išskirtinumas buvo tas, jog gamintas iš gryno cukraus.

Dar vienas gėrimas, kurį vasarą „išrašydavo“ gerti gydytojai, buvo kefyras. 1924 m. Birštone veikė atskiras kefyro paviljonas. Kaip rašė amžininkai, kefyro paviljonas „padarė nemažą konkurenciją kurorto bufetui“. Kefyras buvo laikomas labai sveiku gėrimu, padedančiu virškinimui ir sveikam žarnynui, tad gydytojai jį rekomenduodavo rinktis karštomis vasaros dienomis vietoj gazuoto vandens. Ne tik kefyras, bet ir kiti pieno pagrindu gaminti produktai gaivino vasarotojus, vadintus kumpelininkais. Tarpukario reklamose mirgėjo raginimai karštą dieną taip pat gaivintis pieno šampanu. Pramoniniu būdu pagaminto pieno šampano buvo galima įsigyti prekybos įstaigose, tačiau jį gamino ir namuose. Tam reikėjo pieno išrūgas praskiesti vandeniu, įdėti cukraus ir mielių. Be šių produktų atsigaivinti buvo galima ir tiesiog stikline pieno ar kava su grietinėle. Visi šie pieno produktai „Pienocentro“ prekybininkų gatvėse buvo vežiojami įvairaus tipo vežimėliais, arklių traukiamais vežimais arba pristatomi mašinose-šaldytuvuose.

Pieno šampano ir kefyro, kaip ir selterio bei vaisvandenių buvo galima rasti ir kurorto kavinių, restoranų meniu. Viena pagrindinių pramogų ir maitinimosi vietų anuomet buvo kurortų kurhauzai. 1933 m. Palangos kurhauze veikė „puikiausias bufetas, vietiniai ir užsienio gėrimai, šalti ir šilti užkandžiai, gaminami prityrusių šioje srityje specialistų“. Vakare saulėje skaudžiau įdegę poilsiautojai skausmą apramindavo ir viena kita stipresnio gėrimo taurele, tačiau 4 deš. jau su džiaugsmu pastebima, kad viename pajūrio kurhauzų ima nykti „rusiškas palikimas gerti ir ėsti iš peties“ – kurhauzų publika labai kultūringėja.

4 deš. vidurys į vasaros skonių gastronominį pasaulį ir atpūtė ir kitų naujų kvapų ir skonių. Vasarotojams lauko prekyboje pradėtos siūlytis karštos dešrelės su bandelėmis, ant kurių pūpsojo kalnelis garstyčių. Kaune jas pristatydavo baltais chalatais vilkintys įmonės „Maistas“ prekeiviai, dar vadinti „dešrelininkais“. Karštos dešrelės buvo pardavinėjamos ant kaklo pasikabintose karšto vandens pripiltose dėžėse, taip pat ir stumiamuose vežimėliuose. Vos pasirodžius ši naujiena sulaukė didelio pasisekimo ir, regis, sparčiai plito visoje Lietuvoje. 25 centus kainavusį bandelės ir dešrelės komplektą išalkę vasarotojai graibstydavo vos pamatę.

Taigi tarpukario vasaros atostogų skonių pasaulyje susiliejo „gydančio“ kefyro rūgštelė, amerikietiškų ledų saldumas ir šviežių vaisių bei daržovių sveikumas. Pagrindinės tarpukario gastronomijos tendencijos tiko ir šiam sezoniškam meniu: čia dėmesys kreiptas į rūpinimąsi sveikata, vitaminų poreikį, didesnį vandens, gerųjų rauginto pieno bakterijų vartojimą. Tačiau, regis, net ir pati stipriausia, saulės ar purvo vonių ir daugybės tuomet populiarių gimnastikos pratimų paplūdimyje užgrūdinta poilsiautojo siela kartais neatsilaikydavo prieš saulėje tirpstantį „Birutės“ šokoladą, karštų dešrelių su kalneliu garstyčių kvapą, akinantį „amerikietiškų“ ledų spindesį ar pieno šampano burbuliukų spragsėjimą.

Justina Minelgaitė-Plentienė, Istorinė LR Prezidentūra Kaune, Klaipėdos universitetas, BRIAI

LRT.lt