Darbėnų vargonininkas Stasys Japertas

Tarpukariu Lietuvos miesteliuose gyvenę inteligentai stengėsi suburti vietos gyventojus blaiviai ir kultūringai leisti laisvalaikį, švęsti šventes, taip paįvairinant kasdienį gyvenimą. Vienas jų buvo Darbėnų vargonininkas Stasys Japertas (1890–1961).

Jis gimė 1890 m. Šilalės miestelyje, ten baigė ir pradžios mokyklą. Jau vaikystėje pajuto trauką muzikai, turėjo gerą muzikinę klausą ir balsą. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1914 m. carinės Rusijos valdžios, paskelbusios visuotinę mobilizaciją, paimtas į jos kariuomenę, tarnavo kavalerijos dalinyje, dalyvavo mūšiuose Rytų Prūsijos fronte prieš vokiečius, sužeistas į koją pateko į jų nelaisvę. Išvežtas į karo belaisvių stovyklą Vengrijos sostinėje Budapešte čia iki pat karo pabaigos dirbo metalo liejykloje, iš kur 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Nusprendęs savo gyvenimą paskirti muzikai, privačiai mokėsi vargonininko profesijos, nes ji Lietuvoje buvo reikalinga ir gerbiama, užtikrinusi ir stabilias pajamas. 1921 m. persikėlęs gyventi į Kvėdarnos miestelį, čia vargonavo vietos bažnyčioje, netrukus vedė iš ūkininkų šeimos kilusią Sofiją Audinytę (1901–1942), kuri 1922 m. pagimdė pirmagimį sūnų Vytautą. 

Apie 1924 m., pakviestas Darbėnų klebono Petro Kažukausko (1881–1934), ieškojusio bažnyčiai gero vargonininko, su šeima atvyko į Darbėnus ir čia praleido visą likusį savo gyvenimą, žmonėms palikęs šviesius prisiminimus. Jo šeima įsikūrė dar ir šiandien išlikusiame raudonų plytų parapijos namų I aukšte, dviejų kambarių su virtuve bute. Pirmame aukšte gyveno ir bažnyčios zakristijonas su šeima bei varpininkas, čia buvo įsikūrusi ir atskirą įėjimą turėjusi arbatinė. Gyvenant šiame name pasaulį išvydo: 1924 m. – Birutė, 1928 m. – Aldona, o 1931 m. – ir Stasys, kurio dėka ir gimė šis pasakojimas.

Sekmadienį žmonės stengėsi apsirengti savo geriausią rūbą, apsiauti gerus batus, kai iš kaimų pėsčiomis ateidavę į miestelį, saugodami nuo purvo ir vandens, juos apsiaudavo jau prie bažnyčios. Laikas, praleistas joje klausantis dieviškos vargonų muzikos, choro giesmių, bendravimas su artimaisiais, draugais, apsilankymas parduotuvėje ar arbatinėje užimdavo didžiąją dienos dalį, praskaidrindavo sielą ir suteikdavo jėgų naujai darbo savaitei. Vargonininko statusas bažnyčioje buvo svarbus ir šis darbas nebuvo lengvas. Repeticijos, kad vargonai ir choras skambėtų darniai, reikalavo daug laiko ir jėgų. S. Japertas garsėjo savo darbštumu, reiklumu sau ir kitiems. Jo mėgstamas posakis: „Tas choristas, kuris nelanko repeticijų, – ne choristas.“

1935 m. sudegus Darbėnų bažnyčiai, ji tikinčiųjų ir aukotojų pastangomis, įkūrus jos atstatymo komitetą, 1936 m. pabaigoje buvo atstatyta, nupirktas bronzinis varpas, įrengti nauji vargonai. Juos įrengė čekų tautybės vargonų meistras Otto Kratochvilas, tuo metu gyvenęs Šiauliuose, ten turėjęs vargonų dirbtuvę ir visoje Lietuvoje restauravęs ar naujai įrengdavęs vargonus. S. Japertas jį prisimena kaip nedidoką, tamsaus gymio, pilnoką, dažnai rūkiusį papirosus „Regata“ vyrą. Kaip ir daugelis XX a. Lietuvoje dirbusių vargonų meistrų, jis metalinius vamzdžius ir įvairias metalines dalis atsiveždavo iš Vakarų Europos vargonų dirbtuvių, o medinius vamzdžius gamindavo savo dirbtuvėse Šiauliuose. Įrengus naujus vargonus ir choristams paruošus naujas giesmes, Darbėnus aplankė ir Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943), padėkojęs darbėniškiams už atstatytą bažnyčią.

2-jų nominalų, jų fasadinę dalį sudarė 5 dalys, kuriose buvo sumontuoti aukštesnio skambesio metaliniai vamzdžiai, savo išvaizda puošiantys bažnyčią, kai žemesnius garsus išgaunantys mediniai vamzdžiai buvo įtaisyti vargonų užkulisiuose. O. Kratochvilas vargonus su savo pagalbininkais rinko parapijos namų antrame aukšte buvusioje salėje, toliau juos montavo ir derino bažnyčioje. Grojant vargonams oras į juos buvo pučiamas kojomis minamomis dumplėmis, ant kurių menkesnio sudėjimo pedalų mynėjas, kad palengvintų darbą, neretai užsidėdavo ir plytas. Kartą į bažnyčią užsukęs netoli Darbėnų 1940 m. apsigyvenęs buvęs Lietuvos kariuomenės lakūnas Eduardas Rimgaila, pamatęs, kaip vargonais groja S. Japertas, pasakė, kad tai jam atrodo sudėtingiau negu valdyti lėktuvą.

Vargonininko šeima gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, dirbo žemę. 1928 m. ji, 6 km į pietvakarius nuo Darbėnų, Želvių kaime, įsigijo buvusio Palangos dvaro palivarko gyvenamą namą su 5 ha žemės ir ūkiniais pastatais. Čia ji praleisdavo šiltąjį metų laikotarpį, kartu su gyvuliais pavasarį įsikuriant Želviuose, o rudenį vėl sugrįžtant atgal į Darbėnus. Be savo tiesioginių pareigų, S. Japertas buvo atsakingas už santuokų registravimą bažnyčios dokumentuose, taip pat gimimo ir mirties liudijimų registraciją ir išdavimą. Jis su savo žmona Sofija aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, vaidindavo Darbėnų pradžios mokyklos vedėjo Mykolo Raucho (1906–1966) režisuotuose spektakliuose, kurie buvo vaidinami prapijos namų aktų salėje, kur susirinkdavo nemažai žiūrovų.

1934 m. garsaus dramaturgo Petro Vaičiūno populiarią 4 veiksmų komediją „Tuščios pastangos“, kurioje kritiškai vaizduojamos to meto visuomenės negerovės, aktoriams mėgėjams teko vaidinti net 2 kartus: vasario 10-ąją ir balandžio 7-ąją dienomis. Šioje pjesėje S. Japertas atliko vieno pagrindinių jos veikėjų – pagyvenusio ūkininko Daubos vaidmenį. Šioje salėje būdavo rengiami ir bažnyčios choro koncertai, kuriuose, be bažnytinių giesmių, skambėjo ir pasaulietinės bei tautinės dainos. S. Japertas Darbėnų pradžios mokykloje mokė vaikus muzikos, vadovavo ir jų chorui.

1931 m. į Darbėnus atvykus klebonui Anuprui Bardauskui (1881–1964), tarp jo ir S. Japerto užsimezgė šilti dalykiniai bei žmogiški santykiai. Ūkiškai gyvenęs darbštus klebonas netrukus įsigijo Fiat markės lengvąjį automobilį, pažymėtą valstybiniu numeriu „Kr 8“, kuriuo leisdavo naudotis ir vargonininko šeimai bei jos bičiuliams. Dažno to meto automobilio vairas buvo dešinėje pusėje, kad vairuotojas geriau matytų lenkiamą automobilį, taip pat jis galėjo išlipti tiesiai ant šaligatvio. Kelionės vasarą atvirame automobilyje prie jūros į Palangą ar Šventąją buvo malonus pasivažinėjimas, kas įamžinta išsaugotose fotografijose.

Svarbus įvykis buvo ir kasmetinis kalėdojimas, aplankant parapijos tikinčiuosius ne tik miestelyje, bet ir už ribų. Klebonui sekmadienį per pamokslą pranešus apie tai, kurį kaimą jis rengiasi aplankyti, vietos ūkininkai atsiųsdavo 2 vežimus, kuriais klebonas su vargonininku viename, o zakristijonas su varpininku kitame arklių traukiamame vežime lankydavo parapijiečius, kurie bažnyčiai ir jos tarnams aukodavo pinigų ir maisto produktų: grūdų, bulvių ir kt. 1940 m.

 Lietuvą okupavusi sovietinė kariuomenė užėmė Darbėnų miestelio centre stovintį parapijos namų pastatą, iškeldama jo gyventojus, kurie ten vėl sugrįžo po metų, prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai. 1941 m. vasarą prieglobstį Japertų šeimos namuose Želvių kaime buvo radusi darbėniškė žydaitė Estera Kverelytė, kuri kartu su Birute Japertaite mokėsi Kretingos gimnazijoje. Ji, žvėriškai nužudyta vieno aktyvaus Holokausto Darbėnuose dalyvio, paliko savo dienoraštį, kurio likimas, deja, šiandien nežinomas. 1944 m. rudenį sugrįžus sovietinei santvarkai, Japertų šeima vėl iškeldinta iš buto parapijos namuose, nuolat gyveno Želviuose, netoli miško buvusiame name. Kaip prisiminė S. Japertas, jų namuose kurį laiką 1945 m. slėpėsi darbėniškis partizanas Juozas Januševičius-Jonušas (1923–1946), vėliau 1947 m. ir Celestinas Skripkauskas iš Lazdininkų kaimo.

Japertų šeimai, kaip mažažemiams, nedalyvavusiems politinių partijų ir organizacijų veikloje, pavyko išvengti tremties, nors kelis kartus teko susidurti su jų namuose partizanų ieškojusiais Palangos stribais, nes Želvių kaimas iki 1950 m. priklausė Palangos valsčiui.

Ilgą laiką sirguliavęs, nuolat verčiamas nuo 1949 m. Želvių kaime susikūrusiame kolūkyje, kurio nariu jis buvo priverstas tapti, atidirbti darbadienius, dažnai turėdavęs išklausyti kolūkinių aktyvistų priekaištų dėl savo vargonininko veiklos, S. Japertas amžinybėn išėjo 1961 m., savo vargonininko patirtį perdavęs jį pakeitusiai darbėniškei Jovitai Benetienei.

Sakoma, kad vargonai – tai didingas muzikos instrumentas, ne veltui vadinamas bažnyčios vertybe ir pasididžiavimu, kai šiuolaikiniai elektriniai vargonai – tik kompiuteryje įrašytas garsas.

Norisi tikėti, kad Darbėnų bažnyčios vargonų restauravimas artimiausioje ateityje bus baigtas ir ne tik darbėniškiai vėl galės išgirsti šiuo metu didžiausių Kretingos krašte istorinių vargonų, kuriais ilgą laiką grojo S. Japertas, didingą gaudesį.

Romualdas Beniušis

„Pajūrio naujienos“