Gimnazistas Dominykas Povilonis: „Kaip pasikeistų mūsų pasaulis, jei dauguma žmonių būtų tokie šilti ir elegantiški kaip moteris Leonardo da Vinčio paveiksle? Bet vasarą aš pasijutau Gregoras Zamza“

Palangiškis gimnazistas Dominykas Povilonis – šių metų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojas. Jau 10 kartą organizuojamo konkurso nugalėtojai paskelbti šį trečiadienį. 

Konkurse dalyvaujantys 8–12 kl. moksleiviai šiemet savo rašiniuose dalijosi mintimis apie tai, kuriame meno kūrinyje norėtų gyventi. 

D. Povilonis – IIIA kl. gimnazistas. Jį moko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė. 

Viešai dalindamasi mintimis apie ką tik įvykusį konkursą rašytoja K. Sabaliauskaitė neslepia susižavėjimo Dominyko talentu: „Palangiškio Dominyko Povilonio rašinys papirko tuo, kad jis tik iš pirmo žvilgsnio labai paprastutis. Parašytas labai taupiai, bet talpiai (vien ko verta aliuzija į Kafką!), jis išsiskyrė mūsuose dar retu gebėjimu pasakoti istoriją – taip ir atsidūriau tame Palangos viešbutyje, lyg regėčiau viską savo akimis. Rašinys ne vien apie Da Vincio kūrinį, jis – apie kai ką daugiau“, – sakė K. Sabaliauskaitė.

Šių metų konkurso tema: „Meno kūrinys, kuriame norėčiau gyventi“.

Kviečiame susipažinti su konkursą laimėjusio jaunojo palangiškio tekstu. 

Vasarą dirbdamas viename Palangoje viešbutyje pusryčių padavėju, dažnai susidurdavau su įvairiais žmonėmis. Kai kurie iš jų buvo labai malonūs ir draugiški, bet, deja, pasitaikė ir grubių storžievių. Kartą mane išplūdo necenzūriniais žodžiais vien dėl to, kad kava jiems pasirodė ne tokia stipri, rėkė,  kad viešbučio administracija užsako pigiausias kavos pupeles ir taip pelnosi iš padorių, vargstančių, sąžiningai mokesčius  mokančių piliečių. Labai nemaloniai pasijusdavau, kai viešbučio gyventojai ateidavo į salę apsimiegoję, su šlepetėmis, vilkėdami baltus viešbučio chalatus. Užplūsdavo svetima gėda  ir kartu pasijusdavau  vos ne Gregoras Zamza.  Kartais atrodė, kad tie „sąžiningai mokesčius mokantys piliečiai“ tiesiog pamiršo, jog ir mes, padavėjai, esame žmonės. Tokios situacijos paskatino mane susimąstyti apie gyvenimą Leonardo da Vinčio paveiksle „Dama su šermuonėliu“.  To šedevro reprodukciją viešbučio šeimininkai buvo pakabinę kavinėje. Šis paveikslas, sukurtas apie 1489-1490 metus, vaizduoja jaunos moters portretą, jis mane traukia savo ramybe, elegancija ir paslaptingumu. Kai labai susinervindavau, žvilgtelėdavau į jaunąją damą, į šermuonėlį, ir pats sau nusišypsodavau.

Įsivaizduokite, kad gyvenate šiame paveiksle. Jūs pasineriate į švelnumo ir trapių linijų pasaulį. Pirmiausia, mane žavi šio kūrinio spalvų paletė. Tamsiame fone išryškėja moters kūno spindesys: šviesus veidas, kaklas, rankos. Ypač rankos. Ilgi pirštai švelniai prilaiko šermuonėlį, tą plėšrų žvėrį, kuris moters glaudžiamas atrodo kaip prijaukintas kačiukas. Švelnus pilkas suknios audinys skoningai dera su rausvomis drabužio detalėmis. O moters kaklo baltumą dar labiau paryškina juodi karoliai.  Švelnūs, bet ryškūs tonai sukuria harmoniją, kurią retai randu kasdienybėje. Nėra nė vienos griežtos linijos: veido ovalas, klosčių įlenkimai, rankos forma sukuria pasaulio grožio ir trapumo iliuziją.  Paveiksle, manoma, yra pavaizduota Čečilija Galerani, viena iš Milano kunigaikščio Ludoviko Sforcos meilužių. Pozuotojai tik šešiolika metų. Stebina brandumas. Jos ramus veidas ir švelnus žvilgsnis perteikia vidinę ramybę ir pasitikėjimą savimi, ko dažnai trūksta ir man pačiam, ir mano draugams.

Gyvenimas šiame paveiksle būtų tarsi pabėgimas nuo  triukšmo ir streso. Įsivaizduoju, kaip vaikštinėju po elegantiškus rūmus, kur kiekvienas kampelis alsuoja istorija ir kultūra. Šermuonėlis, kurį laiko dama, simbolizuoja tyrumą ir eleganciją. Jis taip pat primena apie gamtos grožį ir harmoniją, kurią dažnai pamirštame skubėdami į mokyklas, gamyklas, kontoras, viešbučius.

Galime tik pasvajoti, kaip pasikeistų mūsų pasaulis, jei dauguma žmonių būtų tokie šilti ir elegantiški kaip moteris Leonardo da Vinčio  paveiksle. Pirmiausia, mūsų kasdienybė taptų daug malonesnė. Žmonės būtų mandagesni,  atidesni vieni kitiems ir pasiruošę padėti. Tai sukurtų aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi vertinamas ir gerbiamas. Žinoma, svajoju, kad ir mano viešbučio gyventojai , net ir gavę atvėsusią kavą, nesiraukytų, nepultų kaltinti šeimininkų, neplūstų padavėjų,  o tik mandagiai paprašytų kito puodelio.

Taip pat gyvenimas šiame paveiksle leistų man pabėgti nuo varginančių  pasaulio problemų. Ten  nėra triukšmo, taršos ar technologijų, kurios dažnai trukdo mums mėgautis neįmantriais gyvenimo džiaugsmais: pavasario ir rudens spalvomis, gražiai išlenktais mergaitės antakiais, mylimo žmogaus artumu, švelniu kito prisiglaudimu. Tai būtų tarsi grįžimas į paprastesnį, bet kartu ir turtingesnį gyvenimą.

O jei net galėčiau nukeliauti į paveikslo kūrimo laiką,  patirčiau Renesanso laikų dvasią. Tai buvo laikotarpis, kai menas, mokslas ir filosofija klestėjo. Įsivaizduoju, kaip dalyvauju diskusijose su to meto intelektualais: Leonardu da Vinčiu, Mikelandželu Buonaročiu ar Galilėju Galilėjum. Nežinau, ką paaukočiau dėl tokios galimybės! Juk Leonardas da Vinčis buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir mokslininkas, inžinierius bei išradėjas. Gyvenimas jo paveiksle leistų man artimiau susipažinti su jo darbais ir idėjomis. Galbūt net galėčiau stebėti, kaip jis kuria savo garsiuosius eskizus ir technikos stebuklus. Tai būtų neįkainojama patirtis! Tikiu, kad tai iš esmės pakeistų mano gyvenimą.

Ruduo. Einu pro viešbutį, kuriame vasarą teko patiri visokių emocijų. Galvoju: kaip gerai, jog nepatyriau Gregoro  Zamzos tragedijos. Viešbučio  lange suspindi  rudens saulė. Ir pamatau, kad ant sienos tebekabo mylimo paveikslo reprodukcija. Dama ir šermuonėlis tebesaugo mane.  Iš kavinės sklinda malonus kavos aromatas.  Mergaitė, sėdinti prie lango, grakščiai  atsiremia į staliuką, viena ranka perbraukia glotniai prigludusius plaukus,  pažvelgia pro langą į plaukiančius debesis,  paskui  kelia prie lūpų kavos puodelį. Kur aš ją mačiau? 

Palangos senosios gimnazijos informacija