Jauni mokytojai palieka mokyklas: ką darome ne taip ir ką galėtume keisti?

Pirmieji treji metai – kritiniai. Būtent šiuo laikotarpiu didžiausia dalis jaunų mokytojų palieka mokyklas ir atsisveikina su mokytojo darbu. Per pirmuosius trejus metus mokytojų iškritimo iš švietimo sistemos rodiklis gali siekti net 50 proc.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, šiandien mokyklų vadovai intensyviai ieško būdų, kaip išlaikyti jaunus mokytojus – tai tampa vienu svarbiausių švietimo sistemos uždavinių.

„Jauniems mokytojams ypač svarbi nuolatinė vyresnių kolegų, mentorių pagalba. Kol kas mes dar pilnai neišnaudojame šios paramos formos, nors turime duomenų, kad mentorystė padeda lengviau integruotis, skatina jaunų mokytojų mokymąsi, naujovių išbandymą, didina jų saviveiksmingumą“, – sako ji.

Išeiti ar pasilikti?

Remdamasi praėjusiais metais Estijos kolegų iš Tartu universiteto atlikto tyrimo duomenimis, prof. dr. Lina Kaminskienė įvardija keletą esminių faktorių, kurie dažniausiai lemia jaunų pedagogų sprendimą pasilikti dirbti mokykloje arba ją palikti.

Prie veiksnių, kurie išstumia jaunus mokytojus iš profesijos, priskiriami perdegimas ir didelis darbo krūvis, mokinių įvairovė, mokytojo amžius ir išsilavinimas, mokyklos aplinka ir vadyba, darbo sąlygos. Veiksniai, kurie pritraukia į mokyklą, susiję su finansiniu atlygiu, vieša nuomone apie mokytojus, mokyklos aplinka, pasitikėjimu ir bendruomene.

„Mokyklos mikroklimatas, bendra organizacinė kultūra, vadovas yra reikšmingi veiksniai, kurie lemia, ar pradedančio mokytojo integracija bus sklandi. Pavyzdžiui, dažnai tyrimuose minima, kad žema mokyklų vadybos kokybė ir mažas pasitikėjimas mokytojais kaip profesionalais, yra vieni dažniausių išėjimo iš mokyklos faktorių. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad mokytojų autonomijos ir kolegialumo ribojimas sukelia problemas išlaikyti mokytojus“, – dalijasi prof. dr. L. Kaminskienė.

Patyrė šoką: nežinojo, ar išplauks

Pavyzdžių, kaip tai atrodo praktikoje, netrūksta. Viktorija Šilinskienė, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos biologijos mokytoja, neseniai baigusi švietimo vadybos magistrantūrą VDU Švietimo akademijoje, sako apie tai rašiusi ir savo magistro moksliniame darbe: „Tyrimo metu analizavau, su kokiais sunkumais susiduria jauni mokytojai. Dalis iš jų įvardijo, kad pirmieji metai mokykloje yra itin įtempti, dažnai lydimi neužtikrintumo, ypač daug netinkamos darbo kultūros ir vadybos, informacijos stokos ir aiškių gairių trūkumo“.

V. Šilinskienė prisimena, kad vos pradėjusi dirbti mokytoja patyrė savotišką šoką. Tuo metu jautėsi tarsi mažas vaikas, kurį tėvai, nemokantį plaukti, paleidžia į vandenį ir žiūri, ar išplauks.

Ši tema Viktorijai artima ir asmeniškai – pradėdama pedagoginį kelią ji susidūrė su įvairiais iššūkiais. „Pirmaisiais darbo metais kartais kildavo abejonių, ar pasirinkau tinkamą kelią. Trūko aiškesnės struktūros, pastovaus palaikymo, o tai turėjo įtakos motyvacijai. Visgi vėliau, įvykus administraciniams pokyčiams ir pagerėjus darbo sąlygoms bei kultūrai, atsirado daugiau aiškumo ir stabilumo. Apsisprendimą likti mokykloje sustiprino ir tai, kad šalia buvo daugiau pradedančiųjų kolegų – jautėsi bendrystė, galėjome dalytis patirtimis, kartu mokytis, ieškoti sprendimų. Tai padėjo suprasti, kad nesu viena, kad šituo keliu eina ir kiti“, – dalijasi ji.

Pašnekovė sako, kad, pradėjus dirbti mokykloje, pradžioje niekas neduoda viso darbų sąrašo, ką reikės padaryti iki mokslo metų pabaigos. „Terminas ateina – ir staiga turi viską padaryti. Norėtųsi tam pasiruošti prieš mėnesį ar kelias savaites, iš anksto, bet čia niekas taip nevyksta. Pamoka yra viena, bet visai kita – įvairūs paruošiamieji ir administraciniai darbai, kurie lydi tas pamokas. Visko tenka išmokti darymo ir klydimo būdu“, – prisipažįsta Viktorija.

Nors pradėdama dirbti gimnazijoje Viktorija turėjo paskirtą mentorių, dėl didelio visų užimtumo mokykloje ne visuomet pavykdavo gauti tiek pagalbos, kiek jos norėtųsi jaunam mokytojui darbo pradžioje. Daug ko teko mokytis savarankiškai – per praktiką, bandymus ir stebėjimą. Nors tai nebuvo lengva, tokia patirtis padėjo greičiau įsilieti į kasdienį ritmą. Tokia realybė paskatino Viktoriją imtis pokyčių: „Magistro darbe, kurio vadovė buvo VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. Rita Mičiulienė, rašiau apie pradedančiųjų pedagogų adaptacijos iššūkius ir priežastis palikti pedagogo karjerą. Norėjosi suprasti, kodėl kolegos išeina iš mokyklos, ir ką galima padaryti, kad jie pasiliktų. Tikiu, kad įgytos žinios ir patirtis pravers, jei kada tapsiu mokyklos direktore ar pavaduotoja ir reikės pačiai formuoti bei išlaikyti kolektyvą“.

Parama ir pagalba – būtinybė nuo pirmos dienos

Perdegimas – dar vienas dažnas jauno mokytojo darbo palydovas. Pasak V. Šilinskienės, švietimo sistemoje dirbantys jauni specialistai ne tik pervargsta, bet ir dažnai negeba laiku atpažinti, kad perdegė. Viena svarbiausių sąlygų, galinčių padėti to išvengti, anot jos, yra gebėjimas brėžti aiškias ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

Šiandien Viktorija jau stengiasi perteikti šią patirtį pradedantiems kolegoms. „Kolegoms dažnai primenu: pasibaigus darbo laikui – ilsėkitės. Kartais tai reiškia ir tėvų nepasitenkinimą, bet taip apsaugoma mokytojo gerovė ir emocinis balansas“, – priduria ji. Ji taip pat mano, kad pirmieji treji ar penkeri metai pedagogo kelyje yra esminiai: jei per šį laiką mokytojas nesulaukia reikiamos paramos, aiškių gairių ir palaikymo iš bendruomenės, išlikti švietimo sistemoje tampa itin sudėtinga.

„Būna, kad nors jautiesi pervargęs, vis tiek bandai perlipti per save. Pirmaisiais metais galvoji, kad daug ko dar nemoki, todėl taip sunku. Praėjus metams, ateina antri, jau daug ką moki, bet vis dar jautiesi taip pat pavargęs. Suvoki, kad vien gebėjimų nepakanka – reikia paramos, bendruomenės ir aiškių gairių“, – dalijasi pedagogė.

Pasak Viktorijos, net ir rūpindamiesi savimi, jauni mokytojai dažnai pasiekia lūžio tašką. „Tas palūžimas gali įvykti po metų, o kartais – ir po kelių mėnesių. Ir tai ne visada susiję su profesine kompetencija, labiau su emocine būsena, kurią veikia nežinomybė, krūvis, vienišumo jausmas“, – pastebi ji.

Tokias tendencijas patvirtino ir jos magistro tyrimas, kuriame atskleista, kad viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių jauni pedagogai svarsto apie pasitraukimą, yra būtent psichologinis pervargimas ir paramos trūkumas.

Viktorija įsitikinusi, kad psichologinė pagalba mokytojams turi būti prieinama anksti ir nemokamai. „Medicinos darbuotojams kompensuojama psichologo pagalba, tokia paslauga turėtų būti teikiama ir pedagogams. Ne tada, kai jau nieko nebenori ir nebegali, bet nuo pirmos dienos, kai tik įžengi į mokyklą“, – pabrėžia ji.

Ką galėtų perimti iš verslo?

Jaunų darbuotojų išlaikymo iššūkius kasdien sprendžia ir verslas. Startuolio „Omnisend“ vadovas bei vienas jo įkūrėjų, startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigtos organizacijos „Švietimas #1“ valdybos pirmininkas Rytis Laurinavičius teigia, kad jaunų darbuotojų išlaikymo formulė nėra sudėtinga – svarbiausia yra laisvė ir pasitikėjimas.

 „Jei jauni žmonės mato, kad darbe gali prasmingai dirbti, augti ir yra vertinami, jie lieka. Jei ne, išeina. Ir teisingai, nereikia užlaikyti žmonių, - atvirai sako jis. – Kaita yra natūralus dalykas, auga ir kinta ne tik jauni žmonės, bet pati organizacija, tad ties kažkuriuo tašku gali įvykti prasilenkimas, ir tokiu atveju geriau išsiskirti. Jauni žmonės dažnai matuojasi, kas jiems tinka, ir būna atvejų, kai pasižvalgę kitur ir pasisėmę žinių grįžta į savo buvusias darbovietes toliau jas auginti ir stiprinti“.

R. Laurinavičius įsitikinęs, kad tiek versle, tiek švietime svarbiausia žmogų girdėti, leisti jam spręsti realias problemas, prisiimti atsakomybę, pasekmes ir augti: „Versle supratome, kad žmogus auga ne tada, kai jį saugai nuo visko, o kai jis pats gali spręsti problemas. Ir kai jį girdi“.

Pasak jo, mokyklos galėtų perimti iš verslo paprastą dalyką – pasitikėjimą jaunu žmogumi. „Jei ateina jaunas žmogus, duokime jam erdvės eksperimentuoti, klysti, turėkime daugiau lankstumo. Nemaža edukacinės sistemos dalis vis dar yra gan konservatyvi, stagnavusi, nėra atvirumo naujovėms, neeksperimentuojama su naujesnėmis metodikomis, lėčiau taikomasi prie tendencijų. Kitaip sakant, praleidžiama visa tai, ką daro sėkmingi verslai“, – sako jis.

Z karta, jo manymu, per artimiausią dešimtmetį reikšmingai pakeis darbo rinkos veidą – ši karta įneš daugiau realumo ir privers verslus nusileisti ant žemės: „Jie ir dabar meta darbus, kai neaišku, kodėl juos reikia dirbti. Įmonės bus priverstos pagaliau ne tik rašyti apie kultūrą, bet ją iš tikro turėti – aiškesnę, prasmingesnę, galbūt ir žmogiškesnę“.