Mindaugas Skritulskas: „Dėl savo kėdės aš nebijau, nes ir taip ketinu keisti veiklą“

Pasiūlęs atsisakyti centrinio Lietuvos darbo biržos aparato, kuriame dirba beveik 100 darbuotojų, o daugumą paslaugų perkelti į internetinę erdvę Lietuvos darbo biržos (LDB) Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktorius Mindaugas Skritulskas pakliuvo į LDB direktorės Ligitos Valalytės nemalonę – jos įsakymu buvo pradėtas tyrimas dėl M. Skritulsko galimo tarnybinio nusižengimo. Tyrimas šį antradienį buvo nutrauktas, tačiau LDB krečia nauji skandalingi faktai: pasirodo, kad LDB vadovybė itin uoliai rūpinosi abejotino reikalingumo paslaugas teikiančia viena draudimo agentus ruošiančia bendrove. M. Skritulskas teigia patyręs „spaudimą“ skirti dideles DB lėšas jiems rengti Klaipėdoje. M. Skritulskas atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.
– Viešoje erdvėje daug diskutuojama apie Lietuvos darbo biržos pertvarką (LDB), praėjusią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įvykusiame pasitarime buvo priimti sprendimai reorganizuojant DB veiklą. Kokia jos esmė?
– Apie ministerijos pristatytą pertvarką žinau tik tiek, kiek ji buvo atspindėta žiniasklaidoje. Jos esmė – vietoje dešimties teritorinių darbo biržų ir centrinės Lietuvos darbo biržos siūlomas vienas juridinis asmuo – Lietuvos užimtumo tarnyba. Pagal pateiktą informaciją galima suprasti, kad dauguma procesų, tokių, kaip darbo rinkos analizė, prioritetų nustatymas vyks centralizuotai, kitaip tariant, praktiškai visi sprendimai bus priimami ne regionuose, bet Vilniuje. Ir dar – visi skyrių vedėjų pavaduotojai, veikiausiai, taps specialistais ar patarėjais.Tokiu būdu bus siekiama mažinti vadovaujančių darbuotojų skaičių. Na, o kokia išties bus reforma, galutinį žodį, matyt, tars Seimas.
– Ar nemanote, kad centralizavimas yra geriau?
– Žinoma, centralizavimas turi daug privalumų, tačiau aš matyčiau ir tam tikrus pavojus. Visų pirma, kiek realiai bus patenkinti regionų savivaldybių ir verslo lūkesčiai? Kiek šios institucijos turės įtakos kokioms prioritetinėms priemonėms bus skiriamas finansavimas? Ir čia aš matau dar didesnį pavojų, ne tik darbo biržos kontekste, kuri yra tik simptomas, bet apskritai bandymą eliminuoti iš Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo regionų įtaką priimant vietoje sprendimus.
Jau dabar galima pasakyti, kad yra dvi Lietuvos: regionų sąskaita augantis Vilnius ir besitraukianti likusi Lietuva. Tokie benykstantys regioniniai centrai – Šiauliai, Kaunas, Klaipėda – greitai nesiskirs nuo kitų eilinių didesnių Lietuvos miestų. Tai programuoja dar kitus dalykus, kaip, pavyzdžiui – Klaipėda ir Šiauliai jau balansuoja ties riba prarasti universitetinių miestų statusą. Tokio statuso praradimas reikštų mažiau jaunimo, intelekto, kūrybinio potencialo. Todėl gabiausi šių miestų abiturientai, nematydami mokslo ir darbo perspektyvos gimtame mieste,yra kryžkelėje: Vilnius ar, sakysim, Londonas. Dar reikia nepamiršti, kad tokie regioniniai centrai betarpiškai turi įtakos aplinkinių miestų ir miestelių, kurie nyksta dar didesniu greičiu, gyvenimui.
Tad, ar išties daug išlošime sunaikindami kelias finansininkų, teisininkų pareigybes regionuose, vėliau, kaip neretai rodo praktika, jas perkeldami į Vilnių?Pagal Europos Sąjungos direktyvas savivaldos lygmens regionas turi turėti ne mažiau kaip 800 tūkstančių gyventojų, taigi, kol kas dar galime kalbėti apie 3-4 tokių savivaldos lygmens regionų atsiradimą Lietuvoje.
Kitos valstybės rūpinasi savo regionų tvariu vystymusi, tuo tikslu net perkelia valstybinių institucijų centrus iš sostinės į kitus miestus. Pavyzdžiui, Gruzijos parlamentas yra Kutaisyje, o šalies Konstitucinis teismas – Batumyje.
– Žinau, kad jūs prieš tai LDB vadovybei pateikėte savo, kaip LDB Klaipėdos teritorinės DB direktoriaus, pasiūlymus dėl DB reorganizacijos. Kokie jie?
– Mūsų pasiūlymas iš esmės yra priešingas, kurį ministerija pristatė visuomenei.
Mes siūlėme atsisakyti centrinio Lietuvos darbo biržos aparato, kuriame dirba beveik 100 darbuotojų, kurie realiai neteikia darbo rinkos paslaugų. Iš dalies ši institucija dubliuoja tam tikras funkcijas, kurias atlieka SADM Darbo departamentas, kuriame taip pat dirba beveik 30 specialistų. Dabar centrinė darbo biržos įstaiga iš esmės teikia metodinę pagalbą teritorinėms darbo biržoms, vykdo jų veiklos priežiūrą bei perskirsto joms asignavimus. Visa tai sėkmingai galėtų atlikti minėtas ministerijos Darbo departamentas. Todėl pasiūlėme atsisakyti šios tarpinės institucijos, jos funkcijas priskiriant ministerijaiir naujai steigiamoms keturioms regiono užimtumo tarnyboms. Pažymėtina, kad taip pat siūlėme prie naujai steigiamų tarnybų visuomeniniais pagrindais įsteigti regionines užimtumo tarybas, kurias sudarytų savivaldos ir verslo atstovai. Būtent šios tarybos, arba kitaip tariant, regiono savivaldos ir verslo atstovai tvirtintų regiono užimtumo programas, finansavimo prioritetus vietos gyventojams ir darbdaviams, o regioninės užimtumo tarnybos šias programas tik įgyvendintų.
Kitas svarbus dalykas – siūlėme iš esmės paslaugas perkelti į elektroninę erdvę, kad tiek žmonės, tiek įmonės visas paslaugas galėtų gauti nekeldami kojų pro duris.
Aš juokauju, jog šiuo metu Lietuvoje yra tik dvi įstaigos į kurias reikia pačiam ateiti, kad gautum paslaugas, – tai metrikacijos biuras, kuris tvirtina santuokas, ir darbo birža, kuri registruoja bedarbius.
Mūsų paskaičiavimais, optimizuojant žmogiškuosius išteklius bei įdiegus šias elektronines paslaugas būtų galima sumažinti 30 procentų darbuotojų bei kiekvienais metais sutaupyti mažiausiai 5,2 milijonus eurų ir, kas svarbiausia – tokie sprendimai geriau atlieptų vietos savivaldos ir darbdavių lūkesčius, nereikėtų žmonėms dažnai ir beprasmiškai varstyti mūsų įstaigos duris.
– Tačiau ar tokiu būdu Jūs nesiekiate išsaugoti savo kėdės?
– Priešingai,gi aš siūlau naikinti savo darbovietę – Klaipėdos teritorinę darbo biržą, vietoj jos siūloma steigti regioninę užimtumo tarnybą, kurios naujas vadovas, kaip pavaldus ministerijai, būtų skiriamas konkurso būdu ketverių metų kadencijai.
– Beje, jums teko nukentėti dėl savo pasiūlymų– sulaukėte LDB direktorės nemalonės?
– Taip, buvo pradėtas tyrimas dėl mano galimo tarnybinio nusižengimo, atsižvelgiant į išsakytus teiginius spaudoje, kur buvo komentuojami mūsų pertvarkos pasiūlymai. Manau, kad tai inicijuodamadirektorė pasikarščiavo, paskubėjo, todėl vėliau priėmė sprendimą, kad aš jokio nusižengimo nepadariau.
– Kodėl būdamas atsargus ir įžvalgus žmogus išdrįsote pateikti pasiūlymus, numatančius LDB ir jų padalinių pertvarką? Nebijote, kad jums jie atsirūgs?
– Matote, bijo tie, kurie bijo ko nors netekti. Šiuo atveju, dėl savo kėdės aš nebijau, nes ir taip ketinu keisti veiklą. Esu tikras, kad darbuotojas, o ypač vadovas kas 5-7 metai turi keisti darbą. Priešingu atveju, prasideda darbinių įgūdžių stagnacija, nustojama tobulėti, problemos tampa ne iššūkiais, bet kasdienė rutina.
Kita vertus, aš nematau mūsų sistemoje jokios šviesios perspektyvos, nes beveik visi pasiūlymai, kuriuos su Klaipėdos teritorinės darbo biržos darbuotojais generavome ir siūlėme, nesulaukė deramo palaikymo arba buvo įdiegti tarsi pralaužiant ledus. Pavyzdžiui, pasiūlymą dėl paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę pateikėme dar prieš ketverius metus. Tik vėliau, „tarp eilučių“ buvo užsiminta, kad su šiuo pasiūlymu nereikia skubėti, nes įgyvendinus šį pasiūlymą reikės mažinti sistemoje dirbančių darbuotojų skaičių. Tik po dviejų metų,su įvairiais pasipriešinimais,visoje Lietuvoje buvo realizuota mūsų iniciatyva – atsisakyti darbo biržoje registratūros. Jos esmė – klientus registruoja elektronine skirstymo tvarka priskirtas specialistas, kuris tą pačią dieną jau gali teikti ir paslaugas, pavyzdžiui, pasiūlyti darbą. Anksčiau žmonės pirmą kartą ateidami į darbo biržą tik pateikdavo savo prašymą registravimui ir tik vėliau, po savaitės, antrą kartą ateidami patekdavo pas paskirtą specialistą. Vadinasi, realiai, anksčiau darbo birža savo klientams neteikdavo paslaugų visą savaitę!
Taigi, aš nematau didelės prasmės dirbti institucijoje, kuri praktiškai yra nepaveiki pokyčiams ir iššūkiams.
– LDB tyrimas šį antradienį prieš jus buvo nutrauktas, tačiau LDB krečia nauji skandalingi faktai: pasirodo, kad LDB vadovybė itin uoliai rūpinosi viena draudimo agentus ruošiančia Vilniaus bendrove. Viešoje erdvėje teigiama, kad jūs patyrėte „spaudimą“ skirti dideles DB lėšas jiems rengti Klaipėdoje. Ar tai nebuvo tikroji LDB vadovybės pradėti prieš jus tyrimą priežastis?
– Spėju, kad vadovybės nemalonę užsitraukėme dar anksčiau – maždaug prieš metus. Tuomet Klaipėdos teritorinės darbo biržos darbuotojai atskleidė „įdomų“ faktą – kai viena neįgaliųjų socialinė įmonė, steigdama darbo vietas neįgaliesiems, iš susijusios įmonės be viešojo konkurso nupirko įrangą, pagamintą net 1972 ir 1985 metais, už kurią iš valstybės biudžeto buvo prašoma sumokėti daugiau nei 700 tūkstančių eurų. Klaipėdos teritorinės darbo biržos pasamdytas turto vertintojas tai vertino kaip metalo laužą. Netrukus direktorė L.Valalytė šį klausimą perėmė nagrinėti tiesiogiai, o tų darbuotojų atžvilgiu, jos nurodymu, buvo atliekamas auditas. Po audito raštu mums buvo nurodyta ateityje neteikti nei vertinimo, nei nuomonės dėl darbo vietų steigimo neįgaliesiems.
– Beje, draudimo agentų rengimo kursai, kuriems jūs pasipriešinote, buvo itin nepigūs. Ar buvo švaistomi darbo biržos pinigai? Ar buvo ir daugiau iš Vilniaus jums nuleistų abejotinų direktyvų? Vykdėte visas?
– Taip, tai susiję su mano minėtu auditu. Po audito atlikimo raštu gavau nurodymą ne tik kuo skubiau apmokėti minėtai įmonei už nupirktą naudotą įrangą, bet ir nubausti mūsų darbuotojus, kurie suabejojo tikslingumu apmokėti už seną įrangą šimtus tūkstančių eurų. Aš tam pasipriešinau, nurodydamas, kad mes, priešingai, turime didžiuotis tokiais darbuotojais, kurie pastebi galimus neracionalius valstybės turto naudojimo atvejus, analizuoja įtartinus piktnaudžiavimo sandorius.
– Žmonės sako, kad DB seniai neteko savo pagrindinės funkcijos – įdarbinti darbo ieškančius asmenis. Kiek teisybės tokioje nuomonėje? Kas turėtų keistis, kad DB veikla būtų efektyvesnė?
– Reikia suprasti, kad darbo birža yra tik tam tikras užduotis vykdanti įstaiga visos socialinės politikos kontekste. Todėl, manau, kad vien reformavus pačią įstaigą, pavyzdžiui, sumažinus juridinių asmenų skaičių, ar pavedus kiekviename mieste papildomai vienam žmogui dirbti su darbdaviais, vargu, ar mūsų klientai pastebės esminius pokyčius. Išdrįskime pasakyti, kad gal tik 20-30 procentų registruotų bedarbių yra pasirengę priimti darbo pasiūlymą. Mūsų klientų bedarbių portretas yra labai skirtingas, tačiau, paprastai šalia kitų tikslų, visus vienija bendras tikslas – tai nemokėti privalomojo sveikatos draudimo. Taigi, spektras yra įvairus: vieni yra asocialūs, stokojantys socialinių įgūdžių, paprastai turintys priklausomybių,kiti trumpam, sezonui išvykstantys uždarbiauti į užsienį, treti nelegaliai dirbantys ar net vykdantys nusikalstamą veiklą, ketvirti gyvenantys ir auginantys gyvulius atokiame kaime, penkti, pavyzdžiui, nuomoja savo nekilnojamą turtą ar spekuliuoja akcijomis. Dar kiti negali būti priimami į nakvynės namus ar, sakysim, gydomi nuo atviros tuberkuliozės, jei nėra registruoti darbo biržoje. Kyla klausimas, ar tikrai šie asmenys turi būti registruoti darbo biržoje, ar realiai jie pasirengę priimti darbo pasiūlymus? Manau, kad socialinių įgūdžių stokojančiais asmenimis, be registravimo darbo biržoje, turėtų rūpintis savivaldybės. Tam tikslui turėtų būti skirtas valstybinis finansavimas savivaldybėms. Nuo privalomojo sveikatos draudimo mokėjimo turėtų būti atleidžiami ne visi bedarbiai, kurie registruoti darbo biržoje, bet socialinę paramą gaunantys asmenys, įvairių socialinių programų dalyviai, neįgalieji ir tie, kuriems mokamas nedarbo socialinis draudimas, tai yra tie, kurie per paskutinius trejus metus bent 17 mėnesių dirbo. Tokiu būdu, į darbo biržą kreiptųsi tik tie asmenys, kuriems realiai reikia darbo ar naujos kvalifikacijos, kompetencijos. Be to, kiti mokesčių mokėtojai nebedengtų privalomojo sveikatos draudimo išlaidų asmenims, kurie ir taip turi legalių ar nelegalių pajamų šaltinių, turto, santaupų. Ir dar, tokia tvarka paskatintų asmenis legalizuoti nelegalią darbinę veiklą.
Taigi, atsakant į Jūsų pagrindinį klausimą dėl darbo biržos įdarbinimo funkcijos, tokia mano minėta priemonė leistų sutelkti visą dėmesį į tuos tikrus klientus, kuriems tikrai reikalinga įdarbinimo paslauga. Antra vertus, atsisakius nebūdingų darbo biržai funkcijų, turėtų dar ženkliau sumažėti darbo biržos valdymui skirtų asignavimų poreikis.
Na ir, žinoma, tokiu būdu teikiant įdarbinimo paslaugas, aš matyčiau tam tikrą sąveiką su privačių paslaugų teikėjais, kurie turėtų būti, kaip ir medicinos srityje, paraleliai esanti konkurencinga alternatyva pasirinkti.
Kita svarbi užimtumo tarnybos veiklos kryptis, kuri, jau dabar akivaizdu, kad turėtų būti prioritetinė, – tai kvalifikuotų specialistų pritraukimas iš užsienio į Lietuvos darbo rinką. Skaičiai yra grėsmingi: vien Klaipėdos regione, kuris laikomas vienu iš ekonomiškai stipriausių, nuo 2010 metų daugiau kaip 50 tūkstančių sumažėjo darbingo amžiaus asmenų. Pasauliniai globalizacijos procesai mūsų darbo rinką yra paveikę taip, kad be kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių iš šalies, vargiai pajėgsime esmingai kelti bendrąjį šalies vidaus produktą. Pavyzdžiui, Nyderlanduose jau seniai užimtumo tarnybos viena iš užduočių – privilioti kvalifikuotus specialistus ne tik iš trečiųjų šalių, bet ir iš ES šalių. Kaip vieno 20 tūkstančių gyventojų turinčio miesto užimtumo tarnybos vadovė man paaiškino, jų tikslas per metus privilioti apie 200 Ispanijos, Portugalijos inžinierių ir medicinos slaugytojų iš Lenkijos. Tuo tikslu jų užimtumo tarnyba ne tik suranda atvykusiems specialistams darbą vietos įmonėse, bet ir rūpinasi jų apgyvendinimu, kalbos mokymu bei visokeriopa integracija į vietos bendruomenę. O Lietuvoje tuo rūpinasi patys darbdaviai.
Kita, iš esmės keistina kryptis – profesinis mokymas. Dabar nėra nustatyta profesinio mokymo prioritetinių kvalifikacijų ar kompetencijų. Bedarbiai gali mokytis ir už tai valstybė apmoka abejotino reikalingumo darbo rinkai profesijų studijas: draudimo paslaugų agentų, floristų, kirpėjų ir panašiai. O kartais tokio mokymo valandinis įkainis santykinai net 4 kartus viršija, pavyzdžiui, Vilniaus medicinos fakulteto odontologijos studijų kainą. Lietuvoje nėra institucijos, kuri praktiškai tikrintų tokių mokymo įkainių pagrįstumą. Ar tikrai Lietuva tokia turtinga valstybė, kad gali sau leisti milijonus eurų ne pirmo būtinumo specialybių įgijimui? Užuot, kad visą dėmesį ir finansinius išteklius sutelktumėme rengiant kvalifikuotus specialistus, kurių labiausiai reikia darbdaviams, tai mes veikiau remiame abejotinos reikšmės mokymo programų teikėjus.
Lygiai tas pat pasakytina apie paramą neįgaliųjų įmonėms, steigiant darbo vietas. Neretai būna, kad net viena įmonė gauna šimtus tūkstančių eurų neįgaliųjų darbo vietoms steigti. Tuo tikslu teisės aktai leidžia įmonei už šimtatūkstantines valstybės lėšas pirkti, kad ir senus įrengimus ne viešojo konkurso būdu. Ir kas svarbiausia, darbo vietas neįgaliesiems privalu išlaikyti tik trejus metus. Vėliau parama yra negrąžinama, įrenginiai lieka įmonės nuosavybe. Tad kyla klausimas, ar taip, pirmiausia,neremiame įmonių? Ar ne skaidriau ir paprasčiau būtų atviroje rinkoje, tai yra visiems darbdaviams, priklausomai nuo įdarbinto neįgalaus asmens darbingumo lygio, tik kompensuoti dalį sumokėto darbo užmokesčio ir kitų mokesčių?
Manau, kad jei būtų padaryti šie pokyčiai, jie leistų, be minėtų taupytinų 5,2 milijonų eurų, sutaupyti kur kas daugiau biudžeto lėšų, o darbo biržos ar užimtumo tarnybos, kaip mes ją bepavadintume, veikla būtų gerokai efektyvesnė ir racionalesnė.