Josef Rifesser – Lietuvos bažnyčių puošėjas

Pranciškonių vienuolyno įsikūrimo Padvariuose istorija padėjo atrasti Italijos Pietų Tirolio regione, Val Gardenos Dolomitinių Alpių slėnyje dirbusius bažnytinio meno kūrėjus, tarp kurių garsėjo Rifesser giminės dinastija, kurios atstovas Josef Rifesser (1883–1984) Lietuvos bažnyčiose paliko žymų savo bažnytinio meno kūrybos pėdsaką. Unikalaus grožio kalnų slėnyje 1236 m. virš jūros lygio įsikūręs apie 5 tūkst. gyventojų turintis Ortisei miestelis, kurį vokiečių kalba kalbantys vietos gyventojai vadina St. Ulrich, iki I pasaulinio karo priklausė Austro-Vengrijos imperijai, o jam pasibaigus, atiteko Italijai. Šis slėnis šiandien garsėja ne tik kalnų slidinėjimo trasomis, Dolomitinių Alpių kalnų grožiu, unikaliomis sakralinio meno skulptūromis, bet ir tuo, kad čia žmonės kalba ne tik italų ir vokiečių kalbomis, bet vartoja ir lotynų kalbos pagrindu susiformavusią ladynų kalbą, kuria pasaulyje kalba tik apie 40 tūkst. žmonių. Josef Rifesser (1851–1919) vyresnysis, 1872 m. Ortisei miestelyje įkūręs medinių bažnytinio meno kūrinių dirbtuves, tęsė nuo XVIIa. čia puoselėjamas medžio skulptūrų gamybos tradicijas, kūręs skulptūras ir altorius Pietų Tirolio regiono bažnyčioms.

Jo darbai 1900 m. Paryžiuje įvykusioje pasaulinėje parodoje buvo įvertinti sidabro medaliu, o Romos popiežius Pijus X (1835–1914) už nuopelnus katalikų bažnyčiai jį apdovanojo Šv. Grigaliaus ordino Riterio kryžiumi. Jo pėdomis sekęs sūnus mokėsi šio regiono sostinėje Bolcano mieste, vėliau baigė Ortisei meno mokyklą, kurioje patyrę medžio skulptūrų meistrai jį mokė šio meno meistrystės paslapčių. Dar besimokant, tėvas jį pasiimdavo į keliones pas bažnytinio meno užsakovus Lenkijoje ir Čekijoje. Pradėjęs savarankišką veiklą, J. Rifesser jaunesnysis su pagalbininkais sukūrė ir pagamino daugybę altorių ir skulptūrų, taip pat ir Ortisei miestelio parapijinės bažnyčios šoninius altorius. 1911 m. jis sukūrė šeimą su Emilija Stuflesser, susilaukė 2 dukterų, o 1921 m. sūnaus Josef’o, kuris pratęsė giminės tradiciją ir tapo visame pasaulyje žinomu medžio skulptoriumi, pasiekęs aukšto meistriškumo ypač kurdamas senąsias gotikines skulptūras, ir šį pasaulį paliko 2020 m., kai jo tėvas XX a. 3–4-e deš. vykdė ne tik savo šalies, bet ir kitų katalikiškų šalių vienuolynų ir bažnyčių valdytojų užsakymus apie 1930 m. atradęs ir Lietuvą. Jo dirbtuvėse, kuriose dirbo vietiniai medžio skulptūrų meistrai, buvo gaminami altoriai, visų dydžių šventųjų skulptūros, tabernakuliai, prakartėlės, Kryžiaus kelio stotys, Kristaus gimimo scenos ir pan.

Didelis dėmesys buvo skiriamas skulptūrų bei altorių spalvinimui ir auksavimui, kas suteikdavo jiems prabangos ir iškilmingumo. Val Gardenos slėnio istorijos tyrinėtojo dr. Wolfgang Moroder, pasidalinusio informacija apie skulptorių Rifesser dinastiją, autoriui atsiųsti J. Rifesser paprastame languotame sąsiuvinyje daryti užrašai vokiečių kalba apie Lietuvoje atliktus užsakymus, jų vertes ir atsiskaitymus su užsakovais, suteikia svarbią informaciją apie jo pagamintas skulptūras ir altorius, kurių didžiausi ir šiandien puošia Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą, Priekulės ir Kretingos katalikų bažnyčias ir kt. 1926 m. Panevėžiui tapus vyskupijos centru, buvo nutarta pastatyti katedrą. Jos projekto autoriai – architektas Romanas Steikūnas (1888–1953) ir inžinierius Aleksandras Gordevičius (1891–1941), o statybai nuo 1928 m. vadovavo administratoriumi paskirtas prelatas Pranciškus Strakšas (1875–1967). Jo ir vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875-1958) pavardės užrašytos ir languoto sąsiuvinio 95-ame puslapyje, kuriame trumpai apibūdinti, kada ir kokie buvo atlikti darbai, kiek jie kainavo, kada ir kaip už juos užsakovai atsiskaitė.

Nuo 1930 m. gruodžio 30 d. iki 1932 m. birželio 28 d. J. Rifesser dirbtuvės šiai naujai pastatytai katedrai pagamino ir pristatė: Švč. M. Marijos barokinį altorių, barokinį centrinio altoriaus tabernakulį, Šv. Pranciškaus Asyžiečio barokinį altorių, 14-a Kryžiaus kelio stočių. 930 m. gruodžio 30 d. į Panevėžį buvo atvežtas pirmasis J. Rifesser meno dirbtuvių darbas – 19 tūkst. Italijos lirų kainavęs Švč. Mergelės Marijos altorius. Jis buvo supakuotas į 14 dėžių, kurios nuo jose patalpintos produkcijos sugadinimo ar sunaikinimo buvo apdraustos draudimo bendrovėje. Altorius buvo vežamas geležinkeliu iš Austrijos Kufštein miesto iki Lietuvos-Rytų Prūsijos pasienyje įsikūrusio Eitkūnų miestelio, toliau Lietuvoje pervežtas į Panevėžį. Šis prabangus ąžuolinis 11 m aukščio ir 4,5 m pločio paauksuotas barokinis altorius su mensa, tabernakuliu, dviem angelų skulptūromis, šv. Adalberto ir šv. Monikos 160 cm dydžio skulptūromis ir dviem angelų, laikančių vazas, skulptūromis buvo patalpintos kairiojoje navoje, Švč. Sakramento koplyčioje. Altoriaus centrinės dalies šonuose įkurdintos skulptūros vaizduoja realius istorinius, daug katalikų Bažnyčiai nusipelniusius asmenis. Šv. Adalbertas (Vaitiekus) 956–997 m. buvo Prahos vyskupas, pirmasis baltų genčių misionierius, už savo veiklą 997 m. nužudytas Prūsijoje. Šv. Monika (apie 332–387) – ankstyvoji Šiaurės Afrikos krikščionių šventoji, šv. Augustino motina, gerbiama dėl jos išskirtinių krikščioniškų dorybių.

1931 m. birželio 20 d. į Panevėžį buvo atvežtas Kristaus Karaliaus didžiojo altoriaus ąžuolinis tabernakulis su dviem angelų skulptūromis ir paauksuotas puošybos visuma. Šis 11 tūkst. Italijos lirų kainavęs 334 cm aukščio ir 393 cm pločio tabernakulis tapo svarbiausia altoriaus, vėliau papuošto skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) sukurta Kristaus Karaliaus statula, kai patį altorių apgaubė kolonomis paremtos, angelų skulptūromis apstatytas gelžbetoninis baldakimas, kurio viršų vainikuoja karūna su kryžiumi. 1932 m. sausio 16 d. Panevėžį pasiekė 19,5 tūkst. Italijos lirų kainavęs Šv. Pranciškaus Asyžiečio ąžuolinis altorius, kuris buvo patalpintas dešiniojoje katedros navoje, su mensa, tabernakuliu, 220 cm aukščio skulptūrine kompozicija pagal ispanų tapytojo B. E. Muriljo (1617–1682) nutapytą paveikslą „ Šv. Pranciškus Asyžietis apkabina nukryžiuotąjį Kristų“, dviem angelų, laikančių vazas, skulptūromis ir paauksuotos puošybos visuma.

Paskutinis J. Rifesser meno dirbtuvėse pagamintas užsakymas Panevėžį pasiekė 1932 m. birželio 28 d. Tai 14-a 155x90 cm dydžio Kryžiaus kelio, papuoštų ąžuoliniais barokiniais rėmais ir kainavusių 17 tūkst. Italijos lirų stočių. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros, kurią 1933 m. birželio 30 d. konsekravo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas (1873-1959), vidaus interjeras vėliau buvo papuoštas skulptūromis ir dekoruotas, bet J. Rifesser meno dirbtuvėse pagaminti altoriai ir Kryžiaus kelio stotys iki šių dienų išlieka pagrindine jo interjero puošybos dalimi ir garbingai atstovauja Val Gardenos slėnyje sukurtam bažnytiniam menui.

Skulptorius J. Rifesser yra palikęs pėdsaką ir Kretingos katalikų bažnyčioje, jai sukūręs visiems kretingiškiams gerai žinomą skulptūrinę kompoziciją „Šv. Antano duona“, įkurdintą šalia Šv. Antano altoriaus. Joje vaizduojamas šv. Antanas Paduvietis, kaire ranka prie savęs glaudžiantis kūdikėlį Jėzų, kuris kaire ranka prilaiko jam ant kelių padėtą pintinę su duonos kepalėliais, o dešina ranka laimina žmones. Šv. Antanas dešine ranka tiesia duonos kepalėlį prieš jį klūpančiais senolei, kuri dešine ranka laiko apglėbusi priešais ją stovinčią, rankas iškėlusią duonai paimti, mergaitę. Abi – skurdžiai apsirengusios, basos. Šalia šventojo ant pakopos padėta atversta knyga su tarp lapų įdėta lelijos šakele – nekaltumo simboliu. Šv. Antanas Paduvietis, garsėjęs savo pamokslais ir stebuklais, sutraukdavo minias norinčiųjų jį išklausyti ir už tai sunešdavusias aukas, kurias jis išdalindavo vargšams, todėl jos pradėtos vadinti šv. Antano duona.

Po 1940 m. sovietinės Lietuvos okupacijos J. Rifesser dalykiniai ryšiai su Lietuva nutrūko. Skulptorius nugyveno ilgą, turiningą gyvenimą, pokario metais aktyviai dalyvavęs Ortisei miestelio visuomeniniame kultūriniame gyvenime, kurį laiką buvo jo meras. 1983 m. birželio 21 d. miestelio bendruomenė iškilmingai šventė skulptoriaus garbingą 100 metų jubiliejų su šv. Mišiomis jo kūriniais papuoštoje pagrindinėje miestelio bažnyčioje, kitomis iškilmėmis. Skulptorius iki pat savo gyvenimo pabaigos 1984 m. išliko gyvybingas, dalyvavo unikalios ladynų kalba kalbančios bendruomenės kultūriniame gyvenime ir šiandien jo kūrybinį palikimą vietos bendruomenė saugo ir puoselėja. Norisi tikėti, kad ši publikacija pasitarnaus šio skulptoriaus didesniam žinomumui Lietuvoje ir naujiems jo kūrybos atradimams šalies bažnyčiose.

Romualdas BENIUŠIS,

Pajūrio naujienos