„Jūra – be durų, o žuvys, taip pat žvejų viltys... danguje“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013-10-07
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Vėl rūpi pristatyti „Palangos tilto“ skaitytojams kaip reta žaismingą, unikaliose Karklės kapinaitėse amžinam su žmona Lenija jūros maldų „pasiklausyti prigulusį“ mokytoją – virtuozišką poezijos princą Salį Šemerį Šmerauską. Tai jo žvaigždėta fantazija atrado žodžius – „palangojimai“, „palangoti“, tai „sūrūs nuo jūros“. Palangos krašto gyventojai, žvejai buriuotojai, jų svečiai vis paviliodavo poetą Salį Šemerį laikas nuo laiko čia atplaukti, pasisvečiuoti, pačiam oriai buriuojant savą laivelį – „laivę“, kaip čia dažnokai tariama. Baltijos jūra užaugino daug talentų. „Kuprota“ savo bangomis, „kuprotų“ savo vargais žmonių jūra. Tebeaugina ir dabar, 2013-aisiais. Jūra lyg motinos įsčios.
Vis menasi „Klaipėdos“ laikraščio 2004 metų birželio 25-ąją spausdintas analitinis žinomo respublikos žurnalisto – marinisto Venanto Butkaus tekstas „Po marinistinės literatūros akvatoriją pasidairius“. Knieti ir čia pacituoti kai kuriuos gerbiamo kolegos V. Butkaus teiginius.
Lietuviai ir jūrinės tradicijos
Ritasi banga vis paskui bangą –
Ritasi ir žvanga.
Kokį mes priplauksim krantą –
Niekas nesupranta.
Vėjas daužos į prikrautą burę –
Daužosi ir buria.
Buria mums nežinoma likimą –
Nerimas mus ima.
Vejasi banga vis paskui bangą –
Vejasi ir žvanga.
(Salys Šemerys, „Ristuvai“, chorėjinis eilėraštis)

O štai, žurnalistų buriuotojų klubą „Marinus“ įkūrusio, jo prezidentu buvusio, 1964-1970 vadovavusio Klaipėdoje „Lietuvos vėjo“ laikraščiui, 1970-1988 dirbusio laikraščio „Sovietskaja Litva“ korespondentu Klaipėdos zonai V. Butkaus žurnalistinių audinių apie jūrą ir jai tarnaujančius literatus sampratos.
„Kaip tau, laisvam žmogui jūros nemylėti?“ – kadaise eilėraštyje „Žmogus ir jūra“ klausė talentingas prancūzų poetas Šarlis Bodleras. Nobelio premijos laureatas amerikietis Ernestas Hemingvėjus tvirtino, kad okeanas vertas, jog apie jį būtų rašoma, kaip apie žmogų. „Jūra! Jūra! /Nuo seno laiko/ Visą mano sielą apibūrus/ Ji laiko“ – deklamavo pajūryje apsigyvenęs vienas originaliausių Lietuvos poetų S. Šemerys. Literatūros tyrinėtojai teigia, kad jūrai niekada nebuvo abejingi skirtingų laikų ir įvairių tautybių talentingiausi rašytojai. O kokią vietą jūrinė tema užima lietuvių literatūroje? Tiksliau ir išsamiau atsakyti į šį klausimą turėtų profesionalūs literatūrologai, o aš pabandysiu tik pasidairyti po lietuvių marinistinės literatūros akvatoriją.
Žmogaus santykių su jūra tema pasaulinėje literatūroje nuėjo labai ilgą kelią nuo legendinio graiko Homero sukurto heroinio epo „Odisėjas“ iki šiuolaikinio britų rašytojo Patriko O‘Briano labai populiarių romanų serijos apie kapitono Džeko Obrėjaus klajones karališkuoju laivu po pasaulio vandenynus. Turbūt tik arogantiškiausias snobas ir užkietėjęs nihilistas galėtų neigti, kad jis niekada nebuvo pakerėtas jūros stichijos ir nesižavėjo jūrų romantika alsuojančia literatūra. Marinistika daugelyje šalių, tarp jų ir mūsų artimiausių kaimynų lenkų, latvių bei estų, literatūroje užima gana svarbią vietą ir žadina šių valstybių gyventojų jūrines ambicijas. Lietuvių literatūra, deja, negali tuo pasigirti, nes mūsų protėviai nei senovėje, nei jau gerokai vėlesniais laikais, niekada nejautė tokio potraukio jūrai, koks buvo būdingas, pavyzdžiui, latviams ar estams.    
Taip jau likimas lėmė, kad per visą savo šalies istoriją mes beveik neturėjome su jūra susijusio kultūros sluoksnio, apimančio visą kraštą ar jo didesnę dalį. Juk Melno taikos sutartimi (1422 m.) su Kryžiuočių ordinu Lietuva net penkiems šimtmečiams neteko Klaipėdos krašto su labiausiai tinkamu laivybai uostu. Lietuvos valstybei buvo likęs tik nedidelis Šventosios-Palangos pajūrio ruožas, be to, jokia didesnė vandens arterija jo nejungė su centrine krašto dalimi ir todėl mūsų protėviai negalėjo aktyviau dalyvauti jūrinėje laivininkystėje. Tiesa, vokiečių metraštininkai Adomas Bremenietis ir Petras Dusburgas, gyvenę dar prieš Melno sutartį, yra užsiminę, kad pajūrio baltai, vadinami dažniausiai sembų ir kuršių vardu, mūsų eros antrojo tūkstantmečio pradžioje buvę sumanūs jūrininkai ir statydinosi laivus. Deja, tie mūsų tolimieji protėviai, kurie galbūt kartais ir nepabūgdavo leistis laivais į tolimesnes keliones, nekūrė sakmių apie savo jūrų klajones, kaip tai darė vikingai – pirmieji europiečiai, perplaukę Atlantą. Bent jau nėra žinoma apie tokių sakmių rankraščius, kokius turi, pavyzdžiui, islandai. Jų „Egilio saga“, pasakojanti apie vikingų žygius apgyvendinant Islandiją, pasiekė mūsų laikus tik todėl, kad dar 1220 metais ji buvo užrašyta. Jei ne vienos danų sagos rankraščiai, mes niekada nebūtume sužinoję, kad buvo toks mūsų tėvynainis sembas Vidgautas, pirklys ir jūrininkas, plaukiojęs į Haitabu (dabartinio Šlezvigo apylinkėse) ir didįjį Naugardą. Deja, apie baltų, mūsų tolimų protėvių, santykius su jūra trumpai užsimena tik kitoje svetimtaučių rašytoje kronikoje. Patys baltai negalėjo to padaryti dėl paprasčiausios priežasties – jie neturėjo jokio rašto ir vietoje jo vartojo tik kai kuriuos ženklus laikui ar daiktų nuosavybei pažymėti.
Susiformavusi Lietuvos valstybė savo amžino priešo – vokiečių ordino buvo per prievartą atskirta nuo jūros, tačiau nėra užsilikusių užuominų, rodančių, kad mūsų didieji kunigaikščiai būtų labai jau veržęsi prie jos.
„Iš karalių ir žymių kunigaikščių lietuvių tauta nepaveldėjo jokių jūrinių tradicijų“, – savo  atsiminimų knygoje „Jūrų kelias“ (1979 m., Čikaga) rašė prieškario laikų tolimojo plaukiojimo kapitonas Bronius Krikštopaitis, vadovavęs Lietuvos Baltijos Loido laivams „Maistas“, „Marijampolė“ ir „Kaunas“. Teisus ir rašytojas Marcelijus Martinaitis lietuvių poezijos knygos apie jūrą „Išsisupus pačiai“ (1974m., Vilnius) pratarmėje rašydamas, kad “...ankstesnės poezijos ir apskritai literatūros abejingumas šiai didingai gamtos dovanai (jūrai – V. B.) patvirtina žinomą tiesą: ir patys didžiausi dalykai netampa meno tikslu, kol dėl jų į vienokius ar kitokius santykius nesueina žmonės...“
Be to, mes ilgą laiką neturėjome ir savų literatų, rašančių pasaulietinėmis temomis. Tuo metu, kai, sakykime, pirmasis profesionalus žurnalistas anglas Danielius Defo parašė ir išleido greitai išpopuliarėjusį jūrų kelionių ir nuotykių romaną „Robinzonas Kruzas“ (1719 m.), pas mus dar tik formavosi lietuviška raštija, o pirmieji lietuvių literatai vis dar tebekūrė madas bei šventas giesmes.
Nepalankios istorinės, geopolitinės ir socialinės aplinkybės bus bene kalčiausios, kad mes neturime tokio lygio rašytojų marinistų kaip Robertas Stivensonas ir Hermanas Melvis, Džozefas Konradas ir Džekas Londonas, Konstantinas Staniukovičius ir Aleksejus Novikovas-Pribojus. Bet nemanyčiau, kad dėl to verta labai apgailestauti – mūsų  grožinė literatūra sėkmingai gyvuoja ir be marinistų kūrybos. Bet teisybės dėlei vis dėlto reikėtų priminti, kad talentingiausi lietuvių rašytojai, net ir įsiterpus jūrai į mūsų šalies socialinį bei materialinį gyvenimą, liko jai, švelniai tariant, gana abejingi. Gaila! „Kas neturi ryšio su jūra, tas daug ką praranda, tas yra tik mūsų Pon Dievo posūnis...“. Štai, tai ne tik ekonomikos, bet ir tautos mentaliteto požiūriu jūrų laivininkystės reikšmę šalies gyvenime įvertino žymiausias XIX amžiaus vokiečių ekonomistas Fridrichas Listas“, – 2004 metais rašė žurnalistų marinistų Vyriausiasis buriuotojas V. Butkus.
„Kad priklausyčiau aš jūrai“, – rašė žmogus, kurį aš labai gerai pažinau ir jo kūrybą tikrai gerbiu šimtą sykių labiau negu jo „Vyninę bohemą“. Tai Vytautas Brencius, kaip jūros bangos mus, gyvuosius krante, parsivejantis savo „štormingais“ eilėraščiais. Su juo sykiu 1974 metų gruodį debiutavome populiariame tada „Nemuno“ žurnale. Mūsų poetinius bandymus įspūdingai iliustravo neeilinio talento grafike Gražina Oškinytė.
Su V. Brencium 1989-1990 m. dirbom „Lietuvos žvejo“ („Rybak Litvy“) redakcijoje (jis fotokorespondentu, aš – atsakinguoju sekretoriumi).
Su kūrybinio „šarmo“ ir gyvenimo aistros šiandien sklidina iš Vilkijos kraštų, kaip ir aš, kilusia draugiška menininke Gražina Oškinyte-Eimanavičiene ir gabiomis jos atžalomis Migle, Gražina kaimynystėje Palangoje gyvename jau 28-erius metus. Štai kaip likimas suveda ir suvienija Kūrybos išalkusias širdis – bendramintes.
Už tai – poeto V. Brenciaus „Tostas už sugrįžimą“. Kad mes, lietuviai, nepamestume Baltijos jūros, kad mūsų gyvenimas Palangoje, prie Baltijos jūros ir dienąnakt – su jūra būtų prasminga, palaiminga „Tremtis vasaros langais“, per kuriuos pažįstam Pasaulį ir jo gyventojus.
Aš dar negrįžau: aplink kiek akys užmato,
vien tik jūros plaukų pražilusios gijos;
dreba laivas, lyg suktų užkeiktąjį ratą –
atsitrenkti į sieną vandens naktį bijo...

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kaunietį menininką paviliojo jūra

Rasa GEDVILAITĖ, 2018 02 08 | Rubrika: Kultūra

Jau keletą metų Palangoje gyvena ir kuria iš Kauno kilęs menininkas SolomonasTeitelbaumas. Jis, kalbėdamas su „Palangos tiltu“, prisipažino, jog jūra jį itin gerai veikia, tad kasdien prie jos nueina ir pasisemia menininkams taip reikalingo įkvėpimo. Po to nekilo abejonių, kad jūra tikrai menininkams yra savotiška mūza, o S. Teitelbaumastai tik patvirtino: tikrai...


Nuo seno jūra ir džiugina, ir maitina. Dauguma atostogų neįsivaizduoja be poilsio prie jūros, todėl vasaromis paplūdimiai būna pilni saulės spindulių gaudytojų. Tačiau kaskart atvykus jūros krantai bei kopagūbriai būna vis kitokie. Gal nežymiai pasikeitę, tačiau nuolat kintantys. Pokyčius stebi mokslininkai, analizuoja didesnius pokyčius ir ieško sprendimo būdų, bet šėlstančiai...


Baltijos jūra slepia istorinius lobius

Rasa GEDVILAITĖ, 2017 07 17 | Rubrika: Miestas

Praėjusią savaitę pasitikti ekspedicijos dalyviai, vykę į Suomijos įlanką įsitikinti, kad ten nuskendęs guli istorinis prezidento Antano Smetonos karo laivas. Be jo atrasti dar trys laivai „Kretinga“, „Panevėžys“ ir „Utena“. Misiją įvykdyti pavyko ir jie parvežė šventę į Lietuvą. Su ekspedicijai vadovavusiu profesoriumi Vladu Žulkumi kalbėjomės ir...


Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui, skulptorius, didingo monumento „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“ statybos idėjos autorius Gediminas Radzevičius dažniau užsuka ir į pajūrį – ne tik pristatyti per milijoną kainuojantį projektą, bet ir pasisemti jėgų iš galia almančios Baltijos. O Palanga jam yra tapusi netgi įkvėpimo šaltiniu....


„Daugiau žmonių Lietuvoje vynas, o ne jūra paskandina“, – prieš gerą dešimtmetį, 2004-ųjų vasarą, „Mėlynosios vėliavos“ gelbėtojų poste dažnokai kartodavo posto medicininės tarnybos vadovė, labai apsiskaičiusi, menui, knygoms ir akmenims neabejinga, iš Lenkimų kilusi blaivybės šalininkė Danutė Gintautienė. Mano mamos brolio Bronislavo...


Yra pasaulyje visai nepažįstamų, žmones magiškai sugiminiuojančių vietų. Štai visada (ir praėjusį spalį – lapkritį), eidamas poetiškaisiais smėlynais arti jūros „Prūsijos pusėje“, jau Šaipių – Plazės pusėje, vienoje vietoje ramiausiai stabteliu ir nusiimu savo „Akmenkuprę“. Tą vietą jau gal šešetą metų vadinu...


Vėl rūpi pristatyti „Palangos tilto“ skaitytojams kaip reta žaismingą, unikaliose Karklės kapinaitėse amžinam su žmona Lenija jūros maldų „pasiklausyti prigulusį“ mokytoją – virtuozišką poezijos princą Salį Šemerį Šmerauską. Tai jo žvaigždėta fantazija atrado žodžius – „palangojimai“, „palangoti“, tai...


Nusipelniusiai Lietuvos kultūros veikėjai, baleto veteranei Aliodijai Ruzgaitei per šv. Jonus sukako garbingas 90 metų jubiliejus. Iškili asmenybė apžvelgia savo gyvenimą ir mintimis dažnai sugrįžta į Palangą...


„Savo jaunystės aš tik sau pavydžiu...“, – šią sokratiškai išmintingą sentenciją anksčiausią kovo keturioliktosios rytmetį kurorto centre ištarė čia 1938 metų balandžio 16-ąją gimęs Palangos menų patriarchas, elegantiškai dviratį vairuojantis Jonas Vaišė.


Regis, nemažai daliai poilsiautojų jūra – iki kelių. „Baisu, kaip žmonės savęs nesaugo. Tiesiog kai kurie mano esą nemirtingi“, - baisisi Palangos gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas. Savaitgalį jūra pasiglemžė dvi gyvybes, gelbėtojai iš jūros ištraukė 14 skęstančiųjų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas