Meras Šarūnas Vaitkus: "Atidavus baseiną valdyti verslui, neabejotinai didėtų jo paslaugų kainos"

Viešosios paslaugos, už kurias atsakinga vietos valdžia, neturėtų būti pelno darymo objektas, įsitikinę merai, primygtinai raginami mokesčių mokėtojų pinigais sukurtą infrastruktūrą perduoti valdyti privačiam verslui.

Grėsmingas raštas

Vidurvasarį savivaldybes pasiekė Konkurencijos tarybos, Centrinės projektų valdymo agentūros ir Viešųjų pirkimų tarnybos grėsmingas raštas, kad, jei nepradėsime savivaldybių ir valstybės lėšomis pastatytų objektų administruoti per koncesininkus, galbūt būsime įstatymo pažeidėjai. Dar primenama, kad Vilnius dėl pasistatyto baseino administravimo jau nubaustas", – Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus sakė dienraščiui „Klaipėda.“

Tačiau, perdavus viešųjų paslaugų teikimą ir susijusią infrastruktūrą privačiam ir išimtinai pelno siekiančiam subjektui, sunkiau užtikrinti ir kontroliuoti paslaugos nepertraukiamumą ir paslaugos gerą kokybę už mažesnę, nei galėtų suteikti savivaldos institucijos įsteigtas tiekėjas, kainą.

Tokias rūpesčius neseniai Vyriausybėje susirinkę merai išsakė Vyriausybės ir valstybės institucijų atstovams.

Rūpintųsi tik pelnu

Palangos meras Š.Vaitkus pasakoja, kad kurorte perpus iš savivaldybės ir Valstybės investicijų programos pastatytas baseinas. Bet dabar reikalaujama sukurti konkurencingą aplinką, o tai reiškia jį perduoti valdyti privačiam koncesininkui. Ne tik šį baseiną – ir kitus infrastruktūros objektus, nors, natūralu, verslas norės uždirbti ir kaina vartotojui bus didesnė, nes į ją bus įskaičiuota ir pelno dalis. Štai netoliese esančių baseinų kainos 30–40 proc. didesnės, lygina Š.Vaitkus.

"Jei valstybė investavo lėšas į baseiną, kad jame vaikai nemokamai galėtų mokytis plaukti, būtų ugdomi sportininkai, kodėl reiktų tokį objektą atiduoti verslui? Tegu verslas už savo lėšas pasistato baseiną ir siekia pelno. Išnuomojus verslui mokesčių mokėtojų pinigais pastatytus objektus socialiniai dalykai lieka nuošaly. Dabar 80 proc. šios įstaigos užimtumo – socialinės paskirties, vaikams iki septintos klasės čia vyksta fizinio lavinimo pamokos", – sako meras.

Jis įsitikinęs, kad viešosios paslaugos – miestų tvarkymo, šilumos ūkio, sporto ir kitos, kurias pagal Vietos savivaldos įstatymą turi užtikrinti savivaldybės, turėtų ir būti jų dispozicijoje, kad būtų galima tvarkytis operatyviai ir nesiekiant pelno. "Iš viešųjų paslaugų neturi būti daromas pelnas", – pabrėžia Š.Vaitkus.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Jonavos rajono meras socialdemokratas Mindaugas Sinkevičius antrina kolegai iš Palangos: "Norinčiųjų statyti sporto ar kultūros objektą nėra, bet kai dėl tos paslaugos reikalingumo visuomenei savivaldybė, pasitelkusi savo lėšas, pritraukdama valstybės ir ES finansavimą, jį pastato, valstybė sako – konkuruokite, leiskite jį valdyti privačiam verslui. Kodėl valstybė ar savivaldybė, investavusi mokesčių mokėtojų pinigus, turi eiti į tokią avantiūrą, jei čia konceptualiai skirtingi požiūriai: mūsų tikslas – suteikti kokybišką viešąją paslaugą už priimtiną gyventojui kainą, o verslo koncepcija – uždirbti; vienu atveju – socialinis aspektas, kitu – ekonominis interesas. Savivaldybės nesupranta, kodėl valstybė viena ranka leidžia susikurti infrastruktūrą, o kita - nurodo ją perduoti privatininkams, kad šie darytų verslą ir siektų pelno."

Kuriozai dėl sutarčių

O liūdnų bendravimo su privačiais operatoriais patirčių apstu. Š.Vaitkus prisimena, kai Palangos savivaldybės taryba 2000-aisiais nutarė išnuomoti šilumos ūkį UAB "Litesko". Šešiolika metų palangiškai permokėjo už paslaugą. 2015 m. savivaldybė šilumos ūkį susigrąžino ir šildymo kaina iš karto sumažėjo 30 proc., karšto vandens – 15 proc.

Panašios ir Vilniaus, Ukmergės, Prienų ar kitų savivaldybių patirtys: kur šilumos ūkiai buvo išnuomoti, šildymo kainos buvo didžiausios, ūkiai būdavo nugyvenami, o savivaldybėms juos susigrąžinus šildymas atpigdavo. Penketuke brangiausiai teikiančių šilumos paslaugas – visi privatininkai.

Kitas pavyzdys – Vilniuje, kur šiukšlių išvežimą perėmus privatininkams kilo nepasitenkinimas, kad paslauga atliekama ne laiku.

Š.Vaitkus aiškina, kad taip nutinka, nes sutartyje neįmanoma surašyti visko iki smulkmenų. Pavyzdžiui, kurorte vieną dieną paplūdimyje – 300 tūkst. poilsiautojų, kitą dieną lyja ir jų visai nedaug. Kaip numatyti sutartyje, kiek kartų per dieną reikia vežti šiukšles ar kiek jūra išmes dumblių? Per audrą nuvirto medis, ir negali padėti. O kai tokias paslaugas atlieka savivaldybei pavaldi įmonė, darbai daromi, kai tik atsiranda poreikis.

"Jei žmogui nieko negali padėti, tai kokia čia savivalda. Taip prarandame savivaldos funkciją", – sako Š.Vaitkus ir priduria, kad, jei kur netvarka, kad ir kas darbus vykdytų, vis tiek kaltinami savivaldybė, meras.

M.Sinkevičius primena ir daugiau kuriozinių situacijų. Štai Anykščių rajono savivaldybė turėjo komunalinių paslaugų teikimo sutartį su konkursą laimėjusia privačia įmone iš Kauno. Audra savaitgalį gatvėse išvertė kelis medžius, tačiau iš Kauno niekas neskubėjo važiuoti jų šalinti. Šiauliuose su privatininkais pasirašyta sutartis dėl teritorijų tvarkymo, šiukšlių surinkimo viešose erdvėse. Bet jei vėjas nupūtė šiukšlę nuo pėsčiųjų tako ant važiuojamosios dalies, jie neberenka, sako, ne jų teritorija. Sutartyje to nebuvo parašyta, nes atrodė, kad tai savaime suprantama. Jei prie šiukšlių konteinerių kas išmeta kokį baldą ar seną klozetą, privatininkas sako – čia ne šiukšlės, o statybinės atliekos, neišvešiu arba papildomai mokėkite pagal specialų įkainį. Pašalus gatves valyti ir barstyti privatininkai sutartyje įsipareigoja per valandą, bet tai gali būti 10 minučių, bet gali ir 50. Kaip iki tol atrodys gatvės?

Pasak Š.Vaitkaus, šios problemos bręsta seniai. Siūlyta net visai panaikinti vidinių sandorių galimybę. Sakoma – konkuruokite. Bet, pasak Palangos mero, tokiu atveju nedidelė tikimybė, kad konkursus laimės savivaldybei pavaldi įmonė, tad taip būtų sunaikinamos ir šios įstaigos. Verslas "nukonkuruotų" dempinguodami kainas. Tačiau yra daugybė pavyzdžių, kai taip laimėjusieji konkursus paskui aiškina, kad už tokią kainą negali atlikti darbų. Štai Neringoje vyko konkursas dėl kultūros paskirties pastato statybos, privatininkai pasiūlė mažesnes kainas, kad laimėtų, o paskui pareiškė, kad jiems neapsimoka vykdyti projekto.

M.Sinkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą. Konkurencija gerai, jei žmogus gali pasirinkti paslaugos teikėją bent iš kelių. Bet jei tai monopolis? Štai Varėnoje baseinas vienas, mokesčių mokėtojų pinigais pastatytas. Pavedė operuoti savo biudžetinei įmonei, bet liepia atiduoti verslui. "Kokia čia bus konkurencija – iš savivaldybės monopolio perduoti privatininkų monopoliui. Ar privatus monopolis geriau nei savivaldybės, juolab verslo prigimtis – siekti pelno?" – stebisi M.Sinkevičius.

Europa eina kita kryptimi

"Šventas tikėjimas, kad verslas kažkodėl ne sieks pelno, o bus socialiai atsakingas, galvos apie gyventojų viešojo intereso tenkinimą, o ne apie pelną, mūsų įsitikinimu, klaidingas. Norime, kad savivaldybei leistų teisėtai, legaliai pasirinkti, kas administruos mokesčių mokėtojų pinigais sukurtą infrastruktūrą, o ne būtų priversta kurti konkurenciją ir turėti ne tokį rezultatą, kurio siekiama", – pabrėžia M.Sinkevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad pasitarime Vyriausybėje ministerijų atstovai pripažino: kai norime ką daryti ar ko nedaryti, dažnai prisidengiame, kad taip reglamentuoja Europos teisės aktai. Bet, pasak mero, akivaizdu, kad esamas reguliavimas – mūsų pačių susigalvotas. ES direktyvos nedraudžia savivaldybėms pačioms valdyti savo infrastruktūrą, ir kitos šalys taip ir daro.

Š.Vaitkus pasakoja, kad nuvykę pas kaimynus latvius į Liepoją, kur pastatytas olimpinis centras, klausė, ar valdžia liepia jiems rengti konkursą operatoriui. Latviai stebėjosi, sakė – turbūt juokaujate, juk čia valstybės pastatytas objektas, komercijai jam skirta tik 20 proc. veiklos, tada, kai jo nereikia sportininkams, vaikams, senjorams.

M.Sinkevičius primena, kad ir Europos teisingumo teismas yra pasisakęs šiuo klausimu, o tai galioja ir mūsų teisingumo sistemai: "Viešosios valdžios subjektas turi galimybę įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias užduotis savo paties administracinėmis, techninėmis priemonėmis ir neprivalo naudotis išorinių joms nepriklausančių įmonių paslaugomis."

"Žodžiu, Europoje savivaldybės turi teisę pasirinkti, o pas mus pasirinkimo teisė ribojama. Europa mąsto vienaip, o mes kažkokio intereso vedami darome priešingai", – stebisi M.Sinkevičius.

Savivaldybės nesupranta, kodėl valstybė viena ranka leidžia susikurti infrastruktūrą, o kita nurodo ją perduoti privatininkams, kad šie darytų verslą ir siektų pelno.

Kontrolė stiprėja

Tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba, Konkurencijos taryba, Valstybės kontrolė taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį, kai savivaldybės su savo valdomomis įmonėmis sudaro sutartis, kuriose kainos išpūstos ar suderama visam penkmečiui, nenumatant galimybės jas koreguoti.

Merai neneigia – visur gali būti nesąžiningumo, bet, pabrėžia M.Sinkevičius, pastaruoju laiku įvyko daug gerų pokyčių. Valstybė, siekdama, kad nekiltų abejonių dėl šių įmonių veiklos efektyvumo, kainodaros, pagal analogiją su valstybės įmonėmis įvedė prievolę į valdybas įtraukti nepriklausomus narius – nebe politikus, bet kruopščiai atrinktus ekspertus. Anksčiau savivaldybių valdomoms įmonėms nebuvo formuluojami uždaviniai, o dabar jie keliami, pagal pasiektus rezultatus vertinami ir šių įmonių vadovai.

Be to, šilumos, vandens, nuotekų kainodarą reguliuoja valstybės institucijos, atidžiai vertindamos, ir kiek savivaldybės įmonės turi etatų, kokios veiklos sąnaudos, kokios pajamos. Beje, atkreipia dėmesį M.Sinkevičius, prieš porą savaičių paskelbta savivaldybių įmonių apžvalga, kurioje konstatuota, kad didžiosios dalies savivaldybių įmonių duomenys atviri, o efektyvumo kapitalo rodikliai kai kur geresni nei valstybės įmonių.

Merai sako susitikime Vyriausybėje pajutę norą pasitikėti savivalda ir suteikti jai tas teises, kurios įrašytos ir Vietos savivaldos įstatyme, tai yra teisę pasirinkti. Tačiau Konkurencijos įstatymas sako – pakonkuruokite. Tokia teisės aktų kolizija.

Kaip informavo Vyriausybės spaudos tarnyba, susitikime nutarta pavesti Ekonomikos ir inovacijų, Vidaus reikalų ir Finansų ministerijoms kartu su Konkurencijos taryba, Viešųjų pirkimų tarnyba, Centrine projektų valdymo agentūra, Lietuvos savivaldybių asociacija parengti ir iki lapkričio 4 d. pateikti Vyriausybei atitinkamų įstatymų projektų paketą, aiškiai atskiriant viešųjų paslaugų sampratą nuo ūkinės veiklos reglamentavimo.

Aušra Lėka
„Klaipėda“