Ne protingiausi sprendimai Maroke – pasivaikščioti su šortais ir miegoti alyvmedžių giraitėje

Palangos tiltas, 2016-11-17
Peržiūrėta
294
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Ne protingiausi sprendimai Maroke – pasivaikščioti su šortais ir miegoti alyvmedžių giraitėje

Inga ŠVIESAITĖ

Palangoje žurnaliste dirbusi Inga Šviesaitė dabar sėkmingai dirba dizainere Klaipėdoje, o laisvalaikiu mėgsta fotografuoti ir keliauti. Inga toliau dalijasi savo kelionės į Maroką potyriais su „Palangos tilto“ skaitytojais.

Atsikėliau anksti. Apie 6:15 vietiniu laiku. JIS, mano ypatingas žmogus, dar miegojo. Nesugalvodama, ką veikti, maigiau telefono mygtukus ir stebėjau kaip mano draugai gyvena savo gyvenimus. Neilgai trukus, pabudo ir jis. Kaip du katinai vartėmės lovoje, kol galiausiai nusprendžiau pasidžiaugti vonia. Ką gali žinoti, kada vėl galėsiu mėgautis šiuo malonumu – kelionė ilga ir kita mano vonia gali būti tik Baltijos gatvėje, Kaune. Ir nebe tokia įspūdinga kaip šioji: vietoje mums įprastų grindų – molinė asla, netvarkingai suklijuotos plytelės pačioje vonioje jai suteikė dar daugiau žavumo ir archajiškumo.
Po vandens malonumų mūsų laukė marokietiški pusryčiai. Nors šie svečių namai buvo gerokai prabangesni, nei tie, kuriuose miegojome praėjusią naktį, tačiau pusryčių stalas buvo kur kas skurdesnis. Na, bet nevalgę nelikome. Tai gera žinia... Šiek tiek dar pagulinėję, nusprendėme, kad laikas krautis kuprines ir keliauti toliau. Šios dienos tikslas – pasiekti ypatingą miestelį Moulay Idriss. Tik prieš 80 metų ši vieta tapo atvira kitatikiams. Tai viena svarbiausių Maroke piligriminių vietų, įsikūrusių ant kalno šlaito, apsupta kitų kalnų. Tad leidomės į kelią pamatyti to, kas tiek daug metų buvo slepiama nuo pašalinių akių.
Atsisveikinę su viešbučio darbuotojais, nusprendėme, kad reikia atsisveikinti ir su pačiu Fesu. Prisėdome netoliese buvusioje aikštėje. Šiandien jaučiausi ne itin gerai – nežinau, kas kaltas – pilnatis, moteriški hormonai ar tiesiog KAŽKAS, bet nuotaika ilsintis aikštėje man nepagerėjo. Priešingai – pasidarė tik blogiau. Kadangi diena nusimatė tikrai kaitri, užsidėjau lininius šortus. Tikriausiai tai nebuvo pats protingiausias mano pasirinkimas – iš manęs juokėsi pro šalį einantys vaikai, o moterys nulydėdavo pašaipiais žvilgsniais. Jaučiausi svetima ir nesava. Mane nemaloniai nustebino netolerancija man ir mano šortams. Gal ir per jautriai reagavau, tačiau tikrai žinau viena – jei Laisvės alėjoje pamatyčiau burka apsirengusią musulmonę, ji iš manęs nesulauktų nemalonių žvilgsnių. Juo labiau, neleisčiau savo sūnui juoktis ir šaipytis. Tačiau čia yra ne Laisvės alėja. Tai – musulmoniškasis Fesas. Ir toks mano atsisveikinimas su juo. Šiek tiek liūdnokas, bet juk ne visos dienos būna su poniais, vaivorykštėm ir rožiniais drugeliais. Viskas yra taip, kaip turi būti.
Sėdome į šalia esantį taksi ir nuvažiavome į autobusų stotį. Susiradome tinkamą kryptį ir mes jau kelyje. Tvankus oras autobuse ir vis neapleidžiančios liūdnos mintys. Kodėl mes taip nemėgstame nepanašių į save? Kodėl norime jausti pranašumą prieš kitokius? Ar tai tam tikra savigyna? O gal noras suvaldyti aplinką? Kontrolės troškimas? Linguojantis autobusas, kylantys klausimai, pro langą besikeičiantys vaizdai palengva užliūliavo miegui. Atsibudau netoli miesto, kuriame turėjome pakeisti autobusą.
Atvykome į Meknes. Kaip visada pripuolė keletas vietinių, siūlydami savo pervežimo ir apgyvendinimo paslaugas. Kaip jau minėjau, šis miestas tik tarpinė stotelė, tad jis susižinojo visą informaciją ateinančioms kelionėms ir mes pradėjome ieškoti kito transporto į Moulay Idriss.
Išalkome. Kadangi buvo penktadienis (o penktadienis musulmonams yra poilsio ir maldos diena), dauguma žmonių nedirbo ir tiesiog ilsėjosi. Įsliūkinome į senamiesčio pakraštį – mus pasitiko uždarytos vitrinos ir vos keletas žmonių. Taip tikėjomės rasti kokią vietinių pamėgtą užkandinę su jų tradiciniu maistu, tačiau priėję mažą turgelį ir Mersedesų (liaudyje dar vadinamų agurkais) taksi stovėjimo aikštelę, išvydome tik vieną kavinukę. Nors vietinio maisto šedevrų čia nebuvo, tačiau paties maisto buvo. Buvo matyti, kad užkandinės savininkas labai stengėsi būti europietiškas, todėl nenuostabu, kad meniu galėjai rasti ir kalną vakarietiškai ruošiamų sumuštinių ir bulvyčių fri. Tačiau smagus faktas tas, kad pastarosios gaminamos iš šviežiai pačių nuskustų ir supjaustytų bulvių. Išsirinkome mixą su jautiena ir man nežinomu dalyku. Iš pradžių pagalvojau, kad tas dalykas bus įdarytas baklažanas. Bet, o Dievai, ne!!! Tas dalykas buvo VĖDARAI. Antras kartas mano gyvenime, kai juos valgiau. Tikiuosi jis buvo ir paskutinis.
Iki soties prikimšę savo pilvus, patraukėme ieškoti transporto į Moulay Idriss. Neilgai trukus jau sėdėjome ant seno autobuso grindų, nes sėdimų vietų – vos keletas. Ir, žinoma, užimtos. Beje, dar keletas šio autobuso privalumų – jokio kondicionieriaus ir kvapų mišrainė. Labai džiaugiausi, kad kelionė netruko ilgai ir mes pasiekėme šventąjį miestelį. Vėl prekeiviai, vėl siūlytojai, vėl gidai. Rodos, to miesto šventumo lyg nebūta. Praėję turgaus kvartalą atsidūrėme pagrindinėje miesto aikštėje, kuri vedė į tikriausiai įspūdingo grožio mečetę. Kokia ji – negaliu aprašyti, nes kitatikiams įeiti į šventyklą ir jos teritoriją griežtai draudžiama. Todėl nusprendėme panardyti po šio miestelio gatvelių labirintus, paieškoti gražių kadrų ir nematytų panoramų.
Moulay Idriss – visai kitoks nei Fesas. Čia mažiau žmonių ir daugiau erdvės gatvelių raizgalynėje. Feso baltumą pakeitė Moulay Idriss spalvos – atsirado mėlynų, žalių, violetinių atspalvių. Miestelis įsikūręs ant kalvos ir tarp kalnų – vien tai šiai vietai suteikė daugiau neapčiuopiamos ramybės. Nors vaikai visur lieka vaikais: „Bonjour“ ir „Un dirham, un dirham“, visur sekiojantys ir išdykaujantys.
Pradėjo temti. Buvo pats laikas užsukti į turgų nusipirkti šiek tiek maisto ir vandens bei traukti ieškoti nakvynės. Vos iškišus nosį iš mažų gatvelių ir vėl atsidūrus aikštėje prie mečetės, prasidėjo maldos laikas. Dar niekada niekur nemačiau taip masiškai traukiančių žmonių maldos namų link. Gal todėl, kad penktadienis? Kaip ten bebūtų, pasijutau mistiškai – lyg žuvis plaukianti prieš srovę. O juk taip ir buvo. Aš čia visai svetima – nei musulmonė, nei vietinė ir dar su šortais! Ir mąstau aš gi kitaip! Tačiau nei aš, nei jie nesame vienas už kitą nei geresni, nei blogesni. Tiesiog kitokie.
Apsipirkę turguje ėjome ieškoti vietos nakvynei. Kadangi mūsų kuprinėse kartu keliavo ir palapinė su miegmaišiais, šiandien JIS nusprendė, kad nakvosime po atviru dangumi jo nusižiūrėtoje alyvmedžių giraitėje. Prisipažinsiu, man buvo šiek tiek nejauku. Esu šalyje, kurios kultūros dar neperpratau ir, štai, miegoti po jų alyvmedžiais, man atrodė šiek tiek baugoka. Nežinojimas kėlė baimę ir nepasitikėjimą. Tačiau šią patirtį turėjau priimti kaip pamoką, išbandymą ar iššūkį. Pabandyti susidraugauti su aplinka ir pasitikėti likimu.
Mums beinant alyvmedžių giraitės link, nutiko labai žavus momentas. Vietinės kavinukės savininkas, pamatęs mus stoviniuojančius kitapus gatvės, pribėgo prie mūsų ir pasiūlė užsukti pas jį paragauti „Berber whiskey“ – vietinių gaminamos saldžios arbatos su mėta. Nesitikėdamas jokio užmokesčio – tiesiog iš svetingumo. Tai mus maloniai nustebino, nes jau buvome susidarę įspūdį, kad vietiniai dažniausiai į mus žiūrėjo kaip į vaikščiojančius dirchamų maišelius.
Po arbatos valandėlės prasidėjo mūsų nakvynės nuotykiai. Kodėl sakau nuotykiai? Nes į mūsų nusižiūrėtą alyvmedžių giraitę mums taip ir nebuvo lemta patekti. O viskas buvo taip: ISTORIJA.
Jau gerokai sutemus, mums beinant giraitės link, prie mūsų sustojo vidutinio amžiau vyrukas, važiavęs motociklu (tokio tipo motociklus gimtajame krašte mes pratę vadinti motopirdom...). Pasiteiravo, ar mums viskas gerai, ar nepasiklydome. Angliškai žmogus nekalbėjo, todėl JIS ispaniškai bandė paaiškinti, kad viskas tiesiog puiku. Ir truputi pamelavo. Vyrukui buvo paaiškinta, kad tokiu metu bandome nusigauti iki Meknes. Tiesą pasakius, šis melas mane truputėli išmušė iš vėžių – pasijutau nesmagiai dėl netiesos. Tačiau JIS man paaiškino, kad ieškant nakvynės po atviru dangumi kartais tenka tiesiog nekaltai pameluoti, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie tavo planus miegoti palapinėje. Nepaisant to, šis baltas melas man vis tiek nepatiko. Ir neveltui. Pasiteisino mano nuojauta ir pasitvirtino sena it pasaulis tiesa, jog melas, kaip ir yla visada išlenda iš maišo.
Taigi, vyrukas nuvažiavo. Tačiau neilgai trukus vėl sugrįžo ir bandė išsiaiškinti kas čia ne taip: kodėl sutemus esame vietoje, kur nėra nei kur miegoti, nei iš kur nuvažiuoti į Meknes. Negana to, prie šio pokalbio prisijungė miesto policijos vadas ir bandė paaiškinti, kad į norimą miestą mes šiandien tikrai nenusigausime ir mums reikia grįžti į miestelį bei susirasti nakvynę. Kad greičiau pasibaigtų visa ši makalynė, JIS pažadėjo taip ir padarysiąs. Taigi, apsisukome ir apsimetėme, kad grįžtame į miestelį, vis dar kurdami planus, kaip miegame po alyvmedžiu. Visiems išsiskirsčius, mes nuėjome tiesiai giraitės link. Bet! Spėkite, kokį garsą artėjant mūsų link mes išgirdome? Taip taip – mūsų naujojo draugo su motociklėliu! Bandėme pasislėpti už alyvmedžių, tačiau akyloji sergėtojo akis viską matė ir jau po poros minučių jis buvo šalia mūsų bei bandė išsiaiškinti, kaip iš tikro čia viskas yra. Teko kloti visas kortas ant stalo. Man buvo labai gėda dėl to mažyčio melo. Taip gėda, kad net negalėjau mūsų draugui žvilgtelėti į akis. Supratęs, kad ketiname miegoti alyvmedžių apsuptyje, jis bandė mus atkalbėti. Anot rūpestingojo motociklininko, už giraitės yra kitas miestelis, jo gyventojai gali būti ne itin draugiški ir sumušę JĮ, pagrobti mane. Negana to, jis paskambino policijai ir papasakojo visą mūsų nakvynės epopėją. Neilgai trukus pasirodė ir policijos automobilis, kuriame sėdėjęs pareigūnas, puikiai kalbėjęs angliškai, tik patvirtino mūsų draugo žodžius – miegoti čia jis mums nepataria, bet, žinoma, uždrausti irgi negali. Kaip saugią alternatyvą pareigūnas pasiūlė palapinę statyti šalia policijos komisariato, tad po keletos minučių mes jau sėdėjome jų automobilyje ir buvome pakeliui į savo 100 000 žvaigždžių viešbutį. Dėka draugo motociklininko mūsų alyvmedžių romantika išgaravo kaip dūmas, tačiau buvome užtikrinti, kad dabar joks nenaudėlis manęs nepagrobs ir mes miegosime saugiai...

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos meras Šarūnas Vaitkus penktadienio, vasario 12 d., popietę savo Facebook paskyroje pakvietė visus virtualiai aplankyti Kurhauzo medinėje dalyje esančią teatro salę.


Palanga nuo seno visiems gerai žinoma ir tapusi šeimos atostogų vieta. Todėl Palangos miesto savivaldybė norėdama įtraukti gyventojus ir verslus į gražios aplinkos palaikymą ir infrastruktūros gerinimą siūlo įvairias lengvatas. Jei juridinis asmuo prisideda prie miesto gražinimo, jam suteikiamos mokesčių lengvatos, o jei tai daro fizinis asmuo, tuomet suteikiamos gyventojų pajamų...


Kęstutis Jurkštas, 31 metų „airBaltic“ aviakompanijos kapitonas, prieš pusantrų metų su žmona Gertrūda atsikėlė gyventi iš Vilniaus į Palangą ir abu ja neatsidžiaugia. Kęstutis gruodį net 10 kartų iš Rygos skrido į Palangą. „Gruodį Rygoje nakvojau tik tris ar keturis kartus. Visas kitas naktis praleidau savo namuose netoli Šventosios“...


Ketvirtadienį, Nepriklausomybės aikštėje jau plazdant Lietuvos, Palangos ir Šventosios vėliavoms, miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta grafikės, Palangos herbo kūrėjos Gražinos Oškinytės Eimanavičienės paroda „Piliakalniai“. Sveikindamas tautiniu Klaipėdos krašto kostiumu pasidabinusią dailininkę bibliotekos direktorius Kęstutis...


Palangoje žurnaliste dirbusi Inga Šviesaitė dabar sėkmingai dirba dizainere Klaipėdoje, o laisvalaikiu mėgsta fotografuoti ir keliauti. Inga toliau dalijasi savo kelionės į Maroką potyriais su „Palangos tilto“ skaitytojais.


Jeigu vakarais vargstate, niekaip negalėdami sudėti bluosto, tikrai nesate toks vienintelis. Skelbiama, kad vien Jungtinėse Valstijose nuo nemigos kenčia mažiausiai 60 mln. žmonių. Baisiausia, kad nuolat tokių problemų patiria per 40 mln. Amerikos gyventojų. „Jeigu nuolat trūksta miego, sveikatai daroma labai didelė žala“, – konstatuoja Sonia Ancoli-Israel iš...


Rugsėjo 19 ir 20 dienomis palangiškiai ir miesto svečiai kviečiami švęsti Europos paveldo dienas renginiuose „Istoriniai pasivaikščiojimai: XX a. pradžios Palanga“, ir pakeliauti po savo miestą   istoriko, atradėjo ar smalsaus vaiko žingsniu. Renginiai startuos kultūros erdvėje „I Love Palanga“, esančioje prie Palangos skulptūrų parko....


Jeigu Palangoje statėte namą – ar ruošiatės tai daryti, – ir prireikė techninio projekto, sklypo detaliojo plano, o gal geodezinių, kitokio projektavimo ar topografijos darbų, galbūt jau teko praverti UAB „Vakarų regiono projektai“ įkūrėjo ir direktoriaus Rimvydo Grikšo duris.


Vakar įvyko Palangos savivaldybės posėdis. Politikai 38 darbotvarkės klausimus įveikė su vasaros „vėjeliu“ – nestabteldami ir atsipalaidavę. Vidurvasaris!


Kol Palangos miesto savivaldybės valdininkai laužo galvas ir ietis, kaip turėtų atrodyti paplūdimiai kitą sezoną, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas gali gerokai pakeisti būsimą paplūdimio viešųjų vietų nustatymo ir rinkliavų už jas surinkimo tvarką. Minėtas teismas patenkino Seimo nario Prano Žeimio ieškinį ir pagal keturis iš penkių ieškinio punktų pripažino, kad...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius