Neklusnus kaip kadagys, bet gyvastingas poetas Algirdas Verba

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-12-03
Peržiūrėta
216
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Neklusnus kaip kadagys, bet gyvastingas poetas Algirdas Verba

Į mano rankas žolynams vystant 2015-ųjų metų Palangos Saulėtekio take tarsi netyčia čia įslydo pavydėtinai kokybiškai Vilniuje išleista 1983-ųjų „Poezijos pavasario“ knyga. Ją Kelmėje tada man padovanojo ir šiandien tarp 1980 m. talentingųjų Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos kūrėjų minima poetė Regina Biržinytė (1949–1996), užrašiusi: „Ne viršūnės – svarbiausia. Svarbiausia noras jas pasiekti“.
Regina rajono centro bibliotekoje, t.y. savo darbovietėje, paminėjo jai įsimintiniausių poetų pavardes, tarp kurių 1968 metais buvo ir mano žurnalistinio kurso Vilniaus V. Kapsuko universitete draugas, Raseinių rajone gimęs ir ten amžinam sugrįžęs Algirdas Verba. Talentingiausia Kelmės poetė R. Biržinytė tada atkreipė mano dėmesį į šiuos „rupios teisybės“ Algirdo posmus:
Aš ėjau į laukus nusilenkt šiaudo valiai.
Per lėta ta branda. Per gili ta brasta,
Ir medaliai – bedaliai, bedaliai, bedaliai,
Per anksti it giria kertama ta karta.

Per vėlai. Lyg vagis virš kalvų mėnuo sėlins
Ir jau niekur jis mums pasislėpti neleis.
Taip menki ir juokingi po jo spinduliais
Tie išduodantys viską šešėliai.

Ar ieškot brangesnių žiburių tu man lieptum
Negu tie, kur pažiro iš mano akių?
Kur kelionės prasmė? Stoviu vienas ant liepto
Ir šauniau nei jūreivis plaukiu.

Per vėlai. Jau į šventę įsimetė kandys...
Tu nespardyk graužiančio kaulą šunies...
Gal tai pats, gal tai pats dantims įsikandęs
Gimtą dūlantį slenkstį nešies?..

Nebenoriu medaus. Mūsų pievos apkarto.
Nesibelsk. Jau pašiūrės duris rakinu.
O žadėtąjį auksą man kraukit į karstą,
Kad sudėtų velniai man dantis auksinius...
– Žavu, nes gilu, – pasakiau Reginai Biržinytei, o jinai:
– Drąsus Algis Verba, labai drąsus. Raseiniuose pažinau, girdėjau skaitant kūrybą. Tai guodžia visus, mus provincijoje.
Šiauliuose juo džiaugėsi ir Juozas Sabaliauskas. Žinoma, aš tada Kelmėje R. Biržinytei pasididžiavau: „Šešeri studijų metai Vilniuje man tikrai nepagailėjo spalvingų pažinčių ir optimistiškai dainingų takų. Kaip vynas aistringas tas laikas sielos skrydžių tikrumu nemeluotai poetei R. Biržinytei, kurios vardo literatūrinė premija Kelmės rajone apdovanojami jos verti literatai. Yra keli, kurie nusipelnę. Bet ten – Kelmė. Ten kai kas iš grafomanų premijas „pasiima“. Su One Baliukonyte 1965–1966 mokslo metais universitete sykiu studijavome lietuvių kalbą ir literatūrą (ten šalia buvo ir Antanas Kalanavičius, Viktoras Brazauskas, Petras Dirgėla, Algimantas Krapavickas, Bronius Kašelionis, Perpetua Dumšienė, Marytė Kontrimaitė, Violeta Sagaitytė).
Liga man įpiršo nesapnuotas ir netikėtas akademines atostogas, daug dvejonių sieloje ir gydyklas Kulautuvoje, Vilniuje, Naktinėje sanatorijoje, vis nuvejant mintį – „O gal tai – vėžys?“.
Po to savaime – nauji studijų draugų veidai, literatūriniai – žurnalistiniai likimai.
...ir tuo praturtėjau! „Aš didelius turtus valdau“, – nesyk sau kartojau mielasielio Pauliaus Širvio žodžius, ir dabar, 2015-aisiais neprarasdamas vilčių, kad Baltijoje vėl plaukios laivas „Paulius Širvys“, 2020-aisiais jam sutartinai pastatysim dainiaus vertą paminklą, o aš pasistengsiu parašyti apysaką „Puota Širvio laive“, į kurį sukviesime visus literatūrinio vyno turtingus, P. Širviui ištikimus bičiulius. Apie tai jau minėjau Kaune esančio Vaižganto literatūrinio muziejaus vedėjui, poetui Alfui Pakėnui. Tarp jų visų Pauliaus laive būtinai bus ir A. Verba, kurio poetinius kodus atskiri iš šimtų kitų:
...Ir nepaleidžia kraujo svoris,
Ir auga kalasi akmuo
Iš žemės – lyg elementoriaus
Gimtasis amžinas skiemuo.
Šaukėnų seniūnijoje, kur vidurinę įvairiais metais baigėme mes, trys broliai Griškevičiukai – Gediminas, Kęstutis ir Vytautas, yra garsūs Svilės šaltiniai. 2011-ųjų rugsėjį, lydint Šaukėnų krašto muziejaus vadovei, mūsų buvusiai biologijos mokytojai Elenai Burdulienei, juos stebėjome sykiu su Klaipėdos senjorų – literatų sanbūriu „Saulėjauta“, kur nesyk paminėtas ir A. Verba, ir kiti gabūs Žemaitijos literatai – skuodiškiai Vytautas Brencius, Stasys Jonauskas, dar ir kita mano kurso iš 1965 metų šeimos be kabučių poetė – Danutė Paulauskaitė (1945–2004), – aplankiau jos kapelį. Stebėjome, stebėjome tuos Svilės šaltinius vietose, kur labai seniai turėjo būti įkastas Dubysos – Ventos kanalas.
Verda, verda, rudai putodami, kaip puode rudeniniai pirmo virimo grybai, daugiau negu 100 įvairaus dydžio versmių spūdinis požeminis vanduo – nenusakomos aistros „kunkulai“ iš požemių ugnies.
– Kaip ir poezija žmonių širdyse, – pastebėjo Svilėje senjorų – „trečiaamžių Klaipėdos vadovė, literatė Irena Ona Linkauskienė, o šviesaus atminimo gamtininkė publicistė, ornitologė Lidija Umbrasienė vis žvalginėjosi pro Klaipėdos universiteto mikroautobusiuko langą ir aikčiojo: „Čia tai bent jėga, tie Šaukėnų žemės šaltiniai!“.
Dvasinę jėgą jauti visą gyvenimą, jei skirta jausti. Tai vilties jėga, skatinanti „plasnoti“ per mums skirtą metų kupetėlę. Poezija – irgi pasaulio meno terapija. A. Verba – tikras ir stiprus savo išgyventais, iškentėtais eilėraščiais. Savo? Poetas už daugelį iš mūsų jautriau ir giliau išgyveno visos kartos „priesmaugos sielos stigmas“, jas įžodino. Išsisakius, paverkus vyno ašaromis, žinoma, etikos, logikos rėmuose – nurimsti. Nebijai gyvenimo. Poezija tirpdo žmonių susvetimėjimą, jie tarsi anie Svilės šaltiniai Šaukėnų pašonėje sustiprina gyvastį dvasinėmis galiomis, kurių neįtariame net esant savyje. Taip atsiveria sielos spalvos, kuriomis turtinga nemeluojanti sau nei kitiems talentinga asmenybė. Tėviškai įžvalgus poetas Robertas Keturakis „Nemune“, kaip daugelis jaunųjų, vaižgantiškai įžiebė „žalią“ poetinės Lemties šviesą ir mano 1968 pažintam Algiukui Verbai.
Eidamas jūros smėlynais iš Latvijos rugsėjo 12-ąją savaime uždainavau: „Smagiais dievotakiais aš su visais velniojau...“ Nesiginu, bet nesigailiu – aš irgi esu „Velnio neštas ir pamestas... Dievui. Ir rimčiausiai Lietuvoje mergelei“.
Kūrėjai pergyvenę „Nemuno“ almanachuose išlikę mano žurnalistinio 1968–1969 metų kurso draugo, vėliau LTSR komjaunimo premijos laureato poeto A. Verbos eilėraščiai jau studentijoje „sprogtelėjo“ taip aidžiai, kad girdėjosi net Vilniuje, atokiau Dzeržinskio gatvės buvusiame kariniame miestelyje, viename iš karininkiškų butų. Mes juose, menui, gyvai visą dieną, iš paskaitų universitete parsitempę ne tik užrašus, bet ir „pusmaišį“ įperkamo vyno „Gintaro krantas“ citavom ir aptarinėjom su grupioku Gintaru Jatkoniu.
„Galėtų ir kurso literatūrinis patriarchas A. Verba su mumis čia vynintis“. Talentingai rašo. Moka juokauti. Supranta “Ju(hu)morą“. Nesuprantu, kam jam tos žurnalistinės studijos. Ale juk iš poezijos neišgyvensi, o be partinio bilieto laikraščių, žurnalų redaktoriai, radijo ir televizijos valdovai dar prašo ir diplomo. Jiems meilužė vertingesnė už poetę, – kalbėjo jau daug šviesaus Lietuvos kultūros labui nuveikęs Gintaras Jatkonis. Panašias mintis, didžiuodamiesi talentingu bendrakursiu poetu A. Verba tada išsakė ir kiti žurnalistinio kurso „upeiviai“ – žinomas diplomatas, valstybės kultūros tyrėjas Vilius Kavaliauskas, dar ir dabar per Lietuvos radiją aktualiai polemizuojantis Vytautas Kvietkauskas, sporto žurnalistikai kūnu ir krauju pasišventęs Bronius Čekanauskas, jau tada gaivaus ryškumo filosofas Arūnas Sverdialas, nepralenktas aktualių renginių populiarintojas Juozas Mažeikis. O gabiai Lietuvos televizijoje „pražydusi“ Aušra Kalinauskienė taip išsakė emocijas: „Mano kurse mokėsi A. Verba. Kai jis atėjo į mūsų kursą, kilo didelis sujudimas – „pas mus atėjo net poetas Verba!“
Talentai išsiskirdavo. Bet jie būdavo kitokie, tikresni, palyginti su tais, kurie dabar giriami ir aukštinami televizijos laidose. Buvo tikri, nesumeluoti: kiekvienas savitai, išskirtinai. Be dirbtinių šypsenų ir „barbariškumo“ etikečių. Buvo žmonės... Tikri. Tokie, su kuriais kartu gera džiaugtis, liūdėti, patylėti. Buvo gera žinoti, kad jie yra“.
Prieš šiuos labai visad vasariškai mielos, išmintingos moters – kolegės A. Kalinauskienės žodžius mano net pajūrietiški komentarai nublanksta. A. Verba „nešpėtnai“ rašė ir žurnalistinius straipsnius, tad neilgai „užsisėdėjo“ stacionarinio studentijos pulko paskaitose. „Valstiečių laikraščio“ vadovybė siuntė į komandiruotes, į įvairius rajonus, taip pat uždubysių Raseinius, žvelgiant link jūros Čekiškės – Ariogalos, rašyti gyvulininkystės temomis, apie kolūkinio kaimo darbštuolius. Sugebėjo. Po to ir „Komjaunimo tiesos“ vyriausiasis šefas, pasak A. Verbos, „Chadzė“ – Vilhelmas Chadzevičius pasikvietė į žemės ūkio skyrių. O netrukus poetą A. Verbą pasivijo ir tuomet „žalią šviesą“ ateičiai, žinoma, suteikianti Komjaunimo premija. V. Chadzevičius buvo atjautus gabiems bičiuliams. Premija tarsi antspaudu patvirtino „kadaginio“ Verbos talentą, tačiau ir uždėjo „žvaigždės“ aureolę. Be maišto poeto nėra. Ne paslaptis, kitąkart mūsų „Verbukas“ tapdavo kaprizingu „kadaginiu mažvaikiu“, kuris vis laukia, kuriam vis reikia – reikia – reikia dėmesio, nuolatinės auditorijos beveik kiekvienam naujam jo majakovskiškam posmui išklausyti... O žmonių pasaulis taip svetimai skubantis, savo 80-čia procentų ganantis ir besivejantis pinigus. A. Verbai, žinau, svetimas tasai kapitalizmas. Užtat tai, kas parašyta – sustoja. Sunoksta minčių inkliuzai. Ir sulaukia savų akių. Man, Palangos „akmenų skalbėjui“ lyg premija – šis mūsų studentiškos jaunystės literatūrinio restauratoriaus A. Verbos eilėraštis:

AKMENS AMŽIUS
Ką mes iš akmens padirbom,
Ir akmuo iš mūsų – ką?
Akmenuotos mūsų dirvos,

Ką liečiau, lyg nuo raganiaus
Palietimo – ir svajonės,
Ir mane mylėję žmonės
Tėvas beariantis lauką,
Akmeniu sunkiu išaugo...

Mirę, literatūra, moterys, dar jūra yra išmintingiausi gyvųjų patarėjai.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Sukaupta ilgametė profesinė patirtis, stažuotės Lietuvoje ir užsienyje, domėjimasis medicinos naujovėmis – tokia yra ilgametės Palangos reabilitacijos ligoninės neurologijos vyriausiosios gydytojos reabilitologės, o šiuo metu – Palangos reabilitacijos ligoninės direktoriaus pavaduotojos medicinai, Juditos Daratienės kasdienybė.


Į mano rankas žolynams vystant 2015-ųjų metų Palangos Saulėtekio take tarsi netyčia čia įslydo pavydėtinai kokybiškai Vilniuje išleista 1983-ųjų „Poezijos pavasario“ knyga. Ją Kelmėje tada man padovanojo ir šiandien tarp 1980 m. talentingųjų Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos kūrėjų minima poetė Regina Biržinytė (1949–1996), užrašiusi:...


Buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys Tomas Dirgėla, kūrybinį kelią pradėjęs būtent šioje mokykloje, šiandien yra žinomas rašytojas, stebinantis ne vieną skaitytoją. Nors 2012 metų pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu buvo „apvilktas Poeto paltu“, juo, anot rašytojo, šildosi retai. Jo kūriniai...


Vienoje iš gražiausių Antikos sakmių minimi tokie mitologiniai pabaisos, kurie maitinosi akmenimis ir kas rytą kruopščiai ruošdavosi jų medžioklei. Visiškai nenustebome, kai tolimame Kolorade Brekenridžo (Breckenridge) kurortiniame miestelyje taip pat išgirdome išsireiškimą apie „grybų medžioklę“ („hunting of...


Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip...


Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės dienai, ne vienam mūsų kyla klausimas: o kaip aš pats suvokiu šią datą, ką man reiškia valstybė, pilietiškumas, patriotiškumas? Suaugusieji tai supranta ir suvokia vienaip, o jų minčių atspindžius galime išvysti ir laikraščių puslapiuose, ir interneto portaluose. O kaip tai suvokia auganti karta?...


Lipdamas savivaldybės laiptais, šnopuoja kaip šernas, pavalgęs pietus „Pas Feliksą“, gadina orą kaip šeškas, bet... apskritai – visai neblogas žmogus, nors tinkamas tik bokso kriaušei daužyti. Spėkite kas toks? Ogi Palangos vicemeras Saulius Simė. Kas dar nori „pavaryt“ ant kurorto vicemero?


Palangiškį menininką Vytautą Kusą drąsiai galima vadinti menininku iš didžiosios raidės. Jis profesionalus dailininkas, poetas, kolekcionierius, gurmanas. Patiems artimiausiems Vytautas dar ir gamtininkas. Dailininko galerijoje, be gausybės paveikslų, meno kūrinių iš kiaušinių, Šunų muziejaus, galima rasti ir paties pasodintų vyšninių pomidorų bei...


Dažniausiai ne pačių gabiausių mokinių pasirenkami nusirašinėjimo būdai iki šiol stebina ne vieną: popieriukai kišenėse, formulės bei sąvokos užkeverzotos ant rankos arba švarko rankovės. Nusirašinėjimas – senas kaip mūsų pasaulis: apie jį be galo daug kalbėta mūsų tėvų, senelių laikais, sukurti ir vis dar kuriami metodai kaip nusirašinėti ir...


Sankryža prie „Statoil“ – kaip užburta

„Palangos tilto“ informacija, 2010 07 21 | Rubrika: Kriminalai

Pirmadienio popietę Kretingos gatvėje, sankryžoje prie „Statoil“ ir „Lukoil“ degalinių, taksi automobilis, vairuojamas septyniasdešimtmečio Petro Neverausko, kaip teigė įvykio liudytojai, posūkyje nepraleido tiesiai Klaipėdos gatve važiuojančio automobilio ‚Mersedes Benz“, kurį vairavo 33-erių metų Klaipėdos gyventoja, ir susidūrė su juo.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius