Palangiškė gimnazistė Ūla Trofimenkaitė kuria emocijomis paremtą madą: „Bijau, bet darau“

Agnetė Benetytė

„Bijau, bet darau“ – šia fraze vadovaujasi aštuoniolikmetė Ūla Trofimenkaitė, aktyviai kurianti mados ir meno srityje. 2025 metais Palangos senosios gimnazijos moksleivė jaunųjų dizainerių renginyje „Banga“ pristatė savo kolekciją „Filofobija“, o šiuo metu jau yra paruošusi ir naują kolekciją „Obsesija“. Savo darbuose ji tyrinėja emocijas, meilės baimę, prisirišimą ir žmogaus trapumą, o madą naudoja kaip būdą kalbėti apie tai, ko kartais neįmanoma išreikšti žodžiais. 

– Pirmiausia papasakok apie save – kiek metų, kur šiuo metu mokaisi ir kaip tavo gyvenime atsirado mada bei kūryba?

–Man yra 18 metų, esu Palangos senosios gimnazijos moksleivė. Atėjusi į gimnaziją buvau gana išsiblaškiusi ir dar iki galo nesupratau, kiek daug galimybių gali atsiverti, kai žmogus leidžia sau ieškoti ir atrasti. Viena svarbiausių pažinčių tuo metu buvo susitikimas su dailės mokytoja, kuri paskatino mane sukurti savo pirmąją drabužių kolekciją ir ją pristatyti renginyje „BANGA“. Šis pasiūlymas tapo lūžio tašku mano kūrybiniame kelyje.

Vis dėlto kūryba mano gyvenime atsirado gerokai anksčiau. Namuose mėgdavau perdarinėti drabužius, siūti, piešti eskizus ir kurti įvairius dizainus. Mane visada žavėjo galimybė iš paprastų dalykų sukurti kažką naujo ir savito. Nuo mažens jaučiau, kad kūryba manyje gyvena labai natūraliai, todėl gavusi progą savo idėjas parodyti kitiems ilgai nedvejojau. Atrodė, kad tai yra būtent tas kelias, kuriuo noriu eiti. Mada ir menas man tapo ne tik pomėgiu, bet ir būdu pažinti save bei išreikšti tai, ką kartais sunku pasakyti žodžiais.

– 2025 metais buvai pastebėta jaunimo apdovanojimuose KOPA ir pretendavai į „Metų kūrybiškos sielos“ titulą. Ar pati save laikai kūrybišku žmogumi?

–Man atrodo, kad kūrybiškumas nėra vien gebėjimas piešti, siūti ar kurti meno darbus. Tai kur kas platesnis dalykas – gebėjimas pasaulį matyti šiek tiek kitaip, giliau jausti emocijas, pastebėti detales, kurios kitiems galbūt praslysta pro akis. Kūrybiškumas man reiškia smalsumą, atvirumą naujoms idėjoms ir norą nuolat ieškoti kitokių sprendimų.

Nuo mažens mane traukė menas, muzika, mada, filmai, žmonių istorijos ir įvairios emocijos. Dažnai net paprasti kasdieniai įvykiai ar pokalbiai sukelia daug minčių ir įkvėpimo. Kartais viena frazė, prisiminimas ar jausmas gali tapti naujos idėjos pradžia. Todėl taip, save laikau kūrybišku žmogumi, nes kūryba man nėra atskira veikla – ji yra neatsiejama mano gyvenimo dalis ir natūralus būdas pažinti pasaulį.

– Tavo kolekcijos „Filofobija“ ir „Obsesija“ nagrinėja stiprias emocijas bei vidinius išgyvenimus. Kas tau yra kūryba – saviraiška, terapija, būdas kalbėti su pasauliu ar kažkas daugiau? 

–Mano kolekcijos „Filofobija“ ir „Obsesija“ gimė iš labai asmeniškų jausmų, minčių ir vidinių išgyvenimų. Kiekvienas kūrinys turi savo emocinį pagrindą ir pasakoja tam tikrą istoriją. Todėl kūryba man yra ir saviraiška, ir terapija. Ji leidžia išleisti į paviršių tai, kas kartais lieka neišsakyta, padeda suprasti save ir susitaikyti su įvairiomis emocijomis.

Tačiau kartu kūryba man yra ir bendravimo forma. Per savo darbus galiu kalbėti su žmonėmis apie tai, kas man svarbu, ir dalintis tuo, ką jaučiu. Mane domina būtent mada, nes ji leidžia komunikuoti be žodžių. Drabužiai gali perteikti nuotaiką, būseną, prisiminimą, skausmą ar stiprybę. Jie gali priversti žmogų sustoti, susimąstyti ar kažką pajusti. Man labai įdomu tyrinėti, kaip audiniai, formos, spalvos ir detalės gali tapti emocijų kalba. Būtent todėl mada man atrodo tokia stipri ir prasminga meno forma.

–Ar kurti kolekcijas brangu?

–Kolekcijos kūrimas nėra toks brangus, kaip gali atrodyti. Viskas yra įmanoma. Galima kurti iš savo ar draugų senų rūbų – svarbiausia yra idėja ir vizija, kurią nori įgyvendinti. Aišku, šiek tiek pramokus siūti. 

Mėgstu apsilankyti ir audinių parduotuvėse, rasti kokybiškas, dar nenaudotas medžiagas ir pasiūti kažką nuo nulio.

–Į kokį Lietuvos ar pasaulio dizainerį norėtum lygiuotis?

–Nenoriu lygiuotis į nieką. Kaip jau sakiau, autentiškumas mano kūryboje yra svarbiausia, bet, žinoma, visada galime būti kažkuo įkvėpti. Mėgstu stebėti mados pristatymus, stilistus ir žymius žmones, taip pat turiu didelę mados žurnalų kolekciją.

– Kokie žmonės, menininkai ar gyvenimo patirtys labiausiai įkvepia tavo kūrybą?

–Labiausiai mane įkvepia žmonės, kurie nebijo būti savimi. Žaviuosi tais, kurie išdrįsta gyventi autentiškai, nepaisydami aplinkinių lūkesčių ar stereotipų. Tokie žmonės dažnai primena, kad tikrumas yra viena didžiausių vertybių.

Taip pat didelę įtaką mano kūrybai daro muzika, filmai, knygos, šeima, draugai ir gamta. Labai dažnai įkvėpimas ateina iš emocijų. Kai kažką stipriai išgyvenu, natūraliai atsiranda noras tą jausmą paversti kūryba. Mane įkvepia ir jūra, ilgi pasivaikščiojimai, tylūs vakarai bei akimirkos, kai galiu pabūti viena su savo mintimis.

Didelį įspūdį palieka ir menininkai, kurie savo darbuose nebijo jautrumo, pažeidžiamumo ir tikrumo. Man atrodo, kad būtent tokia kūryba labiausiai paliečia žmones, nes ji kyla iš nuoširdžios patirties ir tikrų jausmų.

– Dažnai sakoma, kad menininkai yra šiek tiek kitokie nei dauguma. Ar šiandien kūrėjas vis dar yra „balta varna“, ar visuomenė jau kitaip vertina kūrybiškus žmones?

Manau, kad požiūris į kūrėjus ir menininkus per pastaruosius metus labai pasikeitė. Anksčiau dažnai buvo manoma, kad kūrybiški žmonės yra keisti, pernelyg jautrūs ar gyvenantys savo pasaulyje. Šiandien visuomenė tampa atviresnė ir vis dažniau supranta, kad kūrybiškumas yra stiprybė, o ne keistenybė.

Žinoma, kūrėjai dažnai pasaulį mato kiek kitaip. Jie jautriau reaguoja į aplinką, stipriau išgyvena emocijas ir nebijo apie jas kalbėti. Tačiau būtent tai leidžia kurti darbus, kurie paliečia kitus žmones. Man atrodo, kad šiandien vis daugiau vertinamas autentiškumas, nuoširdumas ir drąsa būti savimi. Todėl kūrėjas nebėra „balta varna“ – jis tampa žmogumi, kuris padeda visuomenei pažvelgti į pasaulį iš naujos perspektyvos.

– Kiek tavo kūrybiniame kelyje svarbus artimųjų palaikymas? Ar šeima ir draugai tiki tuo, ką darai, ir padeda siekti tikslų?

–Artimųjų palaikymas man yra be galo svarbus. Kūrybiniame kelyje dažnai tenka susidurti ne tik su įkvėpimu, bet ir su abejonėmis. Vieną dieną gali atrodyti, kad viskas pavyks, o kitą – pradedi abejoti savo idėjomis, talentu ar net pasirinktu keliu. Tokiais momentais labai svarbu turėti žmonių, kurie tavimi tiki net tada, kai pati savimi suabejoji.

Esu labai dėkinga savo draugams. Jie priima mane tokią, kokia esu, palaiko mano kūrybinius sumanymus ir primena mano vertę tada, kai pati ją pamirštu. Jų tikėjimas manimi suteikia daug motyvacijos ir drąsos judėti pirmyn.

Taip pat esu labai dėkinga savo tėvams. Man svarbu, kad jie supranta, jog kūryba nėra tik laikinas pomėgis ar laisvalaikio užsiėmimas. Tai yra didelė mano gyvenimo dalis, mano jausmų, minčių ir svajonių išraiška. Jų palaikymas suteikia stiprybės nebijoti svajoti dideliais dalykais ir nuosekliai siekti savo tikslų.

– Gyveni ir kuri Palangoje. Ar šis miestas įkvepia tave?

–Palanga mane labai įkvepia. Jūra turi kažką ypatingo – ji vienu metu yra ir raminanti, ir kupina emocijų. Kartais atrodo, kad būtent prie jūros gimsta daugiausia minčių, idėjų ir kūrybinių sprendimų.

Mane įkvepia vakarai pajūryje, vėjo garsas, tušti paplūdimiai ne sezono metu ir vietos, kuriose slypi įvairūs prisiminimai. Palanga turi savitą nuotaiką, kuri dažnai atsispindi ir mano darbuose. Joje jaučiu ir ramybę, ir nostalgiją, ir tam tikrą melancholiją, kuri neretai tampa kūrybos dalimi.

– Ar matai savo ateitį Palangoje, ar svajoji išbandyti gyvenimą bei kūrybą kituose Lietuvos ar pasaulio miestuose?

–Palanga visada liks labai svarbi mano gyvenimo dalis. Čia prasidėjo mano pirmieji kūrybiniai ieškojimai, pirmosios kolekcijos, pirmieji iššūkiai ir atradimai. Tai miestas, su kuriuo sieju daugybę prisiminimų ir kuris visada bus mano namų simbolis.

Tačiau kartu jaučiu norą pažinti platesnį pasaulį. Man atrodo, kad augimui labai svarbu išeiti iš komforto zonos, susipažinti su naujomis kultūromis, žmonėmis ir idėjomis. Jau seniai svajoju bent kuriam laikui pagyventi užsienyje, pasisemti naujų patirčių ir įkvėpimo.

Vis dėlto manau, kad kuo toliau būčiau, tuo labiau pasiilgčiau Palangos. Jos ramybės, jūros ir ypatingo jausmo, kurio niekur kitur nepavyktų atrasti. Todėl, kad ir kur mane nuvestų gyvenimas, Palanga visada liks svarbia mano tapatybės dalimi.

– Kokie yra tavo didžiausi tikslai ir svajonės šiandien? Ko norėtum pasiekti tiek mados, tiek meno pasaulyje?

–Šiuo metu mano didžiausias tikslas yra nuolat augti kaip kūrėjai ir nebijoti ieškoti naujų saviraiškos formų. Jaučiu, kad kūryba mano gyvenime visada užims labai svarbią vietą, tačiau save matau ne tik mados pasaulyje.

Mane labai traukia muzika, scenos menas, vizualinė kūryba ir emocijų perteikimas įvairiomis formomis. Norėčiau ateityje visa tai sujungti į vieną visumą – kurti ne tik drabužius, bet ir visą emocinę patirtį. Svajoju apie projektus, kuriuose susijungtų mada, muzika, vizualinis menas ir istorijų pasakojimas.

Didžiausia mano svajonė – kurti darbus, kurie palieka žmonėms jausmą. Norėčiau, kad mano kūryba ne tik būtų matoma, bet ir iš tikrųjų paliestų žmones, skatintų juos susimąstyti, pajausti ar atrasti kažką savyje.

– Pabaigai – ar turi gyvenimo credo arba principą, kuriuo vadovaujiesi?

–Nuo mažens mama mane mokė labai paprastos, bet stiprios frazės: „Bijau, bet darau.“ Ši mintis man tapo savotišku gyvenimo principu. Man atrodo, kad būtent už didžiausių baimių dažnai slypi svarbiausios galimybės ir didžiausias augimas.

Daugelis dalykų, kurie šiandien atrodo savaime suprantami, kažkada man kėlė didelę baimę. Tačiau kiekvieną kartą, kai išdrįsdavau žengti žingsnį pirmyn, suprasdavau, kad baimė neturi tapti kliūtimi. Ji gali būti ženklas, kad eini ten, kur gali atrasti kažką naujo apie save.

Jeigu nebūčiau perlipusi per savo baimes, greičiausiai nebūčiau išdrįsusi kurti, pristatyti savo darbų ar dalintis savo pasauliu su kitais. Todėl ši frazė man iki šiol primena, kad augimas prasideda ten, kur baigiasi komforto zona.

– Ko palinkėtum jauniems žmonėms? O pasauliui?

–Jauniems žmonėms norėčiau palinkėti nebijoti bandyti. Nebijoti suklysti, pradėti iš naujo, ieškoti savo kelio ir klausyti savo vidinio balso. Kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda nuo vieno nedidelio žingsnio ar netikėtos galimybės, kuria iš pradžių net nesinori patikėti. Svarbiausia – neleisti baimei sustabdyti svajonių.

Taip pat linkėčiau būti kantriems sau. Ne viską reikia atrasti iš karto. Kartais tikrasis kelias atsiskleidžia palaipsniui, per patirtis, klaidas ir atradimus.

Pasauliui norėčiau palinkėti daugiau jautrumo, supratingumo ir žmogiškumo. Norėčiau, kad žmonės dažniau išgirstų vieni kitus, mažiau teistų ir daugiau stengtųsi suprasti. Taip pat linkėčiau daugiau drąsos būti savimi, nes būtent mūsų skirtumai, unikalios istorijos ir autentiškumas daro pasaulį įdomesnį, spalvingesnį ir gražesnį.

Ūla Trofimenkaitė. Asmeninio albumo nuotraukos