„Po mano pasakojimų užsieniečiams apie Palangą, jau yra eilė norinčių ją pamatyti“

Verslo administravimą Vilniaus universitete studijuojantis palangiškis Mantas Valinevičius pagal studentų mainų programą krimto mokslus ne tik Europoje, Briuselyje, bet ir Pietų Korėjoje, dabar stažuojasi tarptautinėje kompanijoje Ispanijoje. Susitikęs su kitų kultūrų žmonėmis, lygino tai, ką pamatė, su tuo, ką paliko Lietuvoje. Jaunuolis teigė, jog kelionės ir svetimi kraštai jį tikrai praturtino, tačiau, pasisėmęs patirties, vaikinas ketina grįžti į Lietuvą ir savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu. „Norisi sukaupti patirties, pakeliauti, bet galiausiai vis tiek norisi tą patirtį parvežti į Lietuvą“, – sakė pašnekovas.

Pasirinko Pietų Korėją
Į užsienį studijuoti M. Valinevičius išvyko prieš metus. „Pirmoji mano stotelė buvo Briuselis. Šiame mieste studijavau University of Leuven. Ten išvykau pagal mainų programą, – pasakojo studentas, bet prisipažino, jog iš pradžių truputį baugino nežinomybė. – Viskas buvo nauja, pirmą kartą vienas gyvenau, be draugų, visiškai nepažįstama vietovė. Viskas truputėlį priminė mistiką. Tačiau vėliau susipažinau su labai daug žmonių iš įvairių pasaulio kraštelių“.
Nors atvyko į nepažįstamą šalį, nežinia slėgė neilgai, kadangi naujokus Briuselyje priėmė labai gerai, supažindino su nauja aplinka – viskas ten buvo labai gerai apgalvota ir organizuota. „Pirmosios kelios dienos buvo tarsi orientacinis laikotarpis – ten viskas labai gerai organizuota. Mums aprodė universitetą, parodė, kur biblioteka, supažindino su studijų programa – aš studijavau verslo administravimą. Lietuvoje aš studijuoju Vilniaus universitete, Briuselyje studijavau University of Leuven. Jis pasaulio reitinguose patenka tarp 60 geriausiųjų universitetų, kai tuo tarpu Vilniaus universitetas – tik 600 vietoje, tai studijos buvo tikrai nelengvos. Visgi Briuselyje man labai patiko, todėl norėjosi daugiau studijų užsienyje. Dar ten bestudijuodamas, pateikiau dokumentus į Pietų Korėją“, – pasakojo M. Valinevičius. Pasak jo, tai nebuvę sudėtinga: reikėjo tos šalies švietimo įstaigai pateikti dokumentus, motyvacinį laišką, gautus pažymius ir laukti jų sprendimo dėl priėmimo. Sprendimas pašnekovui buvo palankus.

Susikalbėjo sunkiai
Anot pašnekovo, nors tai jau nebuvo pirmas išvykimas studijuoti į užsienio šalį, visgi Pietų Korėjoje jo laukė daug netikėtumų – ši šalis nebuvo panaši nei į Lietuvą, nei į Briuselį, be to, iškilo ir kalbos barjeras. „Nors Briuselis jau buvo nepažįstamas miestas, visgi ten dar kultūrinio šoko nebuvo, o Pietų Korėjoje buvo sunkiau. Ten ir angliškai susikalbėti buvo sudėtinga. Jie ten beveik nekalba angliškai, todėl net į kavinę nuėjus buvo sunku išaiškinti padavėjams, ko nori. Prisimenu, kartą nuėjau į restoraną. Ten užsisakiau spagečių, o atnešė kažkokios svogūnų sriubos“, – juokėsi pašnekovas ir pridūrė, jog tąkart teko pačiam eiti į virtuvę ir parodyti, kurį patiekalą užsisakė.
Pasiteiravus, ar nebuvo sunku priprasti tokioje lietuviui egzotiškoje šalyje, M. Valinevičius teigė patyręs sunkumų, tačiau džiaugėsi, jog juos kompensavo vietinių žmonių gerumas ir nuoširdumas.
Viešint šioje egzotiškoje šalyje, M. Valinevičiui į akis krito ir korėjiečių rodoma didelė pagarba vyresnio amžiaus žmonėms – ir tai ne žodžiais deklaruojamas dalykas, o į kraują įaugusi vertybė, pasireiškianti tos tautos žmonių elgesiu. Jaunesniųjų pagarba reiškiama visur.
Kadangi jau prieš išvykdamas į užsienį dar Lietuvoje M. Valinevičius žaidė krepšinį, su šiuo lietuviams ypatingu žaidimu pašnekovas nesiskyrė ir būdamas toli nuo tėvynės. „Būdavo vaikinukas atneša marškinėlius su abiem rankomis ir dar nusilenkia – taip išreiškia pagarbą“, – nuostabos neslėpė palangiškis.

Reikalaujama iškalti mintinai
Būdamas egzotiškoje šalyje studentas iš Lietuvos pastebėjo ir daugiau skirtumų. Vienas iš tokių – mokymosi sistema Lietuvoje ir Pietų Korėjoje. Pasak pašnekovo, pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad Lietuvoje reikalaujama loginio mąstymo, o Pietų Korėjoje mokslas paremtas žinių „iškalimu“ mintinai. „Tarkime, per egzaminą: parašytas sakinys, ir turi pasakyti, jis teisingas ar ne. Pateikti keturi klausimai, o tau reikia pasirinkti teisingą atsakymo variantą. Arba, pateiktas apibrėžimas, iš jo išimti du žodžiai ir reikia juos įrašyti – reikia mintinai mokėti tą apibrėžimą“, – sistemų skirtumus vardino pašnekovas.
Studentas iš Lietuvos netruko pastebėti ir tokios mokymo sistemos paradoksą. „Įdomu tai, kad patys korėjiečiai sunkiai kalba angliškai, bet iš egzamino gauna maksimumą, nes yra mintinai iškalę apibrėžimus, vadovėlio medžiagą. Kai dirbau vienoje grupėje su korėjiečiais, susikalbėti buvo sudėtinga – jie vos ne su žodynu verčiasi, bet egzaminus išlaikė puikiai“, – stebėjosi studentas.
Pasak pašnekovo, vėliau tokie studentai tampa neproduktyviais darbuotojais, negalinčiais kūrybiškai dirbti, logiškai mąstyti.

Korėjiečiai – nekonfliktiški
Nors studijuodamas egzotiškoje šalyje studentas sąmoningai darbo neieškojo, visgi keletą kartų pasitaikė galimybė artimiau pažinti ir šią sritį. „Kelis kartus teko dirbti anglų kalbos mokytoju – keletą kartų vaikų darželiuose ar mokyklose teko pamokyti vaikus angliškų frazių. Ten vaikai tokie maži, mieli, į tave žiūri kaip į eksponatą. Kadangi mes vykome į mažesnius miestelius, kur žmonės emigrantų nelabai matę, tai į mus labai žiūrėdavo, – pasakojo lietuvis ir pridūrė, jog pasitaikė, kad žiūrėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. – Man nepasitaikė, bet kitų, būdavo, net vos ne interviu gatvėje prašydavo“.
Kalbėdamas apie Pietų Korėjos gyventojus, M. Valinevičius akcentavo tų žmonių draugiškumą, nekonfliktišką charakterį. Pasiteiravus, ar tai nėra vien graži svetimtaučiams skirta kaukė, palangiškis teigė abejojantis, kadangi nei jis pats, nei jo pažįstami nematė konfliktuojančių korėjiečių. „Aš ten pusę metų prabuvau, ir nemačiau konfliktinių situacijų, nei mano pažįstami nematė. Manau, jei būtų tik vaidyba, tai tiesa vis tiek išlįstų. Jie be galo malonūs, nuoširdūs žmonės, kurie tau visuomet padės. Tiesa, korėjiečiai labai drovūs, turi juos pirmasis užkalbinti, jie pirmi nelabai parodys iniciatyvą“, – sakė lietuvis.

Filipiniečiai – krepšinio fanai
M. Valinevičius pasakojo, jog būdamas egzotiškuose kraštuose gausiai prisiragavo vietinių virtuvių patiekalų. Pasiteiravus, ar nepasiilgo lietuviams įprasto maisto, pašnekovas pripažino, jog šiuo metu tikrai nebesinori azijietiškų patiekalų.
Palangiškis džiaugėsi, jog ne visą buvimo egzotiškame krašte laiką užėmė mokslai. „Po studijų turėjau truputį laiko, teko vieną mėnesį pakeliauti po Aziją. Aplankiau daug egzotiškų šalių, tokių kaip Malaizija, bet didžiausią įspūdį paliko Filipinai. Sostinė Manila – labai skurdi, bet vėliau skridome į salas – ten buvo labai gražu: nuostabi gamta, žmonės labai malonūs, vaikai basi aplink tave bėgioja, ir visi šypsosi, visi laimingi. Tokiomis akimirkomis susimąstai apie tai, kad laimė – ne turtuose, jei taip skurdžiai besiverčiantys žmonės gali jaustis tokie laimingi“, – atviravo jaunuolis. Pasiteiravus, ar vietiniai vaikai neprašė išmaldos, M. Valinevičius sakė: „Kartais maži vaikai pribėgdavo ir ištiesdavo rankas – prašydavo centų, siūlė būti geriausiais draugais. Aš ten buvau per Kalėdas, tai buvo labai keista, kad nėra sniego, nors jie Kalėdas švenčia panašiai kaip mes“.
Būnant toli nuo namų kalba kartais neišvengiamai pakrypsta apie gimtinę. Palangiškis pasakojo, jog azijiečiai nelabai žino, kur yra Lietuva, kokia tai šalis. „Pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, tai jie nežinojo mūsų šalies. Gelbėjo tai, kad Filipinai – krepšinio fanatikai, tai ten žmonės jau žinojo Lietuvą, bet kitur apie ją nelabai buvo girdėję, – sakė lietuvis ir pridūrė, jog tokia situacija buvo ne tik kalbant su Azijos žmonėmis. – Teko ir daugiau sutikti studentų, tai jie irgi mažai girdėję apie Lietuvą. Papasakojau užsieniečiams apie mūsų pajūrį, apie Palangą, tai jau eilė laukia norinčių atvykti pas mane ir visa tai pamatyti. Labai įdomu kelionėse pažinti naujus žmones – dabar jau tuose kraštuose turiu pažįstamų, turėčiau pas ką apsistoti – tai man didžiausia vertybė“.

Pakvietė į Ispaniją
„Kai dar buvau Pietų Korėjoje, pateikiau dokumentus vienai kompanijai, turėjau su jais interviu per „Skype“ programą, ir jie mane pasirinko atlikti praktiką Ispanijoje. Šiuo metu Ispanijoje praktikuojuosi Animafest Experience kompanijos Marketingo departamente. Esu jau baigiamajame kurse, tad atlikus praktiką ir grįžus į Lietuvą manęs dar laukia baigiamieji egzaminai“, – apie naują etapą pasakojo studentas.
Naujoje šalyje jaunuolis jaučiasi gerai, o kalbėdamas apie darbinius santykius neslėpė entuziazmo. „Ispanijoje gerai. Ten, kur gyvenu, pro langą matosi Viduržemio jūra – gražu. Šioje šalyje man patinka dirbti. Čia kitokie santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo. Direktoriai nuoširdžiai domisi manimi, klausinėja, kur aš esu buvęs, nes patys yra daug keliavę, tad su jais nesunku rasti bendrą kalbą. O darbe visai nepatiriu streso: čia tu gauni užduotis, kurias privalai atlikti, ir niekas nestovi tau už nugaros, nespaudžia, nebado pirštu. Žinoma, tu privalai savo darbą padaryti, bet tavo reikalas atlikti skirtas užduotis, planuotis gali pats“, – kalbėjo palangiškis ir neslėpė, jog tai jam atrodo labai priimtina.

Į Lietuvą grįš negreitai
Nepaisant to, kad gyvendamas ir dirbdamas svetimuose kraštuose palangiškis pasiilgsta namų, grįžti į Lietuvą ilgesniam laikui jaunuolis kol kas neketina. Nors ateitį sieja su gimtuoju kraštu, tačiau kol kas dar norėtų aplankyti daugiau kraštų, pamatyti pasaulio. „Į Lietuvą po praktikos grįšiu baigti universiteto, išlaikyti baigiamųjų egzaminų, bet pasilikti čia planų kol kas nėra – dar noriu pakeliauti. Yra planų vykti į Šveicariją, norėtųsi grįžti į Briuselį ar vykti į Prancūziją. Žinoma, pasiilgstu Lietuvos: ir šeimos, ir draugų. Aišku, ir užsienyje susirandi draugų, tačiau su jais nesi toks artimas kaip su savo vaikystės draugais“, – sakė pašnekovas.
Nors būnant svetur lydi tėvynės ilgesys, M. Valinevičius sakė, jog užsienyje nesijautė svetimas ir vienišas. „Ten buvo savas miestelis, tarp studentų turi su kuo pasikalbėti, nueiti pavakarieniauti, pasportuoti, tad liūdesys nelankydavo“, – kalbėjo jaunasis palangiškis.
Visgi tikriausiai ne veltui liaudies išmintis sako, jog visur gerai, bet namuose geriausiai. Aplankęs ne vieną šalį, pamatęs pasaulio, palangiškis galiausiai planuoja sugrįžti namo ir savo ateitį sieja su Lietuva. „Visur norisi pabūti, pakeliauti, bet galiausiai norisi grįžti į Lietuvą – sunku pasakyti, iš kur konkrečiai tas noras, trauka. Norisi sukaupti patirties, pamatyti, bet galiausiai vis tiek norisi tą sukauptą patirtį parvežti į Lietuvą“, – atviravo M. Valinevičius.