Raminantis Šventosios nerimas: katalikų parapijos pastangomis iškils net ir paminklas geradariams

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2016-06-27
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Raminantis Šventosios nerimas: katalikų parapijos pastangomis iškils net ir paminklas geradariams

Ilgėliau nebuvus Šventojoje, žvilgsnį sušildė ir kai kurie vietos Horizontą labai atšviežinantys akcentai. Tai, visų pirma, neeilinės asmenybės, idealisto kunigo Antano Valiuškos alėja, kurią įrengiant, ąžuolus saulei keliant, labai prisidėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus ir savivaldybės administracija, miesto tarybos nariai. Tai vadinamojo Alkalnio renovacija. Tai ir skulptūra „Vandens muzika arfa“ (2015 m.) prie „Energetiko“, kurios autorius Igor Zasomovič (Baltarusija).
Kiekvienas iš mūsų, be visa ko, turime ir savo dvasinį „Laikomatą“. Kitaip – „Nenuleisk akių nuo savęs“: „koks šis pasaulis ir kas AŠ šiame pasaulyje?“
„Buvimo prasmė – beprasmė arba geriausiu atveju – paslaptis. „Žmogaus gyvenimo laikas – tik akimirka, jo esmė – nuolatinis tikėjimas, pojūčiai migloti, viso kūno sandara – pasmerkta suirti, siela – klaidžiojanti, likimas – neįžvelgiamas, šlovė – nepastovi. Trumpiau sakant, visa, kas priklauso kūnui, yra kaip tekanti upė, o tai, kas priklauso sielai, yra sapnas ir migla. Mūsų gyvenimas – tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte, pomirtinė šlovė – užmarštis... Tai kas gi gali vadovauti žmogui?“ – klausia Markas Aurelijus. Tačiau žmogaus buvimas beprasminiame vakuume reikalauja titaniškų pastangų, ir kaip pažymi jau anksčiau minėtas Bernhard Welte, visiškai atsisakyti prasmės iš tikrųjų reikštų nebegyventi ir nebebūti“, – taip prieš keletą metų literatūriniame metraštyje „Baltija“ rašė žinomas ne tik Vakarų Lietuvoje filosofas Leonardas Zasimauskas, tekste „žvilgsnis į žmogaus buvimą“. Esu ir aš ketureiliu šiemetinio gegužio žydėjime atsidusęs:
Kelių muziejus telpa žmoguje,
Dvarai ir pilys, ir pasaulio vilos,
Bet jūros ir kalnų viršūnės
Lieka dainoje,
O žmogui skirta studijuoti... GYLĮ.
„Žmogus yra tik nendrė, viena trapiausių gamtos tvarinių, bet jis – mąstančioji nendrė. Norint jį nužudyti visai nebūtina apginkluoti visos Visatos: pakanka vėjo gūsio, vandens lašelio. Tačiau tegu jį sunaikina Visata, žmogus vis tiek didingesnis už ją, jis suvokia savo mirtį ir tai, kad jis silpnesnis už Visatą, o jinai nieko nesuvokia“, – rašė XVIII a. prancūzų matematikas ir filosofas B. Paskalis.
Trapi akimirka trapaus! Čia – smėlio dulkelės mano, tavo EGO. Bet ne mūsų, ne mano valioje – „X“ valanda, akimirka, kai laikino, o vieninteliausio gyvenimo veidai, vaizdai, spalvos, potyriai išnyktų kaip rūkas, debesys, kaip Naujųjų metų fejerverko švyturiavimai ant Palangos tilto virš jūros naktyje. Būkime realistai. Išgyvenimo gyvenimu mokykimės Gyvenimo. Gražu, kai žmonės darniai gyvena, susigyvena, kai yra jėgų, suvienijančių bendruomenę.
Filosofas daktaras (1985 m.) L. Zasimauskas primena, kad „ ... religijos evoliucija kaip socialinis reikškinys yra daugiareikšmė, turinti įvairių sąlyčio taškų su mokslu, morale, filosofija ir VISA dvasine kultūra, jos raida“ (iš straipsnio „Religijos masinėje sąmonėje evoliucija“).
Nuo šios nežemos „Pajūrio sielų stebyklos“ nužvalgant gamtiškai pelkėto nemeluojant atšiauraus krašto žmonių gyvenseną ryškiai (visais laikais!) regimas religijos, konkrečių bažnyčių vaidmuo – tiek Latvijoje, tiek ir Šventojoje. Jis ramina. Drąsina. Ugdo valią. Jėgą, plaukiant žvejoti į jūrą, padeda ir kultūringai leisti laisvalaikį, padoraus elgesio šeimoje, vieningiau bendraujant vienam su kitu. Tikėjimas viršžmogiška kosmine, dangiškąja energija padrąsina žmogų krante ir jūroje, palaimingai pakylėja sielą ir suteikia gyvenimui prasmingumo, skatina gausinti geruosius darbus. Čia prisimenu savo mamos, karo išvakarėse, Jurbarko gimnaziją baigusios tada Antaninos Ulendraitės prisiminimą, kaip šio žavaus panemunės miestuko ateistai pievutėje prie Mituvos maištingai skeryčiojosi, špygomis skrosdami orą, „badė“ jomis dangų, kur „už švento Petro vartų – visas pragaras šventųjų“... Taip elgtis, špygą Dievui rodyti padrąsino ir šalia buvusį Jurbarko pirklį Liucijoną. „Ponas Liucijonai, prisijunkit prie mūsų“... Žydai visais laikais gerbiami už savo išmintį. „Ui, aš špygos Dievui nerodysiu. Kam rodyti, jeigu, kaip jūs sakot, dievo nėra. O jeigu yra?!“
Baltijos pajūrio kraštų žmonių bendruomenės tarp Ventspilio–Liepojos ir Būtingės–Šventosios–Palangos–Memelio ne tik sąžiningai visada ištikimai susiliedavo – susivienydavo su gamta, bet niekad nepamiršo ir dvasinio gyvenimo. Nepaisant santvarkų, partijų, valdžių kaitos, dažniausiai vienijančia grandimi buvo ir tebėra bažnyčios.
2008 metais Palangos miesto savivaldybės išleistame puošniame albume „Palanga. Kultūros paveldas“ ją sudaręs žinomas poetas, kultūros tyrėjas Dainius Sobeckis jau „sprindinėje“ savo „Pratarmėje“ taikliai pastebėjo ir apibūdino mažne viso mus supančio ir dvasinę atmosferą neabejotinai iš kartos į kartą tarsi upe tekančio turto įtaką čia esančiųjų egzistencinei adaptacijai, t.y., nepaisant „jokio oro“ būti čia ir pinti privalomąjį Gyvąjį vainiką, nejuleidžiant akių nei nuo žemės, nei nuo jūros („štormas – štilis“ plius vėjai) kuriame, kaip ir galvoto žmogaus sąmonėje, karaliauja Dievas, padedantis įveikti kliūtis gyvenimuose, kaip brakonieriškus Klastos spąstus žvėrių takuose paspendžiantį chameleoną Šėtoną.
Visose pasakose yra stebuklinių elementų ir tai yra dvasinė jėga: „Tikėjimo nėra be pasitikėjimo“. Gera darantis laikui. Turi laimėti. Tai – kaip švyturys krante, Viltis laivų įguloms jūroje. NEMIRTIS. O štai informacinė buvusio energingo Kultūros skyriaus darbuotojo D. Sobeckio „Pratarmė“: „Švęsdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų, kviečiame stabtelti ties gražia Palangos miesto ir kurorto praeitimi ir tuo kas apie ją mums dar iki šiol byloja. Fotoalbume rasite gerai žinomus Palangos kultūros paveldo objektus: Palangos dvaro sodybą, Palangos botanikos parką, Gintaro muziejų bei Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Tačiau norėtųsi akcentuoti ne taip gerai visuomenei žinomus objektus, kurie dažnai ir nepelnytai pamirštami: Butingės evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1824 m., ant Šventosios upės kranto stovinti medinė Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės koplyčia, statyta apie 1931 m., Anaičių etnografinės kapines, kurių antkapiuose darniai sugyvena lietuvių ir vokiečių kalbos, kapinyną, vadinamą Naglio kalnu, paminklą pirmajam lietuviškam spektakliui, senąją vaistinę Vytauto gatvėje, Nemirsetą.
Taip pat fotoalbume „Palanga. Kultūros paveldas“ bus kalbama apie Palangos nusipelniusiems asmenims skirtas įvairias skulptūras ir paminklus, sakralinės paskirties objektus, antkapinius paminklus, koplytėles, Palangos burmistro J. Šliūpo namą, dailininko ir skulptoriaus A. Mončio namus-muziejų. Susipažinsime su Birutės kalno paleastronominės observatorijos projekcija Šventojoje ir kt.“
Saulėtekio tako gyventojai Palangoje juokaudami, bet visai nejuokais pasako logišką apibendrinimą: „Mes gyvename tarp smuklių ir trijų bažnyčių, tarp ateivių ir prekeivių, tarp gėlelių ir vaikų darželių – kasdien išeinam į prasmingą Gyvenimo kelią. Nė vienų maldos namų varpai ligi šiol nesusipyko, juos ir žmonės vienija pagarba. Tai smagu, kad vieno pajūrio miesto bendruomenės narius dvasinei rimčiai, maldai, susikaupimui ne tik sąžininga ir jau švari, nekaringa istorija, gamta, bet ir unikaliai meniška katalikų parapijos vienytoja – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, taip pat Palangos Iveros Dievo motinos ikonos cerkvė ir Palangos evangelikų liuteronų parapijai priklausanti bažnyčia Saulėtekio take Nr. 1. Gal nedaugelis žino, kad ir Palangoje egzistuoja „Pagonijos respublika“, kurios intelektualūs nariai, nepriklausantys jokiam „Verslo centrui“, pamaldžiai (!) susitinka ant dabar jau sekmadieniškai atrodančio Naglio kalnelio. Čia, pakaitomis įžiebdami niekad neblėstančią dieviškosios Gyvasties žvakelę, tyliai medituoja, o siela laisvai, palaimingai, nevaržomai apskraido ir Indijos viršukalnes, ir Aliaską, ir Baikalą, pagonys savo gamtišku kalbėjimu „iš širdies į širdį“ užmezga ryšius su bendraminčiais iš Baltarusijos, lanko pagonims artimas, jų vilčių simbolius įkūnijančias vietoves Naisiuose ar Šventojoje atšviežinamą mažąją Alkvietę. Kodėl mums, žmonėms, taip dvasiškai-gyvybiškai reikalingos dangiškosios ar jūrinės, kalnų galios, su kuriomis mūsų tikrasis „EGO“ tariasi sunkesnę valandą, o mes tikime jų TIKRUMU ir... magiškai sustiprėjame, nusiraminame. Gal tik katastrofiško susvetimėjimo padariniai, nusivylimas ar, įgijus mąstančias – Proto akis, bauginamės ligų, kančių, mirties ir varginamės „mąstiniais“ apie pomirtinę veiklą? O ką – neveltui pro-pro-protėviai šalia kario dar ir žirgą greta „paguldydavo“, kad... tęstų mūšius žmogiškųjų karų laukuose. Gerai, kai mąstome viltingai. Gerai, kad suvokiame ir savo Būties trapumą, laikinumą, menkumą. „Gedka, rapūha, velnie, Griša Rasputinai, nieko tu nežinai. Ir Antanas Venclova nežino, ir Petras Dirgėla nežino. Ir aš nieko nežinau. Jūros gelmių Gedka, – Carpe diem!“ – iš tikrųjų aš esu dievas, kuriuo niekas netiki. Bet ir ne kitoks. Mes dievai, kol yra vyno“, – iki „Naručio“ užkandinės „džiazuodavo“ bendrakursis prozininkas B. V., sykį bandęs apšlapinti... „Tiesos“ redakcijos duris.
Neradę tiesos tarpusavyje, žmonės laukia, laukia ir ilgai dar lauks atsakymų iš Kosmoso, iš susakralintų gamtaviečių. Mes savaip kuriame patys savo maldas, klausome kunigų, popų, sielovadininkų, net ir horoskopinių, kad tik lengviau būtų nešti varinį – „macinzinį“, velnioniškai sunkų, todėl maldom lengvinamą egzistencinį – Gyvenimo kryžių. Dievas yra visur, kur yra gera, kur atrandi gyventi padrąsinančią Viltį. Ne laivui rūke būtinas Švyturys.
Tačiau nebegaiškim brangaus savo ir skaitytojų laiko digresijoms, jausminiams keliaplaniniams nukrypimams tarp praeities ir ateities. Mums svarbiausia yra šiandiena, 2016-ųjų gegužė Šventosios šventoriuje, atidžiai išklausant neilgą, o informatyvų, prasmingą, nemeluotai darbštaus ir nuoširdaus Šventosios ir Laukžemės parapijos klebono Vidmanto Griciaus, čia esančio, sielovadinę misiją atliekančio jau trečią dešimtmetį, monologą: „Jei maldos žodžiai nepasiekia širdies – siela jų net negirdės. Bet kuriame darbe, kad jis būtų sėkmingas, reikia visiško atsidavimo. Idealistinio pasišventimo. Štai toks buvo Palangoje dirbęs Šventosios katalikų parapijos vienybei ir Bažnyčios statybai visapusiškai atsidavęs humanistas Antanas Valiuška. Jis triskart vertas pagerbimo ir dar kartą ačiū Palangos miesto mero Š. Vaitkaus vadovaujamai naujųjų laikų „komandai“, kad taip ir padaryta. Čia dar iškils ir paminklas Šventosios geradariams. Kunigas A. Valiuška (1915–1998) gimė Mosėdžio valsčiaus Laumaičių kaime. Likimas jam skyrė išdidžios, iškilios asmenybės kelią. Mokėsi Skuodo gimnazijoje ir Telšių kunigų seminarijoje, kur be visa ko, dar buvo ir laikraštuko „Vita Nova“ redaktorius. Karo metais vyskupas Vincentas Borisevičius paskyrė kunigą A. Valiušką Palangos parapijos vikaru, tuo pačiu jam buvo pavesta aptarnauti Šventosios parapijiečius ir pradėti statyti miestelyje bažnyčią. Tačiau planus sutrukdė sugrįžęs bolševizmas, kunigas A. Valiuška pasitraukė į Vokietiją, po to vienijo lietuvius katalikus Artgentinoje, Arizonoje, Los Andžele, Kalifornijoje, rūpinosi, rašė, leido religinio turinio knygas. Iškilus pamokslininkas į Lietuvą, į numylėtą Šventąją grįžo 1997 metais. Savo pinigines lėšas skyrė bažnyčios statybai, kurios šventoriuje amžinam ilsisi nuo 1998 metų.“

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Daugelio palangiškių simpatijas Dievo skleidžiama meile užkariavęs Marius Venskus palieka Palangą. Telšių vyskupijos vyskupo Kęstučio Kėvalo sprendimu Palangos parapijos klebonasatleidžiamas iš pareigų ir skiriamas į Tauragę. „Su mielu noru priimu tokį vyskupo sprendimą. Jis man paskambino ir paklausė: „Ar gali eiti?“ Atsakiau, kad taip, nes...


Kaip įamžinti kurorte valstybės atkūrimo šimtmetį, pagerbti Nepriklausomybės Akto signatarus, – ieškoma atsakymų tokiems klausimams. Juk kitąmet Lietuva minės jubiliejinę sukaktį, Palanga taip pat nori šią progą įamžinti iškilmingai. Pasiūlymų esama – sutvarkyti skverą, esantį tarp centrinio pašto ir katalikų bažnyčios bei pastatyti balto...


Kaip ir kasmet, parapijos Caritas ir kunigai kviečia vienišus tikinčiuosius, kurie neturi galimybės aplankyti savo artimųjų, arba jų artimieji negali grįžti namo, Kūčių vakarienei į parapijos namus gruodžio 24 d. 16.00 val.


Ilgėliau nebuvus Šventojoje, žvilgsnį sušildė ir kai kurie vietos Horizontą labai atšviežinantys akcentai. Tai, visų pirma, neeilinės asmenybės, idealisto kunigo Antano Valiuškos alėja, kurią įrengiant, ąžuolus saulei keliant, labai prisidėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus ir savivaldybės administracija, miesto tarybos nariai. Tai vadinamojo Alkalnio...


Tarptautinio viešbučių tinklo „Marriott“ viešbutis „Marriott“ 2018 metais atsiras ir Palangoje, buvusio „Jūratės“ baseino vietoje. Arčiausiai Palangos „Marriott“ viešbučiai yra Lenkijoje, Varšuvoje ir Sopote, ir Baltarusijos sostinėje Minske. Vakar Palangos miesto savivaldybėje įtvirtinti bendradarbiavimo sąlygas...


„Keiskimės kartu, būkime aktyvūs, kurkime parapijos bendruomenę ir tradicijas: juk parapija – jūsų, palangiškiai, o ne Mariaus, Jono ar Antano, juolab, kad nei vienas klebonas negyvens čia amžinai. Nors, tiesą sakant, kai kur nors nuvykstu ir pasakoju apie Palangą, neretai išsprūsta: „Mano parapija“, – prie tradicinio antradieninio puodelio...


Rūta STANIULYTĖ Gyventojai kviečiami išsirinkti, kokį paminklą, skirtą Žemaitijos karių savanorių generolo Povilo Plechavičiaus ir pulkininko Aleksandro Plechavičiaus atminimui, norėtų matyti S.Daukanto gatvėje. Maketų nuotraukos eksponuojamos Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 61, III aukštas). „Kadangi paminklas stovės...


Beveik metus laiko apgyvendinimo paslaugų sektoriui galiojanti lengvata - 9 procentų pridėtinės vertės mokestis (PVM) baigiasi po kelių mėnesių. Viešbučių ir restoranų asociacijai viliantis, jog Vyriausybė paliks lengvatą ir kitiems metams, „Palangos tiltas“ domėjosi, ar lengvatinis tarifas palengvino gyvenimą apgyvendinimo paslaugas teikiantiems viešbučiams. Ar buvo...


Ar Palangą papuoš Birutės ir Kęstučio paminklas, ar visgi šis sumanymas taip ir bus vilkinamas? Palangiškiai jau išreiškė senokai savo nuomonę, dar tuomet, kai idėjos įgyvendinimu gal dar ir nevertėjo abejoti. Pas merą Šarūną Vaitkų lankęsis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius pristatė paminklo žemaičių savanoriams maketus. Vadas pageidautų paminklo ant kalniuko S.Daukanto gatvėje....


„Tėvai visai nenori leisti savo vaikų į „Baltijos“ pagrindinę mokyklą“. Kažin, ar kurie nors kito žodžiai prieš Rugsėjo 1 – ąją galėtų skaudžiau smigti bet kurios mokyklos vadovams, mokytojams. Ne paslaptis: šiuos žodžius, ištartus buvusios „Baltijos“ mokyklos direktorės, dabar Tarybos narės Salomėjos Slaboševičienės per praėjusį Tarybos posėdį, būtų galima suprasti kaip buvusios...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas