Gegužis atnešė meilės, padėkos ir pagarbos žiedus visoms mamoms, močiutėms ir globėjoms

Palangos tiltas, 2026-05-13
Peržiūrėta
34
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gegužis atnešė meilės, padėkos ir pagarbos žiedus visoms mamoms, močiutėms ir globėjoms

Nušuoliavęs balandžio mėnuo nelepino šiltais orais, bet atnešė gražias šventes – Šv. Velykas ir Atvelykį, kurios suteikė žmonėms daug džiaugsmo, laimės ir gerumo. Atskubėjęs gegužis atnešė meilės, padėkos ir pagarbos žiedus visoms mamoms, močiutėms ir globėjoms, kurios savo triūsu ir rūpesčiu augino ar globojo vaikus ar vaikaičius. Joms buvo skiriama gražiausios gėlės, dovanos, pagarba ir padėkos už rūpestį ir atiduotą širdžių šilumą. O mes, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ nariai, savo eilėmis šloviname ir dėkojame visoms esamoms ir Amžinybėje užmigusioms mamoms... 

Būkite laimingos, mielos mūsų mamos, močiutės ir globėjos!


                                                                   PARKE
                                                           takeliai grūmoja
                                                           akmenukais
                                                           iškrato mintis
                                                           jūros ošimas
                                                           nubloškia jas
                                                            į medžio drevę
                                                           pasiek !
                                                                   ---
                                                       gyvos Lietuvos
                                                        laisvės žodžiai sugrįžta
                                                       iš laiko šešėlių
                                                               Eglė Baranauskaitė
                                                ...................................................

                                                                    ***

                                                        Iš pavasario spodų - 

                                                        debesų bangos,

                                                        žiedlapių pūgos - 

                                                        pravėrė vėjai langus... 

                                                         Žydėjimu palijo,

                                                        kažkur pragydo paukštis,

                                                        žaliom pušų lelijom

                                                        rakina dangūs aukštį...

                                                        Surinks lyg bitės medų,

                                                        sudės širdin į korį,

                                                        per kopas takas veda - 

                                                        laivai išplauks į tolį... 

                                                        Suūks... - lyg miesto žingsniai

                                                        ant tilto - vėjų lango,

                                                        ir saulė tyliai leisis 

                                                        į vakarą -

                                                        ant jūros rankų... 
                                                                       Adelė Daukantaitė

                                                 ........................................................
                                                                                

                                                                               ***
                                                       Pasklido gatvėse jaunystės juokas.

                                                       Skardus, toks kvepiantis šilais,

                                                       Saulute, vėju ir pavasariu,

                                                       Bei miško po  lietaus  kvapais.

                                                       Žavi pavasario spalvų paletė,

                                                       Suvirpins širdį ne vienam.

                                                       Kaip visados, pražys žibutės,

                                                       Akim pamerks ne kiekvienam.

                                                       Skubėsim, eisim, nesustosim,

                                                       Norėsis žemę apkabint...

                                                       Su purpurine šviesa saulė

                                                       Vilios svajot ir nenurimt.

                                                          -- - - - - - - - - - - - -

                                                       Kad  pražydėtų obelys ir vyšnios,

                                                       Iš anksto nugenėsiu jų sausas šakas.

                                                       Dulksnotuos toliuos gal vėl pasiklysim.
                                                                            Nijolė Fultinavičienė
                                                       ..........................................................
                                                                  

                                                                      MAMAI

                                                       Užsigobk languotą skarą, Mama,
                                                       Paklausyk, ką kieme beržas šlama:

                                                       Jis dar pamena jaunystę Tavo,
                                                       Kai svyruoklis mus mažus sūpavo.
                                                       Bėgo metai. Ir beržai, ir dukros augo.
                                                       Beržo sėklas vėjas išnešiojo,
                                                       Dukros į visas šalis išsibėgiojo.
                                                       Užsigobk languotą skarą, Mama,
                                                       Paklausyk, ką kiemo beržas šlama. 
                                                       Jau svyruoklis anūkus sūpuoja,
                                                       Jiems lopšinę žirginėliai tindiliuoja.
                                                       Užsigobsiu aš languotą skarą,
                                                       Paklausysiu, ką beržai kiemely šnara...
                                                       Po beržais, po tais beržais skarotais
                                                       Tiek mylėta, tiek kentėta, tiek svajota.
                                                                         Marytė  Jurgaitytė – Žiūraitienė
                                                            ......................................................
 

                                                                MAMYTĖ

                                                          Tu – mano mamytė,
                                                          Tu – mano šviesa.
                                                          Tegu Tave lydi
                                                          Meilės daina!  

                                                           Aš norėčiau būti
                                                          Kaip Tu – darbšti,
                                                          Bėdoj nepalūžti,
                                                           Tave jausti širdy.

                                                           Tau pirmas gėlytes
                                                           Segu prie plaukų,
                                                           Tvirtai apkabinus,
                                                           Tariu: „Tave myliu!“

                                                                    Laimutė Kasparavičienė
                                                      .............................................
                                                         

                                                           MOTULĖS VARDAS
                                                                                    
                                                        Švelniai nuo sienos žvelgia
                                                    Mielos motulės akys,
                                                    Tarytum man norėtų
                                                    Kažką svarbaus ištarti.
                                                    Jos žvilgsnių žiburėliai
                                                    Ryškiom žvaigždutėm dega...
                                                    Su pagarba ir meile 
                                                    Tariu motulės vardą.

                                                          „Rozalija, Rozalija!“ -
                                                           Jautriai, didingai skamba,
                                                           Kaip rožės žiedas dvelkia
                                                           Prie gimto kaimo trobos...
                                                           Menu – motulė verpia
                                                           Prie žibalinės lempos
                                                           Ir staklėmis vis audžia
                                                           Rietimą baltos drobės.

                                                   Gražus motulės vardas -
                                                    Jis skamba tarsi kanklės,
                                                    Kaip gegužinės giesmės
                                                    Ar dainos sutartinės...
                                                    Rozalija – tai meilė
                                                    Ir darbščios, švelnios rankos,
                                                    Kai mus vaikystėj glaudė
                                                    Prie mylinčios krūtinės.
                                                           Albinas Antanas Kazlauskas
                                          ................................................................. 

                                                          GIMTINĖ

                                              Prisimenu kaimą gimtinės
                                              Iš jaunystės dienų.
                                              Bet kiek aš jį bemylėčiau,
                                              Užmiršt praeities negaliu.
                                               Vėl aplankysiu kaimynus,
                                              Užmiršti ir jų negaliu,
                                              Vaišinsimės duona, medum...
                                              Vyturėlio giesmės paklausysiu
                                               Pievų žiedų raštuose.
                                              Dar kartą šieną vartysiu
                                              Ir prisiglausiu prie jo drėgmės,
                                               Girdėsiu, kaip laukų vėjas
                                              Žaliom pievom nušlamės
                                              Ir glostys tėviškės berželį,
                                              Kad augtų, žaliuotų...
                                               Man gaila nešienautų pievų
                                              Ir kvepiančių vasarų.
                                              Ieškosiu pražydusios ievos šakelės,
                                              Kuri atgaivins dienas praeities.
                                              Kai saulė spindulius ties,
                                              Dings rūkas vasaros nakties,
                                               Tiktai jaunystės vaizdai neišblės.
                                                      Vytautas Lukšas
                                            .......................................................... 

                                                 VELYKŲ VARPUI NUAIDĖJUS

 

                                                  Iš  meilės, nevilties ir liūdesio,

                                                  Iš paklydimų ir klaidų,

                                                  Žmogaus netobulumo,

                                                  Ieškojimuose prarastų dienų,

                                                  Užgimsta suvokimas kūrinijos tobulumo.

 

                                                   Kai žalią nuometą 

                                                  Pavasaris nuaudžia,

                                                  lr ilgesingu alpuliu širdis pravirksta,

                                                   Dangus nuleidžia nėrinį spalvotą,

                                                  Atrandam savyje, kas neieškota.

 

                                                  Velykų varpui nuaidėjus,

                                                   Minia šventovėn traukia.

                                                  Netobulumą savo išpažinę,

                                                  Pasigailėjimo mes meldžiam.
                                                               Anelė Mažeivaitė
                                                 ...................................................

 

                                                       VELYKŲ ZUIKIS

 

                                               Po mano kiemą zuikis bėginėjo, 

                                               Ne, ne bėgiojo, o margučius dėliojo.

                                               Vaikučiai pastebėję, jį pagaut norėjo,

                                               Nes juk Velykos jau artėjo...

                                               Už krūmo tyliai jis tupėjo,

                                               Spalvotus kiaušinius slėpė ir skubėjo

                                               Po obelim ir prie gėlių,

                                               Ir prie senųjų suolelių...

                                               Saulutė švelniai šyptelėjo,

                                               Žolytė rasom išpuošta lingavo,

                                               O zuikis strykt, tik strykt,

                                               Palikęs pintinėlę  vis tolyn...

                                               Kai rytą sodas sujudėjo,

                                               Vaikučių juokas suskambėjo,

                                               Margučiai ritos tarp gėlių,

                                               Velykų džiaugsmas tarp vaikų.
                                                         Janina Narvilienė
                                               .....................................................
                                                        

                                                           PRISIGLAUSIU

                                              Prisiglausiu prie medžio šakoto,

                                              Paklausysiu aš medžio kalbos,

                                              Mano kūnas ir siela pavargus

                                              Prisipildys gyvybės versmės.

                                               Paklausysiu aš miško ošimo,

                                              Paukščių, vyturio mažo giesmės

                                              Ir gerumas į širdį iš naujo

                                              Kaip sula į ąsotį tekės.

                                              Išbučiuosiu Žibuoklių šlaitelį

                                              Ir nubėgsiu laukais tekina,

                                              Džiaugsmo, meilės daina visagalė

                                               Tegul skamba žmonių širdyse.
                                                        Alma Panebažytė – Viskontienė
                                               ..............................................................
                                                          

                            PAGARBA

                  Meilė Tėveliams kaip dažnai

                  Paaugusių išnyksta,

                  Kas turi vaikui atsitikt,

                  Kad vėl su meile grįžtų?

 

                  Gal kad beveik nemąstome

                  Apie Mamos kentėjimus,

                  Kai brovėmis į šį pasaulį

                  Ir šviesą praregėjome.

                                               
                                                Apie Tėvų kasdienį triūsą,-

                  Per naktį, rytą, vakarą,

                  Ar saulei šviečiant, ar mėnuliui,

                  Jų mintys ten, kur esame.

 

                  Kiek meilės atneša Jų širdys,

                  Kad augtum doras, taikus.

                  Gal per mažai mes viešinam, -

                  Su meile šviečia Viešpats Dievas.

                            Eduardas Povilaitis

              .....................................................

 

                                                 ŽYDINTIS  PAVASARIS

 

                                                  Mes gyvenam

                                                  Pavasario, gražios gamtos glėby.

                                                  Vėjelis mums

                                                  Skruostus bučiuoja.

 

                                                  Atbunda gamta.

                                                   Ją puošia sprogstantys medžiai,

                                                  Maži gėlių žiedai

                                                  Ir gražios šventės.

 

                                                  Pavasaris –

                                                  Svarbiausių švenčių metas.

                                                  Mes džiaugiamės Viešpačiu

                                                  Šventų Velykų dienose.

 

                                                   Pavasario šventės,

                                                  Sprogstantys medžiai, 

                                                  Gėlių žiedai,

                                                  Mums primena jaunystę...

                                                          Nijolė Prušinskaitė - Bagdonienė
                                                   ..............................................................
                                                          

                                                            SKIRTINGI KELIAI
                                                         

                                                Senutė sėdi prie jūros ir stebi kaip

                                          kaituotojas atsiplėšia nuo bangų ir kyla į orą

 

                                                  Su kaitu danguj ar lenta ant bangos
                                                  Skrieja jūsų karta...O manoji?
                                                  Pasirėmus lazda, apimta nežinios - 
                                                  Kas lydės ją kelionėj...

                                                   Jiems dangus ir vanduo,
                                                  Kranto smėlis ir vėjas!
                                                  Mums -  pavargęs ruduo
                                                  Ir  tie metai, kurių vis daugėja... 

                                                  Kvepia ievos - tik jums,
                                                  Širdys meilės išalkę ...
                                                  O manoji karta, apsigobus raukšlėm,
                                                  Tos jaunystės be ašarų verkia.

                                                  Juk sakysit, kad buvo,
                                                  Bet tai buvo seniai...
                                                  Susitiko prie jūros
                                                  Tie skirtingi keliai...
                                                          Zita Pukinienė
                                                  ..................................................
                                           

                                                TARP VAKAR IR ŠIANDIEN

                                                   Rugių laukų banga toli

                                                   geltonuoja  jūros platybė,

                                                   tėvo žingsniai jau praeity -

                                                   darbų begalinė ramybė.

 

                                                    Prie namo vyšnių sodai balti -

                                                   tėvo ir mano didumas.

                                                   jo rankų gerumas, darbų,

                                                    žingsnių ant žemės tvirtumas. 

 

                                                   Tyliai vakaras leidžias arti,

                                                   vėjas glosto pavargusį kelią.

                                                   Darbų daug, jie  nebaigti,

                                                   javai dar nenupjauti.

 

                                                   Jau ir žvaigždės nubunda nakty,

                                                   mėnuo spindi giliam šuliny,

                                                   tėvo takas į kalną aukštyn,

                                                   protėviai - akmeny.

 

                                                   Akmuo ant kalno - tiltas

                                                   tarp vakar ir šiandienos.

                                                   Per vėją, lietų metai banguos -

                                                   atmintį Tėvo, Vardų ir Kalbos.
                                                                Stefanija Šaltienė
                                                   ........................................................

 

                                                              MAMAI

                                      Mama! Metai sidabru jau papuošė Tau plaukus,
                                      O Tu vis jauna, lyg metų tiek nelaukus,
                                     Atrodo, Tavo nugaros metų našta neslėgė,
                                      Net rūpesčiai nespaudė, aplenkė net bėdos.

                                      Tu kaip ir bitė dūzgianti ta neramioji,
                                      Vos rytas tik praaušta, tuoj ant kojų stovi
                                      Ir taip per visą dieną vis skubi, tarsi nespėtum, 
                                      O vakare susirenkam prie krosnies – įprastinėj vietoj.

                                     Rankos. Mielos, geros, švelnios rankos,
                                      Lyg gyvačiukės raukšlės delnuose Tau rangos,
                                      Ir noris apkabinti, išbučiuot kiekvieną brūkšnį
                                     Tavam delne. Ir nuovargį pajusti.

                                                                    Janina Vambutienė
                                              ..............................................................

Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nėra gražesnės metų šventės, kuri taip jaudintų kiekvieno žmogaus širdį, kaip Motinos diena. Joms skiriame gražiausius meilės žodžius, gėlių puokštes ir dovanas už suteiktą gyvybę, už triūsą ir rūpestį, mus auginant. Jos išmokė mus branginti ir mylėti gyvenimą, jį puošti triūso vaisiais. Mes, klubo „Takai per kopas“ literatai, prisimename savo į Amžinybę išėjusias mamas, linkime joms ramybės...


Palangoje su šauksmais iš mamos paimto berniuko nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su tėčiu Alytuje, nusprendė Vilniaus miesto apylinkės teismas. 


Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga nustatė, jog praėjusį rugsėjį Palangoje vaiko nuo motinos atskyrimą vykdę vaiko teisių specialistai dirbo netinkamai ir neprofesionaliai. Dėl to, nurodo kontrolierė, mažametis galimai patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą ir baimę.


Šventinę Palangą ir visą Lietuvą sudrebino jautrus ir liūdnas vaizdo įrašas iš kurorto – socialiniuose tinkluose tikrą audrą sukėlė vaiko paėmimo iš motinos vaizdo įrašas. 


Į LRT.lt kreipėsi sukrėsta palangiškė, kurios mama, keliaudama iš darbo namo vėlų rugpjūčio 14 dienos vakarą, žuvo nukritusi nuo „Rimi“ nuomojamų pagalbinių patalpų laiptų Palangoje.


Penkiolikmetės palangiškės dviratininkės mama iki šiol negali miegoti ramiai – jos dukros dviračiu partrenkta nukentėjusioji reikalauja, kad ji jai sumokėtų 25 tūkstančių eurų kompensaciją.  Įvykis įvyko pernai liepos pabaigoje prie „Maxima“ parduotuvė. Pagal Civilinį kodeksą už vaikų padarytą žalą atsako tėvai.  „Palangos tilto“ žiniomis, dviratininkės mama kreipėsi teisinės...


Sužinojus cukrinio diabeto diagnozę daugeliui moterų kyla klausimas – ar galėsiu kada susilaukti vaikų? Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad diabetu sergančios moterys neturėtų tapti mamomis, nes bus sunku išnešioti kūdikį, jų vaikai taip pat gali susirgti nepagydoma liga. Savo istorijomis dalinasi I-ojo tipo diabetu sergančios mamos: žurnalo „Diabeto IQ“ redaktorė Asta Berdikšlienė ir...


Ar tikrai šiandien mums visiems, mažiems ir dideliems, moderniems ir seno „sukirpimo“ atstovams, jau nereikia laikraščių (spausdintų ir kvepiančių spaustuvės dažais!), knygos – spausdinto žodžio? Ex-palangiškis, žinomas vaikų knygų autorius Tomas Dirgėla šypteli, paprašytas atsakyti į klausimą, ar šiais laikais kas nors skaito...


Vilkijos – Ariogalos žvyrkeliu, o paskutiniaisiais metais – nors siauručiu, bet pagaliau asfaltuotu „greitkeliu“ per mažne 68 metus esu ne tik pervažiavęs autobusais, dar pokario „Pirmūno“ kolūkio „polutarkomis“, „Gazikais“, „Moskvičiais“, šeimos „luksiniu“ „Žiguliuku“, didelę dalį arkliuku...


Kai Alina per atostogas, vedina dviems mažamečiais sūneliais, pėdina Palangos Vytauto gatve, ją nužvelgia ne vienas praeivis. Retas ją atpažįsta esant viena iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vadovų (Alina Velykienė – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, – aut.) ar viena uostamiesčio Liberalų Sąjūdžio lyderių. Akis...


Renginių kalendorius