Sveika gyva, miela vasarėle!

             ***

mėlynom liepsnom
lubinai braido pievom
mano siela sklando
tarp brandumo žiedų
išsiskleidusių pilnu grožiu

baigus pūsti
jaunystės vėjams
supranti
kas esi
ir kur tu eini

          Eglė Baranauskaitė
.........................................................
                           ***
einu per gyvenimą tylom (ne tyliai)

vis naujus puslapius vartau....

pakrapštau žaizdas kartais sau, kartais tau (bet visalaik giliai)

kad klaidų nedarytume daugiau

einu per gyvenimą lylom (nors ne tyliai)

viską priimu, užskaitau

dedu varnelę „padaryta“

eiti pirmyn įdomiau

            Agnė Dragūnaitė
...........................................................................

                          PALANGAI

Prie jūros, prie kopų pakrančių baltų,
Kur girdisi raudos žuvėdrų klyksmų;
Prie Baltijos žėrinčių smėlio pilių, ­–
Į dangišką gelmę aš tyliai brendu.

Neblėstančio laiko sidabro smilčių;
Birutės karoliai šviesių gintarų;
Tarytumei gijos senųjų takų, ­–
Tenais prie Tiškevičiaus rūmų grakščių.

Gelsvom Basanavičiaus gatvės plytelėm;
Spalvingosios fiestos skonius ragaujam;
Link tilto bangomūša driekias, kiek gali,
Saulėlydžio klosniais žaismingai keliauja.

Ir gersiu tuos klosnius savin vis labiau,
Kas kartą sugrįžęs kartosiu lyg pamaldą.
Kas sielai brangiau, aš lig šiol nežinau, –
Neprilygs niekas tau, mano Palanga!
                   Mantas Bublys
…………………………………………………
TARSI VASAROS SAPNAS

Tarsi vasaros sapnas

 Žydi kaštonas.

Jo nuostabus žiedas

 Kaip žvakės dangaus.

Atvykęs į žemę,

Švytėti didybe

 Ir grožiu -

Nepaprastu žiedu,

Tarytum

Stebuklu gamtos.

Gražus ir šviesus

Tas žydėjimas medžio,

Tai blyksnis to trumpo,

Praeinančio laiko

Svaigaus.

O aš užsimerkiu...

Nes beldžias  į širdį,

Tas grožis, tarp žemės

Ir krašto dangaus.

            Nijolė  Fultinavičienė

..............................................

           OLANDO KEPURĖ
Jūromis plaukė olandų žvejai,
Laimikis geras... Pluša jūreiviai,
Net rūksta garas!
Kilo audra, siautėjo vėjas,
Laivai braškėjo, dužo stiebai,
Rėjos trupėjo, į šipulius dužo...
Laivai, narsiai kovoję
Su audra ir vėjais,
Skendo - nuskendo narsieji žvejai...
Nurimo jūra. Bangelės sūrios
Krantan išplovė tiktai kepurę.
Žiūri į jūrą olando kepurė
Ir spėti bando...  Gal dar išplauks, 
Gal dar išnirs iš putotų bangų
Narsuolis jūreivis olandas?..

Šimtmečiai slenka... 
Ant jūros kranto į tolį žiūri -
Laukia jūreivio olando kepurė.
           Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė
........................................................
           PIENĖS PŪKAS
Lekiu laisva kaip vėjas
Aš per laukus ir pievas.
Iškėlusi rankas į dangų,
Malonės lašą brangų
Aš gaudau iš aukštybių.
Kaip pienės pūkas nešamas,
Aukštai aukštai nematomas,
Stebiu, kas žemėj dedasi,
Paskui grįžtu pro debesį
Atgal į gimtą pievą.
Randu ten laisvą vietą.
Aš šakneles giliai į žemę
Vėl leidžiu, tegu syvą semia.
Ir vėl jėgas atgausiu,
Čia sužydėjus augsiu.
Ir vėl aš baltas pūkas,
Esu lengvas kaip rūkas
Nenuorama vėjelis...
Ech! Vėl naujos dienelės.
          Laimutė Kasparavičienė

.................................................


 

          PAPARČIO ŽIEDAS
Užkopusi saulė į kalno viršūnę
Ilgais žingsniais žemėn atrieda
Ir regi, kaip žmonės čia rungiasi, grumias,
Ieškodami paparčio žiedo. 
Legendos byloja, kad žiedas paparčio 
Yra didžią galią sukaupęs...
Jis įžiebia meilę ir kalnus nuverčia
Bei santarvės aura apgaubia. 
Apgaubęs palaimina neramias širdis,
Kurios ieško gėrio ir laimės,
O priešiškas sielas taikos gaiva girdo
Ir teikia ramybę, palaimą... 
Sunku rasti žiedą, kas ieško pavieniui
Tarp krūmų ar medžių šešėliuos...
Paparčiai pražysta ryškioj mėnesienoj
Gyvenimą mylinčioms sieloms.
       Albinas Antanas Kazlauskas
............................................................
VASARA KVEPIA ŽEMUOGĖM
Regiu vasarą rugio žiede,
Regiu saulės šviesą pro miglas,
Šakomis maži šešėliai bėga
Ir žaidžia su rugio žiedeliu.
Kartu su juo ėjau į vasarą,
Vasara nustebino mane...
Vasaros šiltas lietus nuprausė žemę,
Pragydo strazdo giesme.
Vasara, įkaitusi nuo saulės,
Kvepia žemuogėm.
Ak, ta vasara! 
Kokia palaima jausti vasaros glamonę,
Kai kvepia liepos medumi.
       Vytautas Lukšas
...........................................................


 

MEILĖ ŽODŽIAIS VAIKŠTO

Atrodo vakaras,

Bet šviesios versmės

Dangumi pareina,

O mintys pražydėjo

Tarsi sakuros.

Atrodo vakaras,

Bet vėjo arfos

Dangumi pareina.

Aš paukščiu pragystu -

Jis ten tupėjo nuo vaikystės.

Atrodo vakaras,

O žodžiai vaikšto,

Ir pažinimo slėnyje

Mane, tave atranda -

Abu susėdame prie pažinimo medžio.

Atrodo vakaras,

Jau obelys pavėsiu kvepia,

Dangaus altanoj

Meilė žodžiais lyja,

Ir kaip sula į tavo skreitą laša, laša...

           Anelė Emilija Mažeivaitė
....................................................
                            ***
Birželis žengia - žalias, jaunas.

Per šviesią ir trumpiausią naktį. 

Antano šventė žiedlapius čia beria.

O Joninių laužai aukštai liepsnoja. 

Liepa  saulėta, auksinį medų žarsto. 

Pakvimpa vakarai šiltu, medingu šienu. 

Bitutės dūzgia, gėlių jūros raibsta. 

Ir Šventa Ona laimina kasdien mus.

Rugpjūtis tyliai vasarą jau baigia.

Naktys ilgėja, vasarą jau baigia.

Po Žolinių į klėtis derlių nešam

Ir dosniai dovanas gamta dalina.

                Janina Narvilienė
..............................................................
                            AR GALI? 

Ar gali man pagauti vasaros džiaugsmą?

Ar gali sulaikyti jos skrydį?

Ar gali nuraškyti žvaigždes nuo padangės,

Kad svajonėse jausčiau jų dydį?

Ar gali man svajonę išausti

Iš pačių nuostabiausių spalvų,

Kad per žiemą galėčiau ją glausti

Prie širdies ir prie sielos gelmių?

Ar gali man kokteilį suplakti

Jūros kvapo ir lauko gėlių,

Pasimėgauti juo aš norėčiau,

Kai širdy bus tamsu ir niūru?..

Gal gali sugrąžinti man laiką,

Kai jaunystė šuoliavo taku?

Paslaptingoj nakty mes be saiko

Tas akimirkas gėrėm kartu.

Gal išeikim į Joninių naktį,

Susikibę už rankų kartu?

Kai laužai ims po truputį degti

Prisiminsim, kas buvo brangu.

Pasivaikščiokim tylai po mišką

Ir ant smilgos suverkim rasas

Gal išgirsime sakant,, aš myliu!

Laumės burtų į širdis primes.

          Alma Panebažytė -  Viskontienė.
.................................................................

                   ALKA

Myliu tyrą gamtos grožį,

Kurs kas metai vis atgyja

Po rudens šalnų, žiemužės

Skleidžia saulei žiedų gijas.

Kaip galiu aš nesimelsti

Tam gamtos žavumui,

Kaip galiu aš negloboti

Medžio, daigo, krūmo.

Alkos jau nuo amžių Kuršiuos,

Šventykla žemaičiams buvo,

O įžengus krikščionybei,

Tautą maldai kvietė, būrė.

Kaip Pilalė, taip ir Alka

Žemaitijos Kuršą saugo,

Didžią jėgą dovanoja,

Gamtai Dievas melstis šaukia
Eduardas Povilaitis
........................................................

 

VASAROS SAULĖ

Saulės spinduliuose skęsta

Medžiai žali, žydinčios gėlės,

Skęsta visa Palanga.

Žmonės džiaugiasi vasara linksma.

Baltijos jūra laukia visų,

Bangelės džiugina atėjusius,

Prigaudžia prie savęs

Ir sveikina ošimu gražiu.

Visi susilieja su jūra.

Bangų apsupti žvelgia 

Į Birutės kalną,

Bažnyčios bokštus gražius.

Visus džiugina Baltijos bangos,

Skambus jų ūžesys.

Vilioja parkas nuostabus,

Paukštelių sutartinė.

Šypsosi laimingi žmonės,

Džiaugiasi saule,

Jūra gražia

Ir vasara žavia...

       Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė

........................................................
     VASAROS SPALVOS

 Saulė žiūri į atspindį jūroje -

Karšto žvilgsnio atplėšti negali...

Jūra žiūri  į saulę ir supasi,

Bangomis apkaišydama kelią.

Tik pušis nejudėdama laukia

Vėjo bučinio, glostančio  galvą,

Žalio žvilgsnio atplėšti negali -

Saulė,  jūra - vasaros spalvos!

 

Džiaugias smėlis -  kūnai įdegę

Karšto žvilgsnio atplėšti negali...

Jis ir ji –  vienas kito ilgėsis

Kaip ir  saulės, ir jūros,  birželio.

            Zita Pukinienė

.......................................................

EGOIZMAS (NUOSAVYBĖ)

Žiūriu  į skambančią jūrą ,

bangą išnykstančią smėly,

guboją balstančią kopoj,

dangų be debesio - toly.

Tik  vėjas manęs nepalieka,
Mintys kartu vandeny.

Žodis atskriejęs iš aukščio,

sminga  giliai širdin.

O mėnuo virš jūros tenai

kviečia vaikščiot po dangų.

Žvaigždės  krenta žemai,

tarsi  matos   kalnai.

Mintis vėl sugrįžta paklydus,

Ateinantis laikas juk mano:

sniegynai ir paukščiai, žara,

lieptelis per upę, dangaus žydruma.

Pavasariai,  žydinčios pievos ,

spalio gaiva, gandrai lizduose.

Bitės renkančios medų,

tirpstančios snaigės delne.

Ak ,tos dienos, tos dienos geltonos!

Ak, tos dienos, tos dienos žiedais snieguotos!

Jos trumpėja, greitėja, jos skrieja ....

 --‐--‐----------------------------------         
Jų niekam neatiduosiu, nei skolinsiu, nei dovanosiu.
            Stefanija Šaltienė
...............................................................................

                                                   Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai