Vytautas Landsbergis – visai nebaisus! Kodėl iki šiol jo nemažai žmonių bijo ar net nekenčia?

Palangos miesto  bibliotekos skaityklos salėje praėjusį savaitgalį buvo  atidaryta villniečio menininko  Juozo Valiušaičio fotoparoda „Nugrimzdęs Vilnius“.  Joje – originalių kompozicijų  rinkinys, taip pat senųjų fotografų Vilniaus  vaizdų nuotraukų (dažniausiai bažnyčių) kopijos, paties fotomenininko orginalios nuotraukos.

Kadangi apie parodą iš  anksto nebuvo plačiai žinoma, dalyvių buvo nedaug – dalyvavo pats dailininkas Juozas Valiušaitis, jo žmona, ukrainietis verslininkas, dar keletas žmonių.

Parodos atidaryme įdomybės prasidėjo vėliau, kai parodą ir jos autorių pagerbė  netikėtas svečias –  Vytautas Landsbergis. Su nepakeičiama berete, asmens sargybiniu, taip pat lydimas savo sūnaus, taip pat Vytauto.

Fotomenininkui J.Valiušaičiui kartu su žmona pristatant parodą, V.Landsbergis  kartu su kitais  apžiūrinėjo parodą, dalinosi pastabomis, įspūdžiais.

Po to  sekė įdomus jo ir J.Valiušaičio pokalbis apie  senąjį  Vilnių, Lietuvos istoriją.

V.Landsbergis papasakojo apie  neįvykusį Vytauto Didžiojo kariuomenės  ir jo žento iš Maskvos kariuomenių mūšį prie Ugros upelio. Konflikto priežastis esą buvo kažkokio „pikto Sevruko“, maskvėno, įvykdytas  Vytauto Didžiojo valstybės piliečio užpuolimas, kelių bačkelių jo medaus pavogimas ar panašiai. Vytautas Didysis pasiryžo apginti Lietuvos pilietį. Bet suartėjus kariuomenėms, prasidėjo derybos ir mūšio nebuvo.

Kažkoks bajoras buvo tuo nepatenkintas, jis dėl to gavo pravardę „Niemir“, iš to paskui atsirado pavardės –Nemirovičiai. „Ovičiai“, pasak V. Landsbergio, yra lietuviškų šaknų  turintys žmonės...

Nors Sąjūdžio patriarcho, kaip ir visų mūsų, laikas nepagailėjo, tačiau nustebino jo gera atmintis, puiki lietuviška kalba, jumoro jausmas. Nedaugelis gali tuo pasigirti. 

V.Landsbergis man atrodė visai nebaisus. Kodėl iki šiol jo nemaža žmonių bijo ar net nekenčia?        

Gal kada nors praeis  laikai, kai Lietuva nebebus taip susipriešinusi į „landsbergistus“ ir „brazauskininkus“ bei kitus? Kol kas, atrodo, tas susipriešinimas tarp partijų ir srovių  tebėra gana didelis.

Bet „prie ko čia“ V.Landsbergis? Juk jis seniai nebevaldo.  Ir kai  buvo Atkuriamosios Aukščiausios Tarybos pirmininkas, jis nevaldė Vyriausybės, kurios žinioje buvo pinigai.

Prisipažinsiu, kad nemažai laiko  buvau „landsbergistu“. Po Mažeikų Naftos įvykių,  mano landsbergizmas pamažu išblėso. Bet ar verta visus blogybių šunis karti ant  jo? Juk už daugelį dalykų buvo atsakingos kitos institucijos. Ar  galėjo muzikos profesorius viską suvaldyti? Manyčiau, kad daug kur buvo tik prisidengiama juo.

Kur dabar mes būtume be NATO? Nereikia idealizuoti ES, bet be jos būtų gal dar blogiau.

Trūkumų ir problemų  yra daug. Su kai kuriomis nesąmonėmis sunku susitaikyti.  Girdime  daug ryškios kritikos. Bet per mažai pozityvių, konkrečių planų  ir  pasiūlymų. O kai kas visai nutyli, ką iš esmės darytų ekonomikoje ir užsienio politikoje  paėmę valdžią.  Tyla ne visada yra gera byla.

Triuškinantis tautininkiškų jėgų  pralaimėjimas rinkimuose turėtų priversti mus pasimokyti.

Yra ir  pragiedrulių.  Palangos biblioteka, pavyzdžiui. Juk kiek gerų renginių surengia, nekalbu  jau apie  knygų įvairovę. Jei atsigaus kultūra, gal ir tauta atsigaus?

Man atrodo, kad ne garbinti, kaip tai daro vieni, ar peikti vadovus, kaip tai daro kiti, derėtų, o  gerbti ir (savi)kritiškai vertinti visus – taip pat ir buvusius politikus, taip pat ir  dabar jau garbų senuką  V.Landsbergį. Kritiškai, bet ir  teisingai vertinti. Juk ne jis vienas viską darė. Didelių žmonių ir klaidos didelės, kaip ir  jų pareigos ir atsakomybė. Tie, kurie nieko nedaro – nei blogo, nei  gero, tik vietą užima ar tuščiai burną aušina, kažin ar yra geresni...

Jonas Ainis