Bronzinio medalio auksiniame žvilgesy – ir prakaito, išlieto Palangoje, lašai

Ne tik visa Lietuva, bet nuo šiol ir visas pasaulis linksniuoja Lietuvos vardą bei Lietuvos vyrų krepšininkų pavardes. Pirmadienio vakarą visi ištikimiausi krepšinio aistruoliai, tarp kurių buvo ir būrelis palangiškių, Vilniuje, iškilmingoje nugalėtojų pagerbimo ceremonijoje Rotušės aikštėje, sveikino Lietuvos krepšinio didvyrius, kurie pirmą kartą į tėvynę atvežė pasaulio čempionato bronzos medalius - atvertė naują šalies krepšinio istorijos puslapį. Vienas iš Lietuvos rinktinės vyrų – Renaldas Seibutis, kurį galima laikyti palangiškiu – jis Palangoje praleido visą vaikystę žaisdamas krepšinį. Kokį jį prisimena žmonės, kurie padėjo Renaldui užkopti į krepšinio aukštumas? Ką krepšininkui reiškė Palanga mokantis krepšinio paslapčių?

Domėjosi krepšiniu nuo vaikystės

Renaldas krepšiniu domėjosi nuo vaikystės. „Aš visada buvau sporto entuziastas, niekada neišskyriau tik krepšinio, tačiau mano sūnui krepšinis patiko labiausiai. Nuo dešimties metų jis pradėjo lankyti krepšinio treniruotes. Net namų ruošos darbų jam beveik neliepdavom daryti, nes vaikas būdavo pavargęs po kelių treniruočių per dieną“, - pasakojo R. Seibučio tėtis Vytautas Seibutis.

Dar 1997 metų rugsėjį Renaldas savo karjerą pradėjo Kretingos sporto mokykloje kartu su treneriu Regimantu Juška. „Jis iškart išsiskyrė iš kitų žaidžiančiųjų. Jis buvo itin užsispyręs ir siekdavo savo tikslo. Nors nepavykdavo, Renaldas vis tiek darydavo tol, kol jam išeidavo. Užsispyrimas išryškėjo iškart. Pirmą kartą sutikęs jį, net neabejojau, kad šis vaikinas pasieks aukštumų krepšinio aikštėje, jei tik tai bus jo tikslas“, - kalbėjo R. Juška.

Po dviejų metų Kretingoje R. Seibutis grįžo treniruotis į Palangą. „Jis buvo vienas iš lyderių. Jo sugebėjimai buvo aukštesni nei kitų. Jo didelis noras visada nugalėdavo bet kokį nepasitikėjimą. Renaldas visada kovoja iki galo su dideliu užsispyrimu“, - sakė R. Juška.

Nors R. Juška jau penkis metus nebedirba su R. Seibučiu, tačiau gerus santykius jie palaiko iki šiol. „Renaldas yra iš tų žmonių, kurie niekada nepamirš, kas jam padėjo praeityje, jis niekada „neiškels nosies“, kai tik gali, atvažiuoja pabendrauti. Žinoma, man, kaip treneriui, norėtųsi pabendrauti su Renaldu daugiau, tačiau puikiai jį suprantu, kad jam neužtenka laiko, nors noro tikrai yra“, - kalbėjo R. Juška.

Prieš pamokas – į sporto salę

Dar iki šiol Renaldas dirba su fizinio parengimo treneriu Arvydu Dočkumi. „Mokykloje Renaldas pasirodydavo vienas pirmųjų – keldavosi anksti, kad prieš pamokas galėtų surengti individualią treniruotę mokyklos sporto salėje. Jau septintą valandą ryto salėje bumbsėdavo kamuolys, mes žinojome, kad Renaldas lieja prakaitą. Po treniruotės jis eidavo į pamokas. Man patinka dirbti su juo, nes jis yra be galo darbštus. Jis padarys kiekvieną pratimą nuo pradžių iki galo kaip ir buvo liepta. Jis iš tokių žmonių, kuriems nereikia kartoti nieko antrą kartą. Jis viską supranta ir vykdo  iš pirmo karto. Ši savybė yra labai svarbi krepšininkui“, - pasakojo A. Dočkus.

Kaip sakė Renaldo tėtis V. Seibutis, Renaldas niekada neturėjo problemų dėl mokslo. „Nors jis labai daug laiko treniruodavosi, būdavo išvykęs su krepšinio komanda, tačiau visi namų darbai būdavo atlikti. Na, jei nebūdavo atlikta, tai manau, jis tikrai būdavo iš anksto susitaręs su mokytojais. Niekada dėl jo mokslų neturėjome nusiskundimų“, - pasakojo krepšininko tėtis Vytautas.

„Kuomet Renaldui nepasisekdavo varžybose, tuomet jis visada sakydavo „Treneri, man reikia būtinai dirbti ir dirbti, kad kitą kartą taip nebebūtų“. Jis labai reiklus sau, tai yra labai gerai norint siekti aukštumų“, - pasakojo A. Dočkus.

Į kauniečių krepšį įmetė 48 taškus

Kai Renaldas buvo vienuoliktokas (2003 metais), tuomet vyko moksleivių vidurinių mokyklų čempionatas. Krepšininkui tada teko susikauti ir su Kauno žaidėjais Jonu Mačiuliu, Pauliumi Jankūnu bei Mantu Kalniečiu. „Pamenu, tuomet Kaune palangiškiai pralaimėjo, bet kai su kauniečiais rungtyniavome Palangoje, tada mes laimėjome. Tą kartą Renaldas pelnė 48 taškus. Tais metais mes tapome Lietuvos vidurinių mokyklų čempionais. Renaldas pasirodė esąs labai talentingas žaidėjas, matėsi jo ryžtas ir kovingumas“, - pasakojo R. Seibučio fizinio parengimo treneris A. Dočkus.

„Jau nuo vaikystės Renaldo krepšinio aikštelėje būdavo visur. Jam niekada nereikėjo kitų pagalbos – jis pats padėdavo visiems. Manau, ir šiame pasaulio krepšinio čempionate Renaldo aikštelėje buvo pilna“,-  prisiminė buvęs R. Seibučio treneris R. Juška.

„Renaldu aš ir mano žmona labai didžiuojamės, nors sūnų matome retai, tačiau mes visada susiskambiname, pasveikiname su pergalėmis. Jausmas yra neapsakomas. Kaip tik dabar važiuojame į Vilnių pasitikti visos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės. Nekantraujame pasveikinti sūnų su istorine pergale“, - kalbėjo krepšininko tėtis V. Seibutis.

Dėkingas anglų kalbos mokytojai

R. Seibučio treneris A. Dočkus sakė, kad po kiekvienų varžybų, vykusių Turkijoje, Renaldas visuomet paskambina treneriui, jie pasikalba, pasidalija nuomonėmis. „Džiaugiuosi, kad mūsų santykiai yra labai draugiški. Aš labai palaikau Renaldą, manau, tikrai visi pamatė jo užsispyrimą ir kovingumą krepšinio aikštelėje. Man labai patinka krepšininko paprastumas, jis visuomet prisimena visus trenerius, kurie jį treniruoja ar treniravo, nepamiršta savo mokyklos mokytojų. Visuomet, kada gali, ateina pasikalbėti su „Baltijos“ vidurinės mokyklos pavaduotojais ir mokytojais. Manęs visuomet prašo, kad perduočiau linkėjimus anglų kalbos mokytojai, nes anglų kalba jam gyvenime labai pravertė, todėl jis jaučia dėkingumą mokytojai“ , - pasakojo A. Dočkus.

2005 metų vasarą R. Seibutis atstovavo Lietuvos jaunimo rinktinei, su kuria tapo Pasaulio čempionu. Krepšininkas buvo išrinktas naudingiausiu čempionato žaidėju. Todėl 2006 metais buvo pakviestas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų stovyklą, tačiau į nacionalinę komandą taip ir nepateko. „Pamenu tą dieną, kai Renaldas nebuvo išrinktas atstovauti Lietuvos krepšinio rinktinei, tuomet jis man pasakė: „Treneri, aš esu per silpnas tokiai komandai, todėl mes turime kartu dirbti, kad kitais metais aš būčiau vertas joje žaisti“. Jo užsispyrimas yra neapsakomas, jis visuomet turi tiek daug valios ir tiek noro, kad su tokiomis charakterio savybėmis neįmanoma, kad jis būtų nepastebėtas“, - prisiminimais dalijosi A. Dočkus.

Į varžybas – su knygų maišu

Neretai Renaldas į krepšinio išvykas pasiimdavo ir knygas mokytis. „Jau prieš išvyką Renaldas visuomet iš anksto pasikalbėdavo su mokytojais, suderindavo atsiskaitymus, pasiimdavo iš mokytojų knygas ir tikrai atsakingai tiek treniravosi, tiek mokėsi. Jam visuomet tėvai sakydavo, kad be mokslų niekur toli nenueisi. Nes sportininkas gali patirti vieną stiprią traumą ir jo karjera gali pasibaigti, todėl į mokslus jis visuomet žiūrėjo rimtai“, - pasakojo A. Dočkus.

„Manau, kad kaip sportininkas, Renaldas savo mokslus užbaigė tikai normaliai. Jis visada buvo šiek tiek gabesnis tiksliesiems mokslams, tačiau nepasakyčiau, kad nesisekė ir humanitariniai. Manau ir tie, ir tie buvo pakankamai vienodų rezultatų. Po mokyklos jis įstojo į Vilniaus Mykolo Riomerio universitetą ir sėkmingai užbaigė viešojo administravimo specialybę“,- pasakojo krepšininko tėtis V. Seibutis.

„Kuomet Renaldas susitvarkys visus reikalus Vilniuje, tuomet žadėjo atvykti ir į Palangą bei Šventąją, nes Šventojoje gyvena jo tėvai. Manau, tada jis aplankys ir „Baltijos“ vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi. Jei viskas gerai, tai turėtų būti šios savaitės pabaigoje arba kitą savaitę, tai ne nuo manęs priklauso, tačiau bus labai smagu visiems pamatyti Renaldą, su juo pabendrauti, paklausyti „iš pirmų lūpų“ įspūdžių iš pasaulio krepšinio čempionato“,-  sakė A. Dočkus.

Sveikina buvusį trenerį per…Tėvo dieną

Buvęs R. Seibučio treneris R. Juška labai džiaugiasi jo dėkingumu. „Visuomet iš Renaldo sulaukiu pasveikinimo per gimtadienį, tačiau esu gavęs pasveikinimą ir Tėvo dienos proga. Manau, kad tai didelis įvertinimas, jog aš jam buvau ne tik treneris, bet  daugiau. Manau, toks pasveikinimas yra svarbus ir reikalingas kiekvienam treneriui iš savo auklėtinių“, - pasakojo R. Juška.

„Aš artimai bendrauju ir su Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriu Kęstučiu Kemzūra. Kai jį paskyrė treneriu, aš nė kiek neabejojau, kad Renaldas neliks nepastebėtas. K. Kemzūra visuomet matydavo perspektyvius žaidėjus ir leisdavo jiems pasireikšti. Žinoma, labai nudžiugau, kuomet Renaldas pateko į Lietuvos vyrų nacionalinę krepšinio rinktinę, o dar labiau mane nudžiugino, kai Renaldas per pirmąsias varžybas pateko į startinį penketuką. Manau, tai didelis įvertinimas ir pasitikėjimas iš trenerio pusės“,- kalbėjo R. Juška.

„Mes su žmona manome, kad Renaldui padėjo darbštumas, jei jis nebūtų įdėjęs tiek daug darbo, jis tikrai nebūtų pakliuvęs į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę.  Dideliu darbu ir darbštumu jis pasiekė savo tikslą. Svarbiausia, kad žaidžiama be traumų, o toks pasiekimas Renaldui turėjo duoti dar daugiau noro dirbti ir siekti aukštumų krepšinio karjeroje“, - kalbėjo krepšininko tėtis.