Ką pastatė ant Šventosios Alkos kalno – „baibokus“ ar modernias baltų dievybes?

Eglė PALUBINSKAITĖ
Linas JEGELEVIČIUS

Ką pastatė ant Šventosios Alkos kalno, žemaičiams ir visiems pagonims šventos vietos? Tinkamus baltų dieviškų būtybių pakaitalus? Ar beverčius „baibokus“, kaip teigia senųjų skulptūrų autorius ir architektas Virgilijus Vaičiūnas ir Palangos Žemaičių draugijos seniūnas Augustas Narmontas. Jie piktinasi, kad su jais dėl naujų skulptūrų išdrožimo net nebuvo tartasi, ir jos neturi nieko bendro su senųjų baltų dievų autentiška simbolika. „Reikalauju, kad jau pastatytos skulptūros būtų nukeltos nuo kalno ir paskelbtas viešas konkursas joms išdrožti. Kitaip teks eiti į teismą ginti savo kaip buvusių skulptūrų autoriaus teisių“, – teigė į redakciją užėjęs V. Vaičiūnas, gyvenantis Vydmantuose.

Neliko autentiškumo
„Kai dar senais laikais buvo kuriamas Šventosios Alkos kalnas, buvau palangiškis. Esu senųjų skulptūrų autorius – turiu išlikusius kai kuriuos dokumentus ir ne vieną laikraščio iškarpą apie mano darbą. Kai mano žmona pamatė feisbuke sukeltas naujųjų skulptūrų nuotraukas, pasibaisėjau. Kažkokie „balvonai“, ir tiek. Iškart praėjusią savaitę, ketvirtadienį, nuvažiavau į Šventąją, ant kalno. Jeigu būčiau nors dešimt metų vyresnis, būčiau gavęs infarktą“, – sakė Virgilijus.
Jį papiktino, kad pastatyti trys stulpai neišsaugojo jokio senųjų figūrų autentitiškumo. „Dedame Alkos kalno nuotraukas septintokams į vadovėlius, Molėtų astronominė observatorija pasidarė autentišką kalno maketą. Jeigu kam nors prireikė stulpus pakeisti, turėjo tai daryti civilizuotai: paskelbti konkursą, atrinkti geriausią pasiūlymą, garantuoti autentiškumą ir tęstinumą. Ne kaip dabar – pastatė kažkokius rąstgalius. Ką mačiau, yra tautodailininko kūryba, ir tiek. Bet jis (naujas skulptūras išdrožė plungiškis drožėjas Virginijus Narkus – aut.) turėjo į rankas paimti senąjį maketą ir juo vadovautis, o ne savo išmone, – piktinosi architektas. – Kai man pasakė, kas drožė skulptūras, viskas tapo aišku: jis drožė „įjungęs“ savo vaizduotę, o ne mąstydamas apie autentiškumą ar Alkos kalno reikšmę baltų palikuonims.“
Redakcijos žiniomis, skulptūras plungiškis menininkas išskobė per savaitę. Jas ant Alkos kalno pastatė Palangos komunalininkai.
Komunalininkai ne vieną dieną triūsė ant kalno ir jo papėdėje – pastatė suoliukus, sutvarkė aplinką, įrengė aikštelę papėdėje.

Iškelta mintis nukelti skulptūras
Anot V. Vaičiūno, praėjusį penktadienį įvykusiame pasitarime, kuriame, anot pašnekovo, dalyvavo savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Vygantas Rekašius, jo pavaduotojas Robertas Trautmanas, Šventosios seniūnė Veronika Skeberdytė ir kai kurie kiti specialistai, jis siūlęs jau pastatytas tris skulptūras demontuoti ir paskelbti darbams konkursą.
„Posėdžio dalyviai buvo linkę pritarti tokiam pasiūlymui“, – teigė vyras.
Pasitarime jis traukęs pečiais klausydamasis Šventosios seniūnės. „Ji porino, kad nieko nežinojusi, kad norėjusi greito darbo, kad naujos skulptūros ant kalno dar iki Joninių atsirastų. Bet toks požiūris – absoliučiai neatsakingas, – įsitikinęs V. Vaičiūnas. – Kaip gali nežinoti elementarių dalykų? Pakanka pasižiūrėti, kas rašoma internete, pasklaidyti senus laikraščius.“
Menininkas įsitikinęs, kad nepasitarus su juo buvo „baisiai“ pažeistos jo, kaip originalių skulptūrų autoriaus, teisės. „Reikės, nesunkiai teisme įrodysiu, kad aš esu autorius. Tik Palanga dirba nesitardama su autoriais. Pavyzdžiui, pasimirus tautodailininkui Kretingoje, kurio darbai stovi rajone, vietos valdžia dabar derasi su jo artimaisiais dėl velionio darbų nukėlimo. Kretingiškiai gerbia autoriaus teises, Palanga į jas numoja ranka“, – tvirtino V. Vaičiūnas, duonai užsidirbantis iš drožybos darbų.
Jis ketina kalbėtis su žemaičių bendruomene, kad, nepakeitus naujųjų stabų autentiškais, žemaičiai ir save pagoniais vadinantys lietuviai ant tokio Šventosios Alkos kalno nesilankytų.
„Gal tuomet seniūnė suvoks savo klaidą“, – sakė menininkas.

Įdomi Šventosios Alkos istorija
Žemaičių Alka Šventojoje buvo atstatyta 1998 metais. Ji yra pagoniška šventvietė, turinti paleoastronominę observatoriją, kuri XV amžiuje stovėjo ant Birutės kalno Palangoje. V. Vaičiūnas ir kiti menininkai 1998 metais išdrožė baltų dievų – Perkūno, Aušrinės, Žemynos, Austėjos, Ondenio, Patrimpo, Patuli, Velnio, Lados – skulptūras. Saulei leidžiantis į jūrą, stulpų pagalba galima apskaičiuoti kalendorines šventes: Rasas, Gandro dieną, Užgavėnes, Kalėdas ir kt.
Čia pagoniškas šventes rengia senosios baltų kultūros ir religijos entuziastai, švenčiamos deivės Mildos (gegužės 13 dieną ), Rasos (birželio 22 dieną), Lygiadienio (kovo 22 dieną) šventės. Jorės (balandžio 23 dieną) šventė vadinama Palangos pagonių švenčių švente, kuri patraukia dėmesį ritualais bei apeigomis (jų metu yra aukojamos gintaro dulkės, metant jas į laužą ir mintyse linkint ko nors gero ar išsakomi slapčiausi norai).
Žemaičių alka Šventojoje įrengta ant kopos, aplinkui gražus kraštovaizdis. Spėjama, kad Žemaičių alkos vietoje yra stovėjusi Elijos gyvenvietės medinė bažnyčia. Kęsgailos įsakymu bažnyčia esą buvusi perkelta ant Birutės kalno.

Mediniai neaiškūs „baibokai“
Medinės dievybės statytos 1998 metais, tačiau jos po 15 metų tarnystės atrodė išties varganai. Dėl šios priežasties nuspręsta medžio drožėjams patikėti naujųjų dievybių drožimą ir taip šventvietę atnaujinti. Šiuo metu jau pastatytos trys naujai išdrožinėtos dievybės, o iki Joninių žadama pastatyti ir likusius devynias. Pagoniškai šventvietei Žemaičių alkos vardą suteikęs Palangos Žemaičių draugijos seniūnas A. Narmontas teigia, kad naujieji mediniai stulpai visiškai neatitinka tikrosios paskirties ir nebeatspindi tikrosios mitologinės dvasios. „Tai kažkokie mediniai neaiškūs „baibokai“, kurie šventvietėje visiškai nieko nereiškia“, – pasakojo A. Narmontas.
Naujuosiuose mediniuose stulpuose spindis, pasak žemaičio, turi būti ne storesnis nei 20 cm. „O dabar yra storesnis daugiau nei dvigubai – 45 cm. Nebeaišku nei kaip tie stulpai pastatyti, pagal kokias koordinates ir pan. Toks jausmas, kad viskas daroma neapgalvotai ir bet kaip, dėl ko man labai gaila“, – apgailestavo A. Narmontas.

Nebuvo klausoma mitologiją išmanančių specialistų
Tačiau labiausiai vyrui gaila dėl to, kad atnaujinant Žemaičių alką nebuvo nei į jį kreiptasi, nei paisyta jo išsakytos nuomonės, nors vyras kasmet kartu su baltų kultūros ir religijos entuziastais organizuoja senovės lietuvių kalendorines šventes.
„Švenčiame ne tik garsiąsias Rasas (Jonines), bet ir deivės Mildos, Lygiadienio, Jorės dienas. Visos šios ir kitos senosios lietuvių kalendorinės šventės nustatomos pagal saulės laidos šešėlių spindžius ir medinių dievybių išsidėstymą“, – priminė A. Narmontas. Ant medinių stulpų, žyminčių dievybes, turi būti, pasak žemaičio, surašyti dievybių vardai, kada kokios šventės švenčiamos: „O dabar nebelikę nieko, tai kokia nauda iš tokių naujųjų drožinių? Jokios. Ne tik kad stovi be jokios reikšmės, bet ir naikina tikrąją baltų mitologijos dvasią, šventvietės autentiškumą. Asmeniškai dėl to man labai neramu.“
Dar prieš prasidedant Alkos atnaujinimo darbams, vyriškis kreipėsi ir į Šventosios seniūnę V. Skeberdytę, ir į Palangos miesto merą Šarūną Vaitkų.
„Pažįstu senųjų stulpų medžio meistrą, siūliau valdžiai kalbėti su juo, skelbti viešą konkursą, o dabar viskas vyko labai jau gudriai – slapta“, – sakė žemaitis.
Po naujųjų dievybių pastatymo jis kalbėjęsis ne su vienu drožėju: „Jie ir stebėjosi, ir graudžiai juokėsi, kas atstatyta vietoj buvusių stulpų. Ne vienas profesionalus drožėjas man asmeniškai pasakė, kad būtų tikrai dalyvavę skelbtame konkurse, tačiau, mano žiniomis, tokio apskritai net nebuvo“.
A. Narmontas naujuosius medžio drožinius vadina paprasčiausiu neišmanėlio darbu.

Joninės čia nebebus švenčiamos?
Pasak A. Narmonto, jei šventvietėje bus paliktos dabartinės, visiškai mitologinės reikšmės nebeturinčios medinės dievybės, čia kalendorinės šventės nebebus švenčiamos. „O kas čia beis, jūs man pasakykit? Kokia prasmė čia bešvęsti, jei nebėra tikrosios dvasios ir autentiškumo, jei viskas padaryta bet kaip? Juk šventes minėti ši vieta buvo ypatinga“, – „Palangos tiltui“ pasakojo baltų mitologijos žinovas.
Anot jo, ąžuoliniai rąstai, nuvežti skulptoriui į Plungę, buvę kaip atbula ranka nutašyti – nesilaikant jokio autentiškumo ir dvasios išsaugojimo. „Neišdrožinėti ir dievybių vardai“, – pastebėjo A. Narmontas.
Jis nesuprantąs, kodėl jo nuomonės nebuvo klausoma, tačiau jei jau taip, tai pažada nebesikišti. „Jei jau aš toks nebereikalingas ir niekam mano nuomonė nesvarbi, tai tegu elgiasi kaip tinkami, pykčiu ir draskymusi juk nieko nebepasieksi“, – mano žemaitis.
Vadovaujantis archeologinių kasinėjimų duomenimis, Žemaičių alka atstatyta pagal XIV-XV amžiuje Palangoje ant Birutės kalno buvusios dangaus kūnų stebyklos modelį.

Seniūnė: „O kas žino, kaip buvo iš tikrųjų?“
„Palangos tiltas“ straipsniui susisiekė su Šventosios seniūne, tačiau ji kėlė klausimus: „O kodėl šie stulpai yra netinkami? Kažkodėl, kai pradėjome atstatinėjimo darbus, neatsirado joks pirmųjų darbų autorius, nepaaiškino, kaip viskas turi atrodyti.“
Bet kalbintas A. Narmontas teigė priešingai: girdi, jis pats siūlęs seniūnei kreiptis į pirmųjų skulptūrų autorių V. Vaičiūną.
„Dar prieš besirengiant atstatinėti sutręšusias mitologines skulptūras, buvo ieškoma išsamios informacijos. Konsultavausi su profesoriumi Vladu Žulkumi, su „Romuvos“ draugijos specialistais, su gerai Lietuvoje žinomu etnoastronomu Jonu Vaiškūnu ir su tuo pačiu A. Narmontu, turimi brėžiniai buvo siųsti į Istorijos institutą specialistams“, – pasakojo V. Skeberdytė.
Pasak Šventosios seniūnės, visi atnaujinimo darbai vyko labai sudėtingai: „Nėra šaltinių, kuo būtų galima konkrečiai vadovautis. Juk niekas nežino, kaip viskas buvo iš tikrųjų.“
V. Skeberdytė teigia, kad prašiusi Palangos Žemaičių draugijos seniūno pagalbos, tačiau jis negalėjo pateikti jokių dokumentų: „Gerbiamas Augustas man viską tik pasakojo žodiškai, kaip turi atrodyti tos skulptūros, kuo remiantis ir kokia tvarka jos turi būti išdėstytos, tačiau jokio maketo ar brėžinio negalėjo pateikti. Kodėl – nepaaiškino.“
O ir pats A. Narmontas, pasak seniūnės, juk nėra drožėjas, iš kur jis gali žinoti, kaip turi ta skulptūra tiksliai atrodyti.

Naujasis drožėjas įsipareigojo skulptūras prižiūrėti
Plungiškis drožėjas Virginijus Narkus įsipareigojo savo autorinius kūrinius prižiūrėti ir saugoti trejus metus. „Šis menininkas mums pateikė išsamius ir informatyvius brėžinius, kaip atrodys naujosios skulptūros ir dar įsipareigojo prižiūrėti“, – sakė seniūnė.
„Palangos tiltas“ klausė, kokiais motyvais vadovaujantis buvo pasirinktas būtent šis plungiškis menininkas, ir kodėl nebuvo skelbiamas viešas konkursas dėl menininko atrankos. V. Skeberdytė į klausimą taip pat atsakė klausimu: „O ar dėl ankstesniojo drožėjo buvo skelbiamas? Nemanau, tad kodėl jis buvo reikalingas ir šį kartą, nelabai suprantu“.
V. Skeberdytė tikina, kad naujųjų darbų autorius V. Narkus labai tiksliai viską apskaičiavo: „Jis mums pateikė išsamius duomenis, kokia turi būti mediena, kokie stulpų išmatavimai, paskaičiavo, kiek viskas kainuos. Viskas buvo pateikta raštiškai“.
Seniūnė negalėjo įvardyti tikslios vienos skulptūros kainos, tačiau apytikriai vienos kaina siekia apie 500 eurų.

Kodėl nėra nurodoma senųjų drožinių autorystė?
V. Skeberdytė tikina tikrai neturinti kompetencijos vertinti, ar naujosios skulptūros yra tinkamos, ar ne, tačiau moteriai kyla klausimų ir dėl pirmųjų, 1998 metais statytų stulpų autoriaus: „Kodėl jis atsirado būtent dabar ir kur buvo, kai buvo renkama visa informacija? Kyla klausimų ir dėl to, kodėl prie senųjų drožinių nėra žymima jo autorystė. Didžioji dalis menininkų savo autorinius darbus kažkaip autentifikuoja“.
Seniūnė pasakojo, kad renkant visą informaciją vis atsimušdavo kaip į sieną: „Pati seniūnės pareigas užimu neseniai, tad tikrai apie šį lankytiną objektą žinojau mažai. Rinkau visą informaciją savarankiškai, galėjo čia pagelbėti ir Palangos žemaičių draugija, tačiau pagalbos sulaukiau labai mažai, tad teko ieškoti kitų specialistų“.
Šią savaitę turi įvykti dar vienas pasitarimas, kurio metu bus sprendžiamas tolesnis naujųjų skulptūrų likimas, tačiau seniūnė neslėpė apmaudo: „Įdėta daug darbo ir pastangų, kad šventvietė būtų atnaujinta, bet jei viskas taip jau blogai, tad gal grąžinkime senąsias, baigiančias supūti skulptūras ir visiems bus viskas gerai“.
Konkrečių duomenų, kaip atrodė dievybės, nėra.

Darbai vyko pagal profesoriaus V. Žulkaus patarimus
Visi Žemaičių alkos atnaujinimo darbai vyko pagal prof. V. Žulkaus rekomendacijas, tačiau jis tikino davęs patarimus tik dėl paties kalno, jo reljefo. „Buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, nustatytas tikslus kalno reljefas ir nustatyta, kad kalnas buvo ne iki galo supiltas, tačiau, mano žiniomis, jie pasiryžę jį padidinti, kad viskas būtų autentiška ir aukštis atitiktų“, – pasakojo profesorius. Tačiau kaip atrodė tos būtybės, duomenų nėra: „Čia jau archeologai tikrai negali pasakyti, kokio veido turi būti išdrožta skulptūra.“
Pasak prof. V. Žulkaus, yra aiškus tų stulpų skersmuo. „Tokius duomenis aš buvau pateikęs, tačiau kaip atrodė dievybės, vienokio ar kitokio veido, nežinau nei aš, nei tas, kuris drožia skulptūras. Į šį procesą aš visiškai nesikišu ir negaliu jo kažkaip nulemti“, – teigė miesto Garbės pilietis.

Drastiški sprendimai negalimi
Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas V. Rekašius teigia, kad, narpliojant ginčą, negalimi jokie drastiški sprendimai: „Tikrai nebuvo kalbų, kad naująsias skulptūras reikia naikinti. Žmonės įdėjo daug darbo ir pastangų, konsultuotasi su specialistais, tad negalima taip lengvai visko sunaikinti“. Pasak vedėjo, svarbiausia priimti sprendimą visiems kartu. „Jau sutarėme šią savaitę susitikti su profesoriumi V. Žulkumi, Šventosios seniūne ir kitais specialistais, įdėjusiais į Žemaičių alkos atnaujinimą nemažai pastangų“, – sakė vedėjas.
V. Rekašius yra tokios pat nuomonės, kaip ir profesorius: „Niekas juk nežino, kaip atrodė tos dievybės, tad iš dalies neaiškus ir dėl viso to kilęs erzelis. Kažkas sako, kad jos netinkamos, tačiau kuo remiantis kyla tokios kalbos? Buvo paliestas senųjų drožinių autorystės klausimas, tad galimai dėl to paaštrėjo kai kurie kampai, kuriuos stengsimės apšlifuoti.“
V. Rekašius siūlo nepriimti skubotų sprendimų ir visiems kalbėtis kartu: „Svarbiausia, reikia prieš akis turėti visą pagrįstą informaciją, kuria vadovaujantis galėtų būti priimami tolesni sprendimai. Tik su pagrįsta medžiaga galime judėti toliau.“