Audronė ir Juozas išėję į pensiją dienas leidžia kitaip nei daugelis: nusipirko butą atostogų šalyje

Ne visi Lietuvos senjorai gyvena sėsliai ir džiaugiasi tik savo išpuoselėtu kiemu. Štai palangiškė Audronė Čekauskienė su vyru Juozu Italijoje praleidžia pusmetį, o likusius šešis mėnesius gyvena gimtojoje Lietuvoje. Išėję į pensiją jiedu įsigijo nedidelį butą prie jūros, jau susipažino su vietiniais italais, kasdien džiaugiasi kokybišku maistu, kartais išvyksta pakeliauti ir už Italijos ribų. Audronė sako, kad kainos Italijoje senjorams labai palankios.

„Vasarą visada parvykstame į Lietuvą. Italijoje mums, senjorams, tuo metų laiku per didelis karštis ir per daug žmonių, be to, visur spūstys, tiek viešajame transporte, tiek prie jūros“, – sako pašnekovė.

Gyvena Skalėjoje

Audronė su vyru Italijos mieste Skalėjoje 40 kv.m. butą įsigijo prieš trejus metus, bet šalimi bei antrais namais tapusiu miestu nenustoja žavėtis iki šiandien. Moteris šypteli – čia visada nuostabus oras, vanduo, švari ir šilta jūra, kalnai, negali nepatikti Italijos istorinė praeitis, bažnyčios.

„Skanus ir kokybiškas maistas, vaisiai, pigios citrinos, nuskintos tiesiai nuo medžių, gausus salotų pasirinkimas – galėčiau vardinti ir vardinti. Makaronai Italijoje labai pigūs, jų didelis pasirinkimas ir labai gera kokybė. Žinoma negaliu nepaminėti alyvuogių aliejaus, kurį dedame kone į visus patiekalus. Jis suteikia sotumo jausmą, todėl, pastebėjau, mažiau valgome. Didžiulis šviežios žuvies ir jos produktų pasirinkimas – irgi didelis privalumas, – sako senjorė. – Pastaruoju metu Italijoje, kaip ir visoje Europoje, pabrango maistas, benzinas ir, žinoma, nekilnojamas turtas. Nors iki Palangos lygio kainų dar toli“.

Ji teigia, kad per laiką, praleistą Italijoje, jiedviems su vyru teko susipažinti ir su vietiniais. Moteris šypteli – bendraujame visur, tiek savivaldybėje, tiek bažnyčioje, turguje, parduotuvėje, kavinėje ar vietos kepyklėlėje.

„Mudu visur atpažįsta, nes visur, kur išvardijau, lankomės kiekvieną savaitę. Sekmadieniais visada einame į bažnyčią. Pamaldos yra identiškos pamaldoms Lietuvoje. Italai labai bendraujantys, neskūpūs, vaišingi. Jie yra šeimos žmonės, kartu vienuose namuose gyvena kelios kartos. Juntama labai didelė pagarba vyresniems žmonėms, o ypač moterims, – pastebi Audronė. – Italai jau priprato prie atvykėlių. Žinoma, juk pastarieji daugiau naudojasi vietinėmis paslaugomis, todėl kuria naujas darbo vietas, miestelio ir nauji gyventojai darosi remontus, nuomojasi mašinas, atidaro naujas kavines, parduotuves. Į Italiją atvyko ir daug ukrainiečių, kurie puikūs statybininkai ir kitų profesijų specialistai.“

Pragyventi pavyksta

Pasiteiravus, ar už lietuvišką pensiją pavyksta gyventi tarp dviejų šalių, senjorė šyptelėdama atsako, kad planuoti ji mokanti, mat visą gyvenimą teko dirbti projektavimo srityje.

„Sakyčiau, tiek Lietuvoje, tiek Italijoje galima išgyventi. Mūsų pensijų vidurkis yra dvigubai mažesnis negu Italijos senjorų, tačiau ten nereikia šildyti būsto – tuos pinigėlius galime skirti maistui, kelionėms, – teigia pašnekovė ir priduria, kad abejose šalyse jaučiasi kaip namuose. – Per tuos trejus metus Italijoje daug keliavome. Nusiperkame bilietus ir važiuojame regioniniu traukiniu. Jau aplankėme visą šalį.“

Senjorų pora sako mėgstanti keliauti ne tik po Italiją. Pavyzdžiui, paskutinį kartą juodu iš Palangos skrido į Kopenhagą, iš Kopenhagos į Nicą ir ten praleido kelias dienas.

„Tada aplankėme Pizą, Romą, o tuomet grįžome į savo Skalėją. Tokia kelionė traukiniais iš viso mums kainavo 35 eurus“, – šypteli Audronė.

Pašnekovė sako – esame senjorai pensininkai, tad kiekviena diena yra atostogos, nes nereikia eiti į darbą.

„Turime planų paatostogauti ir kitose šalyse, kurios ribojasi arba yra netoli Italijos krantų. Naudojamės ypač pigiais skrydžiais, dėl kainos prisitaikome ir laike. Rudenį planuojame skristi į Maltą, iš Maltos – į Neapolį, o tada į Skalėją. Labai geras jausmas po kelionių grįžti į savo namus – tuomet galima kokybiškai pailsėti. Namuose turime įsirengę balkoną, ten kartais praleidžiame visą dieną – nuo ryto iki vakaro“, – pasakoja moteris.

Audronė teigia, kad Skalėjoje būstą turi nusipirkę nemažai lietuvių. Ten susikūrė ir lietuvių bendruomenė, kurios pirmininke tapo Henrieta Račylienė.

„Bendruomenė dažnai susitinka sekmadienio mišiose senamiestyje, po mišių eina į kavinę išgerti kavos, susipažinti, pasidalinti įspūdžiais, itališkų mokesčių vingrybėmis, pabūna kartu prie jūros. Susipažinome ir gan artimai bendraujame su keliomis lietuvių šeimomis, tai suteikia smagumo ir saugumo jausmą. Kartu keliaujame po Italiją. Visada lietuviai čia pamini ir liepos 6 dieną – kartu švenčia, gamina šaltibarščius“, – pasakoja senjorė.

Italų kalbos prireikia tik įstaigose

Pasiteiravus, ar jau pramoko italų kalbą, Audronė prisipažįsta, kad kol kas bendrauja kitomis kalbomis. Savivaldybėje teigia susišnekantys „Google translate“ pagalba, mat ten reikia nemažai konkretumo. Mažiau diplomatinėje aplinkoje pora atsako ir itališkai, pavyzdžiui, moka padėkoti ar kažko paprašyti.

„Anglų kalbos taip pat nevartojame, mat vietiniai ja praktiškai nekalba. Vyras gerai moka prancūziškai, pastebėjome, kad abejose kalbose yra panašių žodžių – tai padeda, pavyzdžiui, apsiperkant turguje“, – tikina lietuvė.

Audronė sako – lietuviai vis dažniau išvyksta iš savo šalies. Kol Europa stipri ir vieningai valstybė – viskas su tuo yra gerai.

„Lietuviai perka butus, kotedžus, namus nuo Milano iki Sicilijos. Manau, kad tiek senjorai, tiek jauni žmonės tiesiog atrado šiltą Italijos jūrą, ežerus, miestus. Didžiuosiuose miestuose dirba daug lietuvių gidų, kurie nuoširdžiai supažindina su istorija, kultūra, maistu, poilsiu ir Italijos grožiu, kuris labai priimtinas katalikams lietuviams. Vatikano valstybė yra Romos centre. Kiekvienas lietuvis, atvykęs į Roma, būtinai aplanko ir Vatikaną, – pasakoja senjorė. – Duok Dieve, kad Europos valstybės veiktų išvien, sustiprėtų ir būtų nepriklausomos nuo likusio pasaulio, kuriame vyksta karai. Europos Sąjungos biurokratinis aparatas turi būti arčiau žmonių, valstybių ir kurti bendrą gėrį, taiką ir ramybę jos žmonėms.“

Reda Barkauskaitė

Delfi