Gydytojos istorija: iš patogaus Lietuvos pajūrio – ieškoti laimės į Norvegijos šiaurę

Linas JEGELEVIČIUS, 2016-10-20
Peržiūrėta
2008
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gydytojos istorija: iš patogaus Lietuvos pajūrio – ieškoti laimės į Norvegijos šiaurę

Gydytoja psichiatrė Edita (tikro vardo ir pavardės „Palangos tiltas“ neskelbia herojės prašymu), jaunatviška, malonaus giedro veido, buvo mėgstama Palangos ir viso pajūrio pacientų bei kolegų. Bet jos gyvenimas jau trečius metus Norvegijoje nėra toli gražu toks, apie kurį ji svajojo. Jos istorija – ir įspėjimas kitiems Lietuvos gydytojams, kad svetur išvykęs gali turtų ir nesusikrauti.

Ne rožėmis klotas gyvenimas svetur
Į visų „amžiną“ klausimą, kodėl ji, patyrusi gydytoja, ir galėjusi triūsdama keliose gydymo įstaigose uždirbti gan neblogai, vis tik pasirinko emigrantės dalią, Edita atsako paprastai: „Išties, gerai gyvenau ir Lietuvoje. Bet noras ieškoti geresnio gyvenimo yra prigimtinis visiems, ir aš – ne išimtis. Suprantama, svarbiausias kriterijus, gundantis vykti dirbti į užsienį buvo užmokestis už darbą, o man jis buvo žadamas tikrai neblogas....“
Siekis atitrūkti nuo rutinos, kasdienybės, troškimas patirti naujų įspūdžių bei išmėginti save taip pat buvo svarbios priežastys Editai susikrauti lagaminą į Norvegiją.
„Jau kurį laiką buvau susidomėjusi norvegų kalba. Knietėjo išmėginti save kitokioje kalbinėje aplinkoj. Kažkoks kipšiukas sakė: išbandyk save kaip specialistę tokioje savitoje šalyje, kaip Norvegija, kuri yra tarsi magnetas tūkstančiams tautiečių, o kurios istorija – labai ryški“, – „Palangos tiltui“ pasakojo Edita.
Po daugiau kaip dvejų metų darbo Norvegijos šiaurėje, nedideliame miestuke, jos pasiryžimas įrodyti sau ir kitiems, kad ji gali pamilti svetimą šalį, susvyravo.
„Tiek patyriau per tuos metus, kad patirties pakaktų keliems gyvenimams. Neslėpsiu: būta nemažai ir nusivylimų, įkyrių klausimų: ar teisingai pasielgiau palikusi Lietuvą, savo artimuosius...“, – prisipažino Edita.

Darbą rasti Norvegijoje nebuvo sunku
Anot jos, turint gydytojo psichiatro specialybę galima ir Lietuvoje gyventi „gana padoriai“, o jei galimybės leidžia dirbti dviejuose ar trijuose darbuose, tai ir visai gerai.
„Bet padori alga vienam žmogui reiškia viena, kitam – kitą. Jeigu turi paskolą, šeimą, lietuviškos algos, ar net kelių, niekada nebus daug“, – įsitikinusi gydytoja.
Į klausimą, ar nebuvo sunku rasti gydytojos darbą Skandinavijoje, ji atsako trumpai: „Tikrai nėra sudėtinga, tiesiog reikia kreiptis į tarpininkaujančias firmas, o jų daug ir labai įvairių. Svarbiausia, rasti tinkamą, respektabilią, kitaip gali nusvilti nagus“.
Vis tik ji prisipažino, kad pirmasis įspūdis naujoje šalyje jai buvęs „neišdildomas“. „Jį net sunku nupasakoti, tai tiesiog reikia patirti...“, – sakė Edita.
Psichiatrijos ligoninė, į kurią ji atvyko, jai, kaip naujai specialistei, suteikė butą gyventi, bet už jį reikėjo mokėti nuomą. „Ir ne tokią jau mažą, turint omeny, kad miestukas – visai nedidukas, – prisiminė psichiatrė. – Butai siūlomi atvykėliams gydytojams niekuo nesiskiria nuo Lietuvoje sovietinių laikų bendrabučių su aplūžusiais baldais bei įspūdingo senumo prastai veikiančia buitine technika. Iš kolegų sužinojau, kad yra ir naujų baldų, ir buitinės technikos, tačiau visa tai gulėjo sandėlyje, buvo taupoma...“.

Norvegai smalsavo apie Lietuvą
Dalis kolegų atvykėlę sutiko šiltai, dalis – šalčiau, tačiau visi iki vieno – labai smalsiai.
„Kasdien sulaukdavau daugybės klausimų apie save ir Lietuvą. Bendravimo ypatumas toks, kad pageidautina visą laiką kalbėti ir šypsotis, sunkiai toleruojamos tylos pauzės. Jeigu nutilsi, iškart tavęs norvegai kolegos puls teirautis, ar viskas gerai, ar kas nors nenutiko. Kalbos turinys – net nesvarbus, svarbiausia, kad būtų kalbama. Santūresniam žmogui, ir man, tai buvo nemenkas išbandymas. Lietuvoje įprasta, kad su kolega psichiatru šalia gali dirbti ir tylėdamas...“, – pastebėjo Edita.
Blogiausia, anot pašnekovės, kad gerą pusmetį bute, kuriame įsikūrė emigrantė, nebuvo internetinio ryšio. „Girdėdamas kasdieninius mano prašymus, ūkvedys tik maloniai šypsojosi, vis žadėdamas trūkumus pašalinti. Deja, deja, laukiau to interneto beveik pusę metų, kol neapsikentusi nesusiradau padoresnio būsto“, – atskleidė Edita. 
Atvykus į ligoninę, keletą savaičių truko įdarbinimo formalumų tvarkymas, o į atvykėlės rankas buvo įkišta daug popierių – informacijos apie darbo specifiką.

Kitokia norvegų psichiatrų darbo specifika
„Kadangi ilga laiką naujoje darbovietėje trūko psichiatro, greitai prasidėjo mano klinikinis darbas. Darbo specifika gerokai skiriasi nuo įprastos Lietuvoje – tiek receptų, nedarbingumo pažymėjimų išrašymo tvarka, tiek apskritai visų reikiamų formalumų tvarkymas. Svarbiausia, nebuvo ko pasiklausti, kad kas paaiškintų, kas, kaip ir kodėl... Teko vienu metu ir priiminėti pacientus, ir viską aiškintis pačiai, skambinant į vaistinę, kitas instancijas, perrašinėjant po keletą kartų dokumentus, – pasakojo gydytoja emigrantė. – Darbo tempas buvo itin intensyvus, ligoniai buvo registruojami kas valandą. Jei priėmimo laikas trumpesnis, likusi valandos dalis buvo skiriama naujo ligonio konsultavimui telefonu, ūmių ligonių priėmimui arba sunkesnių ligonių specifinių atvejų aptarimui su psichologu ar kitais specialistais“.
Pasak jos, diagnozių aprašymas kompiuterinėje sistemoje turėjo būti gana išsamus, todėl atvykėlei iš Lietuvos teko suktis labai greitai, dažnai vienu metu koncentruojantis į keletą dalykų.

Daug budėjimų
„Po dviejų savaičių nuo įsidarbinimo prasidėjo budėjimai, kurių skaičius per mėnesį siekė nuo 10 iki 13. Tai – tikrai daug. Priežastis jų – paprasta: dėl psichiatrų trūkumo nebuvo kam dirbti“, – atskleidė psichiatrės darbo kasdienybę lietuvė.
Budėjimai prasidėdavo 16 valandą, o baigdavosi 8 valandą ryte.
„Budėti galėjau būdama namuose, bet turėjau būti nuolat pasiekiama: atsakinėti į skambučius, o jų buvo tikrai daug, ir reikalui esant, o tai nutikdavo dažnai, skubėti į priėmimo skyrių, kur teko guldyti naujus ligonius“, – pasakojo Edita.
Ilgos darbo valandos, niūrokas būstas, uždarą gyvenimą gyvenantys vietos norvegai, nelinkę skubėti atverti savo širdžių emigrantams, tarsi sustojęs laikas mažyčiame miestely – tokia buvo jos kasdienybė.

Itin dideli darbo krūviai
„Buvo tik darbas ir darbas. Labai labai daug jo. Po budėjimų, pavyzdžiui, nebuvo išeiginių. Atvirai kalbant, toks darbo didelis intensyvumas Norvegijoje – nedrįstu sakyti, emigrantų išnaudojimas, man buvo didelis atradimas“, – neslepia gydytoja.
Teiraujuosi, ar norvegų kalbos žinių pakako? Juk ne juokas svetima kalba bendrauti su pacientu iš tolimos Norvegijos šiaurės.
„Didelių problemų mokantis klasikinės norvegų kalbos nebuvo, nes buvau įdėjusi daug pastangų mokantis kalbos savarankiškai. Net mėnesį praleidau intensyviuose kursuose Budapešte prieš atvykdama į Norvegiją. Svarbiausia yra azartas mokantis svetimos kalbos, o jo manyje nestigo“, – pabrėžė Edita.
Vis tik lietuvė prisipažino, kad tekdavo gerokai įtempti ausis klausantis įvairių norvegų kalbos dialektų.

Perklausti vienam kitą – įprasta
„Norvegijoj yra didžiulė dialektų įvairovė, norvegai didžiuodamiesi mėgsta pabrėžti, jog kiekviena vietovė turi savą šnektą, kuri gerokai skiriasi nuo klasikinės mokyklose mokomos norvegų kalbos. Įdomu buvo stebėti, kaip patys norvegai, atvykę iš skirtingų vietovių neretai turėdavo sunkumų suprasdami vienas kitą. Mano darbovietėje taip pat per bendrus susirinkimus ar ligonių aptarimus neretai vieni kitų klausinėdavo: ,,Ką pasakei?“ Pradžioj tas man būdavo labai keista, manydavau, kad gal neprigirdi, bet po to paaiškėjo, jog tai čia tokie perklausimai – natūralu, visi kalba skirtingai ir niekas tokiais klausimais nesistebi, – pasakojo Edita. – Be to, norvegai kalba greitai“.
Siekdama išsikovoti kolegų pripažinimą, lietuvė stengėsi visiems būti itin dėmesinga, nors, pavyzdžiui, ligoninėje įsidarbinę psichiatrai iš Danijos buvo tikri nacionalistai – net su norvegais bendraudavo daniškai. „Nors kalbos ir giminingos, bet buvo įspūdis, kad vieni kartais kalba apie miltus, kiti – apie tiltus, – nusišypsojo gydytoja. – Su danais kalbėtis ir man buvo šioks toks iššūkis. Neseniai atvyko švedas psichiatras, kuris didžiuodamasis savo gimtąja kalba, šneka su visais tiktai švediškai“.

Lietuviai gydytojai mąsto greičiau
Anot jos, lietuviai gydytojai yra greitesnės orientacijos nei skandinavai, tai dėl to, lietuvių emigrantų gydytojų įsitikinimu, lietuviai ir yra labiau kvalifikuotesni.
„Tai labai ryškiai atsispindėjo mano darbo kasdienybėje – tiek vertinant elementarius tyrimus ir simptomus, tiek, žinoma, diagnozuojant ir gydant. Norvegai gydytojai, žinoma, irgi anksčiau ar vėliau išsprendžia visus iškilusius klausimus, – sakė gydytoja. – Taikomos terapinės priemonės Norvegijoje iš esmės nesiskiria nuo psichiatrijos ligoninių Lietuvoje, tik ten daugiau dėmesio skiriama psichoterapijai, ne medikamentiniam gydymui“.
Jos nuomone, norvegų pacientų požiūris į gydytoją yra sąlygotas jų kultūros ypatumų.
„Norvegų tauta laiko save labai privilegijuota, pacientai gauna labai aukštos kokybės slaugą, priežiūrą ir visas įmanomas socialines garantijas“, – sakė Edita.

Svarbu nuodugniai iššniukštinėti
Paklausta, ar buvo verta belstis dėl didesnio atlyginimo į Norvegiją, ji trumpam nutyla.
„Tas atlyginimas tikrai nėra toks, kokio tikėjausi, ar toks, kurį žada kai kurios agentūros, viliodamos gydytojus iš Lietuvos į Skandinaviją“, – prisipažino.
Lietuvė neslepia, kad artimiausiu metu ji, ko gero, bandys ieškoti laimės kitur – paliks ligoninę atšiauriame Norvegijos užkampyje.
„Darbas Norvegijoje – kaip loterija. Labai svarbu nepasikliauti kiekviena, pirmąja internete pamatyta įdarbinimo agentūra. Patarčiau gerokai „palandžioti“ po internetą – susipažinti su praktinėmis emigrantų gydytojų gyvenimo ir darbo sąlygomis Skandinavijoje, pasidomėti nuodugniau įdarbinimo agentūromis. Įspėsiu, kad nereiktų nusivilti, labai dažnai nutinka, kad atvykus į ligoninę, algą dauguma emigrantų gydytojų, ir lietuvių, ir psichiatrų taip pat, gauna gerokai mažesnę nei buvo pažadėta...“, – patarimais dalijosi emigrantė.

Prieš kraunantis lagaminą reikia daug ką apsvarstyti
Lietuvė įsitikinusi, kad prieš pasiryžtant išvykti dirbti į užsienį, labai svarbu įvertinti save, savo adaptacines svetimoje aplinkoje galimybes.
„Norvegai kolegos man nuolat siūlo lipti į kalnus, kaip kad jie labai mėgsta tuo užsiimti laisvalaikiu. Manęs toks pasiūlymas nevilioja. Gyvendama Lietuvoje, aš mieliau eidavau pasivaikščioti pajūriu, pavyzdžiui. Mano darbas Norvegijoje reikalauja daug energijos, po darbo jėgas man atgauti geriausiai padeda miegas“, – prisipažino gydytoja.
Ir dar. Jeigu jūs – saulės žmogus, mėgstantis šilumą, susiruošus į Norvegiją, derėtų prisiminti, kad šiaurės Norvegijoje pusę metų beveik nepasirodo saulė, o kita pusė – baltosios naktys.
„Dėl to kamuoja dažnos depresijos ir mieguistumas. To išvengti man padeda vitaminai ir fiziniai pratimai“, – atskleidė gydytoja.

Į Lietuvą nereikia vilioti sugrįžti
Kol kas ji toliau rūpinsis sutrikdytomis norvegų sielomis, bet savo ateities su Norvegija Edita nesieja.
„Vien dėl to, kad Lietuvoje, pajūryje, yra nuosavas būstas, artimieji ir draugai. Į Lietuvą nereikia net vilioti sugrįžti – tiesiog yra labai gera žinoti, kad yra tokia vieta, Lietuva, namai, į kuriuos tiesiog visada traukia grįžti, ypač, kai gyvenimas užsienyje labiau teikia išbandymų nei malonumų“, – pabrėžė pašnekovė.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ar žinojote, kad vos keli kilometrai už Palangos galite rasti tai, kas yra tikras rojus gėrybių ieškoti mėgstančiam turistui, o kartu ir galimybė tam, kuris nori šį bei tą parduoti.


SBA ir pajūrio regioninis parkas telkia gyventojus į savanorišką talką, skirtą pajūrio kopų išsaugojimui – „Kopoms reikia tavęs“.


Kol dauguma akordeonistą Martyną Levickį pratę sutikti sausakimšose salėse, stovint prieš jo vadovaujamus ansamblius ar pasirodant drauge su kitais atlikėjais, šis muzikos „Don Kichotas“ vis dar nepaliauja ieškoti unikalaus solo akordeono skambesio.


Pastaruosius kelerius metus traumų kamuotas ir šią vasarą tašką karjeroje padėjęs, bet savo malonumui sportuojantis Renaldas Seibutis nuo krepšinio nesitraukia. Ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas teigia norintis ir toliau savo ateitį sieti su šia sporto šaka, todėl profesinį tobulėjimą tęsia studijuodamas Lietuvos sporto universitete (LSU). „Atidavus tiek metų krepšiniui būtų nelogiška ir...


Vakar (rugsėjo 30 d.) miesto Tarybos narė Svetlana Grigorian išplatino pranešimą, kurio esmė – Palangoje gyvena nelaimingi žmonės, o laimės jie pasigenda todėl, kad žiemą kurorte šokteli nedarbo lygis. Anot pranešimo autorės, laimingus palangiškius padarytų kurorto Savivaldybė, jei plačiau pažiūrėtų į „Auskos“ įveiklinimo reikalą ir įkurdintų vilos vietoje vandens atrakcionų parką – pasak...


„Palangos tiltui“ pavyko sužinoti pavardes abejų koronavirusu susirgusių medikų, tačiau dėl duomenų apsaugos įstatymo bei ligonių teisės į privatumą „Palangos tiltas“ skelbia ribotą informaciją apie šiuos atvejus.


Palangos senosios gimnazijos trečiokė Austėja Mikutytė – pirmoji palangiškė, per 10 metų patekusi į Nacionalinio diktanto finalą. Mergina tvirtina, kad gimtosios kalbos pagrindus ji įgijusi dar besimokydama pradinėje mokykloje.  


Gydytoja psichiatrė Edita (tikro vardo ir pavardės „Palangos tiltas“ neskelbia herojės prašymu), jaunatviška, malonaus giedro veido, buvo mėgstama Palangos ir viso pajūrio pacientų bei kolegų. Bet jos gyvenimas jau trečius metus Norvegijoje nėra toli gražu toks, apie kurį ji svajojo. Jos istorija – ir įspėjimas kitiems Lietuvos gydytojams, kad svetur...


Šeštadienį, birželio 14-ąją, Palangoje paminėta Gedulo ir vilties diena. Po Šv. Mišių Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, plazdančių vėliavų vedama palangiškių, kuriems 1941-aisiais prasidėjusi tautos kančios istorija – ne vien datos ir sausi faktai, eisena pro skaudžius įvykius menančią Senąją vaistinę, kur 1944-1951 m....


  Ar tikrai loterijose neturite jokios laimės? O gal esate kaip tas vyrukas iš anekdoto, kuris skundžiasi Dievui, kad loterijose nieko nelaimįs? Visagalis jo paklausė: „O ar bilietą bent jau perki?“ Tariamas nelaimėlis prisipažino, kad ne. „Tai nusipirk pirmiausia bilietą“, – toks buvo Dievo patarima   Palanga, pasirodo, gan dosni...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius