Legenda tapusi kurorto šokių mokytoja, „Palangos miestely“ sumanytoja Janina Serapinienė: „Atėjo laikas pasižiūrėti į kūrybą iš šono“

Palangiškiams šios moters pristatinėti nebereikia. Janina Serapinienė ne tik čia gimusi, augusi, o ir visą gyvenimą profesijai atidavusi šokių mokytoja, choreografė, švenčių sumanytoja ir t.t., su ja asmeniškai pažįstami tūkstančiai žmonių. Kodėl? Nes vienu metu jos vadovaujamų kolektyvų rateliuose sukosi maždaug po šimtą žmonių.

Žiūrės į kūrybą iš šono

Prie kavos puodelio mudvi kalbėjomės jau nurimus padėkos rytmečio, kurio metu tarsi atsisveikinta su ilgamete vadove, šurmuliui. Palangos kultūros centras buvo pirmoji ir vienintele visam gyvenimui išlikusi Janinos darbovietė. Tad padėkos rytmetyje meno vadovei J.Serapinienei dėkojo miesto meras Šarūnas Vaitkus, savivaldybės administracijos kultūros skyriaus atstovai, kolegos iš kultūros centro ir visų šokių kolektyvai.

„Tai buvo ypatingai jautrus atsisveikinimas. Iš jaudulio nesugebėjau pasakyti ačiū visiems mane gyvenimo kelyje lydėjusiems, nepadėkojau ir už tuos gražius žodžius, kuriuos man išsakė svečiai, už gėles, o ypač už bendrystę, už galimybę kurti ir tiesiog būti kartu. Juk šokis yra kur kas daugiau nei žiūrovas mato scenoje ir mes, šokėjai, tai žinome. Ačiū jums visiems už tai, kas mus sujungė“, – dėkojo Janina.

Paklausta, ką veiks taip staiga nėrusi iš užsukto veiksmų verpeto į ramybę, šokėja kukliai nusišypsojusi atsakė, jog atėjo laikas pasižiūrėti į kūrybą iš šono.

„Juk aš visą gyvenimą, nuo pat jaunumės, lėkiau, skubėjau, kūriau, vadovavau keliems šokių kolektyvams vienu metu ir neturėjau laiko pabūti žiūrovo pozicijoje, pasižiūrėti į kūrėjus tarsi iš šono. Visada to labai troškau ir pagaliau galiu sau šitai leisti“, - su ramia šypsena atsako pašnekovė.

Šokis – svajonė 

Janina baigusi Palangos vidurinę mokyklą išvyko į gretimą Klaipėdą, kur vadinamuose fakultetuose (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) įgijo baletmeisterio pedagogo kvalifikaciją. Iki tol ji nebuvo niekur šokusi, bet buvo sportiška mergina – užsiėmė lengvąja atletika (bėgimu).

„Ateities sieti su nuolatiniu  varžymusi, rungtyniavimu nebenorėjau, o šokis tada man atrodė kaip svajonė. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo – studijos buvo labai įdomios ir intensyvios: šokau ansamblyje „Vėtrungė“, merginų grupėje prie pučiamųjų orkestro, liaudies operoje (dabar – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – aut.past.). Dar svarbiau, kad buvo ne tik smagu, įdomu, o ir puikiai sekėsi, mane visur kviesdavo. Diplominį darbą apsigyniau su dabartinės Senosios gimnazijos moksleivių šokių grupe. Gal dėl to taip lengvai gavau paskyrimą dirbti ten, kur norėjau – Palangoje“, – dalijasi prisiminimais J.Serapinienė.

Iš pradžių jai teko vadovauti vaikų šokių kolektyvui, bet netrukus veikla pasikeitė visiškai neplanuota kryptimi: pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas liko be vadovo ir šios pareigos buvo paskirtos jaunajai meno vadovei.

„Žinoma, man tai nepatiko, galvojau, kaip man su jais reikės dirbti, ką veikti. Bet labai greit gyvenimas parodė visiškai kitą paveikslą ir būtent šioje srityje likau dirbti visą likusį gyvenimą. Galbūt kai kam atrodo, kad visi liaudies šokiai jau išmokti, žinomi, šokėjai sukasi tuose pačiuose rateliuose, bet taip nėra, nes kiekvienas kolektyvo vadovas yra ir choreografas – mes patys šokius kuriame, tobuliname, paįvairiname. Be to, šokame ir tik savo kraštui būdingus šokius, folkloro grynuolius, kurie yra mūsų tautos aukso fondas“, - liaudies šokių įvairialypiškumą nupasakojo ilgametė Palangos liaudies šokių kolektyvų vadovė.

Darbas darbą vijo

Palangos „Bočių“ šokėjams J.Serapinienė vadovavo nuo 1978-ųjų (pats kolektyvas įkurtas 1961 m.), 1996-aisiais vadovė sumanė atskirti kiek jaunesnes poras į kitą grupę – taip gimė šokių kolektyvas „Banguolis“, prieš 10 metų Trečiojo amžiaus universitete J.Serapinienė įkūrė senjorų šokių grupę „Jūrė“ ir liaudiškų šokių grupę, taip pat  meno vadovė apsigynė mokytojos metodininkės kategoriją ir dirbo mokyklose – vedė šokių pamokas, Moksleivių klube įkūrė šokių būrelį. Ir lyg viso to dar nebūtų gana, Janina sumanė surengti liaudies šokių festivalį – šiemet jis vyks jau devintą kartą ir yra gerokai išaugęs miestelio rūbą, nors festivalio vardas būtent toks – Palangos miestely.

„Net nepajutome, kaip vietinis festivalis virto respublikiniu, tarptautiniu, bet man asmeniškai kur kas labiau širdį glosto faktas, kad mano sumanytas festivalis jau tapo viso Palangos kurorto renginiu, be kurio neįsivaizduojamas kiekvienų metų ruduo. Festivalio plėtra vyko labai sparčiai, nes mūsų kolektyvai „Bočiai“, „Banguolis“, „Jūrė“ ir patys yra itin aktyvūs, daug kur dalyvaujantys, pelnę aukščiausios kategorijos nominacijas. O tarp šokėjų taip jau yra – išvykose susipažįstame, po to vieni kitus pas save kviečiamės, organizuojame bendrus renginius ir t.t.“, – labai greit per visą pasaulį nuskambėjusio ir išpopuliarėjusio festivalio „Palangos miestely“ fenomeną nupasakojo vadovė.

J.Serapinienė ypač džiaugiasi užsienio lietuviais, jų lietuviškumo, tautiškumo dvasia, kurią jie puoselėja gyvendami Latvijoje , Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Argentinoje ir kitur. Su visais draugais palangiškiai nori dar kartą susitikti, kartu pašokti, pasidalinti patirtimi ir atsiminimais. Tad pirmasis festivalio vakaras skirtas savo regiono pristatymui – paprastai pasirenkama folklorinė, lengvai net žiūrovams įsimenama programa, kad šokio sūkury galėtų suktis kiekvienas. Antrąją dieną vyksta oficialus festivalio atidarymas su šokiais ant jūros tilto, o po to šokėjai pasklinda po visą Palangą – šoka įvairiose kurorto erdvėse. Trečios dienos rytą šokėjų būrys pasitinka pajūryje su šokiais ir žaidimais. 

Ratas užsuktas – Palanga šoks

„Kadangi pasitraukiau iš kolektyvų veiklos, negaliu garantuoti, kad šiemet festivalis įvyks. Bet žinant tai, jog „Palangos miestely“ jau tapo kurorto švente, viliuosi, kad ši tradicija išliks ir gyvuos. Iki šiol kolegos iš kitų miestų mums pavydėdavo, nes ne visi miestai kviečiasi savo šokėjus į renginius, o Palangos valdžia be mūsų nerengia nė vienos šventės – mūsų šokėjai vos spėja bėgti iš vieno renginio į kitą. Tad galvoju, kad veiklos, kurias įskiepijau, nesustos – ratas užsuktas ir poros suksis, Palanga šoks“, - optimistiškai į ateitį žvelgia choreografė.

Pašnekovė apgailestauja tik dėl vieno – kurorte nėra liaudies šokius šokančio jaunimo. Kita vertus, toks gausus liaudies kolektyvų skaičius Palangoje įrodo, kad žmonės nori šokti, kad jiems įdomūs lietuvių liaudies šokiai. Beje, mūsų miesto kolektyvų gretose sukasi ir šokėjai iš Kretingos, Klaipėdos.

„Tai itin vertinami nariai, nes jie po darbų skuba į Palangoje vykstančias repeticijas, su malonumu vyksta į gastroles. Ko gero aistra šokiui yra „užkrečiama“ – pradėjus šokti neįmanoma sustoti“, – juokauja Janina ir priduria, kad šokėjai ya šokiui pasišventę žmonės. 

Meno vadovė patikino, kad šokis garantuoja puikią sveikatą, gerą nuotaiką, o tuo pačiu ir moko drausmės, bendrystės, kolektyviškumo jausmus.

„Nors iš pirmo žvilgsnio liaudies šokis gali atrodyti paprastas, sudėtingumo elementas yra darna – negalime kiekvienas šokti kaip norime, judėti privalome koja kojon, ranka rankon. Scenoje nelieka galimybės pasislėpti – kiekvienas esame lyg ant delno. Tad šokti kolektyve yra nemenka atsakomybė, o kiekvienam renginiui tenka paruošti naują programą. Kai kolektyvas atsakingas, dirbti vadovu nesunku. Kita kalba, kaip mėgėjų kolektyvą išugdyti būti atsakingu ir gebėti ne tik gražiai sušokti, o ir tinkamai reprezentuoti Palangą, Lietuvą, užsienyje – dar ir pristatyti savo tautinį kostiumą. Labai dažnai į mūsų šokėjus užsieniečiai žiūri kaip į lėles, o po koncerto nori paliesti rūbą ir tai mums – didžiulis įvertinimas“, - džiaugiasi savo kolektyvų šokėjais vadovė J.Serapinienė. 

Su koncertinėmis programomis kitų kolektyvų kvietimu palangiškiai pabuvojo Čekijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Kroatijoje. Jeigu ne koronoviruso pandemija, jau būtų aplankyta ir Argentina. Janina tikisi, kad ši kelionė būtinai anksčiau ar vėliau įvyks. 

Žurnalistė Žydrūnė Mlašė

J.Serapinienės asmeninio archyvo nuotr.