Neįtikėtina: šimtamečių palangiškių senolių pora pliekiasi šaškėmis

Sunku net patikėti – prieš savaitę 106 metų sulaukęs Palangos gyventojas Aleksandras Stancelis yra trejais metais vyresnis už Lietuvos valstybę. Jis su šimtamete žmona Zuzana kartu gyvena 74 metus. „Aš kasmet gruodžio 31 dieną dar prieš vidurnaktį eidama miegoti Dievo vis paprašau: „Viešpatie, duok man ir mano Aleksui dar nors vienus metelius pagyventi kartu. Taip toliau ir gyvename“, – šypsojosi gegužę 100 metų sulaukusi Zuzana Stancelienė kalbinama Alvydo Ziabkaus, „Lietuvos rytas“  žurnalisto.

Kai prieš šešerius metus „Lietuvos rytas“ rašė apie jos vyro Aleksandro 100 metų jubiliejų, pora sakė trokštanti tik vieno – dar kartu pagyventi porą metų, kad sulauktų 70 metų vedybinio gyvenimo sukakties. 

Praėjusią savaitę vyriausia šalies pora – Aleksandras ir Zuzana baigė skaičiuoti 74 bendro gyvenimo metus ir dabar Dievo prašo dar leisti kitais metais pasidžiaugti 75-uoju vestuvių jubiliejumi. Senoliai stebina guvumu Palangos centre nuosavame name gyvenantys senoliai visus stebina guvumu. 

Namie jie gyvena vieni, patys gaminasi valgyti, pajūrio pušynais kasdien pasivaikšto po kelis kilometrus, sekmadieniais nueina į bažnyčią, esančią už keleto šimtų metrų. Jie taip pat be niekieno pagalbos nupėdina į miesto polikliniką. 

Apsiruošti namuose jiems padeda kaimynystėje gyvenanti šeimos draugė, kuri iš parduotuvės parneša maisto produktų. Pasikeisdami tėvus lanko Kaune gyvenanti 69 metų duktė Violeta ir vilnietis 73 metų sūnus Eligijus. 

Savo jaunatvišką judrumą šimtametė Z.Stancelienė visiems pademonstravo apsilankiusi kurhauze. Šešeriais metais vyresnio jos vyro Aleksandro gimtadienio proga atėjęs pasveikinti Palangos meras Šarūnas Vaitkus išgirdo senolių prisiminimus, kaip bene prieš 40 metų jie šoko Kurhauze. 

Pora su džiaugsmu priėmė kurorto vadovo pasiūlymą apsilankyti restauruotame istoriniame kurorto pastate. 

Š.Vaitkui pasakojant apie Kurhauze atliktus darbus lazdele pasiramščiuodama Zuzana taip greitai bėgiojo po patalpas, kad lydintieji sunkiai spėjo kartu su ja. Kurhauze sublizgo ir jos vyro Aleksandro akys. Iš lėto apvaikščiojęs jis apibendrino: „Kažin ar prie grafo Tiškevičiaus Kurhauzas taip gražiai atrodė.“ 

Iš Tauragės apylinkių kilę Stanceliai 1955 metais Palangoje atsidūrė visiškai atsitiktinai. Tuo metu Aleksandras Šilutėje vadovavo kaimiškų parduotuvių tinklui „Lietkoopsąjunga“.

 Kartą atvykus į Kretingą, kurioje jis anksčiau buvo vienintelio miesto restorano direktorius, pažįstamas valdininkas jam pranešė, kad Palangoje dalijami žemės sklypai.

 „Namą kada nors pasistatysi“, – gundė bičiulis Aleksandrą, kuris buvo suabejojęs, kam jam to žemės sklypo reikia. A.Stancelis sklypą išsirinko, kad būtų netoli bažnyčios ir jūros. Aplinkui buvo smėlio pustoma dykvietė, kurioje ganėsi karvės. Netrukus šeima pradėjo statybas. Jomis daugiau rūpinosi Zuzana, nes vyras dirbo Šilutėje.

 „Palangoje veikė plytinė, tačiau iš ten pirkti mes neturėjome pinigų. Tuo metu gyventojams buvo leidžiama išsiardyti apleistus ir apgriautus namus ir taip prasimanyti plytų. Taip po truputį ir statėmės“, – pasakojo palangiškė. 

Po penkerius metus trukusių statybų Stanceliai su mažamečiais vaikais Palangoje apsigyveno 1955 metais, tačiau tuomet jam buvo pasiūlyta vadovauti Neringos visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimui. Taip šeima ir gyveno – savaitgaliui vyras grįždavo namo, o pirmadienį vėl savaitei išvažiuodavo dirbti į Nidą. 

 Dabar šimtamečių duktė Violeta įsitikinusi, kad būtent toks šeimos gyvenimas su išsiskyrimais tėvams leido kartu pragyventi tiek daug metų.

 „Tėvas – visiškas flegmatikas. Papildomo žodžio iš jo neištrauksi. O mama – kunkuliuojantis vulkanas. Susipykus mama leidžia savo tiradas ir priekaištus, o tėvukas tyli. Mamai nuleidus garą konfliktas užgęsta. Būdavo taip, kad nesutarimų įkarštyje tėvas išvažiuodavo savaitei į darbą ir viskas savaime išsispręsdavo. Jei tėvas būtų siekęs mamai atsikirsti, šitaip išsiūbuota šeimos valtis seniausiai būtų nuskendusi“, – mano duktė. 

Labiausiai sutuoktiniai nesutardavo dėl namo statybų. 

„Aš laimėdavau visus ginčus ir namas buvo įrengtas taip, kaip aš sugalvodavau“, – pasigyrė Zuzana. Nors Aleksandras kartais ir prieštaraudavo žmonos sumanymams, jam savaitei išvažiavus į Nidą per tą laiką Zuzana su meistrais pasitvarkydavo taip, kaip norėdavo. Savaitgaliui vyrui grįžus namo jau būdavo per vėlu ką nors keisti. Šimtamečiai tarpusavyje pasiginčija ir iki šiol. Štai ir dabar, prieš metus, prireikus keisti laukujes duris, Aleksandras pas meistrus jas užsakė baltos spalvos. Žmona stojo piestu – nori rusvų. Meistrai laukia, kol užsakovai apsispręs, o naujų durų vis nėra. Tyleniui A.Stanceliui galop teko nusileisti ir užsakymas buvo pakeistas. 

Skirtingus tėvų charakterius ryškiausiai apibūdina toks Violetos papasakotas Stancelių gyvenimo epizodas. Kartą, tėvui dar dirbant Kretingos restorano direktoriumi, naktį užsidegė kieme buvusi restorano malkinė. Vadovas tuo metu su žmona gyveno kambarėlyje trečiame restorano aukšte. Gavus žinią apie gaisrą Zuzana pašoko su naktiniais ir ėmė blaškytis po kambarį nežinodama, ko griebtis. O restorano direktorius tuo metu ir toliau gulėjo lovoje lyg niekur nieko. 

„Ko tu čia guli? Greičiau kelkis“, – pasipiktino žmona. O vyras ramiu balsu atsakė: „Aš dabar galvoju, nuo ko reikės pradėti atsikėlus.“ 

Aleksandras niekur nesiskubina ir kasdieniame gyvenime.

 „Pietums jį drąsiai gali kviesti dar prieš pusvalandį. Tik tuomet jis ateis laiku“, – juokais vyrui priekaištauja žmona. Ji prisipažino, kad toks vyro būdas išugdė ir jos kantrybę. Dabar ir palangiškė iš karto nepuola įgyvendinti kokios nors į galvą toptelėjusios idėjos. 

 Net 74 metus gerus tarpusavio santykius išsaugoję sutuoktiniai susipažino dar karo metu. Tuomet beveik 30 metų sulaukęs Aleksandras vokietmečiu Tauragės apskrityje tvarkė gyvulių apskaitą ir vis atvažiuodavo į Didkiemio valsčių pas Zuzanos tėvus. 

Jie turėjo du sūnus ir 5 dukras, tačiau Aleksandrui jau tuomet į akį krito būtent Zuzana, kuri jau buvo baigusi mokytojų seminariją. Zuzanos mergautinė pavardė buvo Kurlinkutė. Seminarijoje draugės vis pajuokaudavo: „Kur link eina Zuzana.“ Iš tėviškės mergina turėjo bėgti, kai po karo sovietų kareiviai surašė visą ūkio turtą. Tada šeima suprato, kad ją ruošiamasi ištremti.

 „Išsilakstėme kas kur palikdami tuščius namus. Tėvas jau tuomet buvo miręs, o mamą gyventi pasiėmė jau ištekėjusi ir pavardę pakeitusi vyriausia sesuo. Vienas brolis neiškentė ir iš smalsumo nuėjo į tėvų namus. Jį čia pat suėmė ir įkišo į kalėjimą, tačiau jis savo seserų buvimo vietos taip ir neišdavė“, – pasakojo senolė. 

Zuzana išsinuomojo kambarį Tauragėje. Kaip tyčia čia atvažiuodavo pas jos šeimininkę pietus išsipirkęs Aleksandras. Kai jis gavo darbą Kretingoje, ten išsivežė ir savo sužadėtinę. 

„Norėjome, kad aš kuo greičiau pasikeisčiau pavardę. Todėl 1947 metų rugpjūtį nuėjome į metrikacijos skyrių ir mus surašė. Tačiau to nelaikėme jokia santuoka. Po savaitės, rugpjūčio 11 dieną, slapčiomis prieš vidurnaktį Kretingos bažnyčioje priėmėme šliūbą. Bažnyčioje buvome tik mes su Aleksu ir klebonas“, – savo vestuves prisiminė Zuzana.

 Po kiek laiko vieną naktį pamačiusi, kaip kareiviai apsupo tremiamų kaimynų namą, jauna šeima suprato, kad sovietai kurią nors naktį gali ateiti ir jų. Aleksandras tuomet rado darbą Šilutėje ir šeima pasislėpė ten. 

Vėliau pradėjus vadovauti Neringos visuomeninio maitinimo įmonių susivienijimui po keliolikos metų valdžia susizgribo, kad A.Stancelis – nepartinis, nors jam ne kartą teko prie vieno stalo sėdėti su Lietuvos kompartijos šulais Antanu Sniečkumi ir Justu Paleckiu. 

„Aš priesaiką prieš karą buvau davęs Šaulių sąjungai. Kaip aš galėjau stoti į partiją“, – sakė jokiems įkalbinėjimams nepasidavęs vyras. Su aukštomis pareigomis jam teko atsisveikinti, tačiau patyrusiam vadovui Pervalkoje buvo pasiūlyta direktoriauti baldininkų poilsio namuose. 

Čia jis ir sulaukė pensijos. 

Per slapstymąsi nuo tremties mokytojų seminariją baigusiai Zuzanai mokytojauti taip ir neteko. Apie 1960-uosius ji baigė medicinos seserų mokyklą ir beveik 20 metų dirbo Palangos miesto poliklinikoje. Duktė Violeta pasakojo, kad mamai šios veiklos neužteko. Ji yra baigusi siuvimo, kulinarijos kursus ir iki 90 metų be akinių dar mezgė puikius megztinius. 

Aktyvus išliko ir A.Stancelis. Iki 100 metų jis savarankiškai vairuodavo automobilį – tiesa, juo nuvažiuodavo tik keletą šimtų metrų iki artimiausios parduotuvės. Tačiau po 100 metų jubiliejaus vaikai jo ištikimą „Audi“ automobilį atėmė. Bendra sveikata 106 metų palangiškis nesiskundžia iki šiol, tik jau prastai prigirdi. 

Todėl pagrindinis žinių šaltinis išliko „Lietuvos ryto“ dienraštis, kurį Stanceliai skaito jau 30 metų. 

 „Mūsų laisvalaikį sudaro keturi dalykai: „Lietuvos ryto“ laikraštis, bažnyčia, pasivaikščiojimai ir šaškės“, – šeimos pramogas vardijo Zuzana. Senoliai yra aistringi šaškių mėgėjai. 

Prieš keliasdešimt metų Zuzaną tuo užkrėtė vyras, bet dabar jis priverstas pripažinti žmonos pranašumą. Artimieji ne kartą jiems buvo pirkę naują šaškių komplektą, tačiau jos išsimėtė, o Stanceliai trūkstamas šaškes pakeičia šachmatų figūromis ar net sagomis.

 Violeta pasakojo, kad kartą vidurdienį paskambinusi mamai suprato, kad ji lyg apdujusi, neišsimiegojusi. Paaiškėjo, kad juodu iki 3 valandų nakties pliekė šaškėmis, nes tėvas vis norėjo atsirevanšuoti. 

Duktė džiaugiasi visus giminaičius ir draugus palaidojusių tėvų entuziazmu: „Gerokai jaunesni neretai pasiguodžia nebematantys prasmės gyventi ir norintys kuo greičiau numirti. Iš savo tėvų tokio nusiskundimo nesu niekada girdėjusi.“ 

Šimtametė Z.Stancelienė rytais keliasi pusę devynių, o šešeriais metais vyresniam vyrui leidžia pamiegoti valandą ilgiau. Rytas kasdien prasideda vienu apelsinu. Senoliai duonos gali pritrūkti, tačiau apelsinas būti privalo. Pusryčiams 10 valandą jie būtinai valgo rūkytą žuvį: skumbrę, ešerį. Ant jų stalo visuomet daug daržovių, raugintų kopūstų ir agurkų. Pietums – būtinai sriuba. Taip pat grikių, avižų košė, lietiniai blyneliai, įdaryti varške. Mėsos patiekalus palangiškiai valgo ne dažniau kaip 2 kartus per savaitę, ir tai tik vištieną. Vakarienei – varškė, sutrinta su bananu. Pora per metus suvalgo apie 20 kg medaus. Abu senoliai iki šiol daro mankštą ir būtinai porą valandų snūsteli po pietų. Aleksandras išdavė dar vieną savo silpnybę – kasdien neatsisako puodelio kavos, gabalėlio juodojo šokolado ir 20 gramų gero konjako.

Alvydas Ziabkus, www.lrytas.lt žurnalistas